Unikalių erdvių muzika

 

Austrų menininkas, kompozitorius ir muzikologas Bernhardas Galas (Bernhard Gál, g. 1971) yra žinomas kaip fantazijos ir kūrybingumo nestokojanti asmenybė, neribojanti savęs tik vienu žanru. B. Galas kuria instrumentines, elektroakustines kompozicijas bei meno instaliacijas. Pastarosios apvienija skirtingas meno šakas ir yra iš garso, šviesos, objektų, video projekcijų ir erdvės koncepcijų susidedančios patirtys. Šalia nepaprastai produktyvios jo kūrybinės karjeros (išleista vienuolika CD diskų, koncertuojama visame pasaulyje, kuriami radijo portretai ir kt.), B. Galas siekia ir muzikologo profesijos. Tačiau prisipažįsta savo daktaro disertaciją rašantis jau dvylika metų. Apie pakilimus ir nuosmukius, įvairias kūrybines patirtis ir filosofiją, slypinčią po jo muzika, su kompozitoriumi kalbėjosi muzikologė Ona Jarmalavičiūtė.

 

Kokios temos šiuo metu vyrauja Jūsų gyvenime?

Dabar jau darausi truputį senas, todėl į įvairius dalykus žvelgiu daug labiau atsipalaidavęs. Jaučiuosi padaręs labai daug ir nebenoriu kartoti to, dariau jaunystėje ar karjeros pradžioje. Manau, kad visas esmines geriausias man kilusias kompozicines idėjas aš jau įgyvendinau. Karjeros pradžioje mane viskas domino, kiekvienas veiksmas atrodė svarbus – pirmoji kompozicija ansambliui, pirmoji instaliacija, pirmasis kompaktinis diskas. O tuomet tu išleidi antrą CD, trečią, ketvirtą. Jau išleidau jų aštuonis ir dabar sėdžiu sau ir galvoju – ar man tikrai reikia išleisti dar vieną kompaktinę plokštelę? Be to, CD yra labai pasenusi muzikos leidimo koncepcija. Net jeigu išleidi savo muziką, jaunoji karta yra įpratusi muziką vartoti nemokamai, taigi kompozitoriai ir muzikantai nebeturi jokios rinkos. O jeigu kalbėsime apie elektroakustinę muziką, tuomet galime nurašyti ir muzikos koncertus – čia pagrindinis produktas yra ne pasirodymas, o įrašas. Taigi šiandien kompozitoriui yra pakankamai sunku susigaudyti, ką jam reikėtų daryti.

Žvelgiant iš kitos pusės, esu labai jaunas ir vis dar studijuoju, kaip ir tu. Pradėjau rašyti savo daktaro disertaciją, studijavau muzikologiją, tačiau, kadangi mano susidomėjimas yra toks tarpdisciplininis, per visą šį laiką kiek nutolau nuo mokslinio darbo ir studijų, labiau koncentravausi ties garsų menu ir savo kūryba. Tačiau dabar rašau doktorantūros darbą, kada tik turiu tam laiko. Turėjau jį pabaigti prieš ištisus metus.

Norėtųsi plačiau padiskutuoti apie Jūsų kompozicinį procesą ir jį sudarančias fazes. Kas Jums yra prekompozicija?

Automatiškai kyla kitas klausimas – o kas yra kompozicija? Tuomet prekompozicijos apibrėžimas turėtų kuo nors skirtis nuo pačios kompozicijos. Tačiau, mano nuomone, tai tėra teorinis klausimas. Labai sunku pasakyti, kur prasideda kompozicija ir ar iš tikrųjų prieš ją eina reiškinys, teoriškai įvardinamas prekompozicija. Be abejo, ją siečiau su idėjomis ir informacijos paieškomis. Galbūt taip pat su įkvėpimu. Tikiu, kad kartais kompozicija gimsta nei iš šio, nei iš to – vidury baltos dienos. Dažnai gimimą paskatina stimulas iš išorės – mane kartais įkvepia garsas, kontekstas, erdvė, abstrakti mintis arba kad ir koks nors konkretus muzikos instrumentas. O kartais viskas vyksta priešingai ir mano nauji komponavimo proceso pradėjimas atrodo nepaprastai pragmatiškai. Jeigu gaunu užsakymą, pradedu dirbti nelaukdamas įkvėpimo ir visų kitų dalykų, romantiškai asocijuojamų su menu.

Galbūt galėtumėte pateikti realų Jūsų nupasakotos prekompozicijos proceso pavyzdį?

Na, tarkim, neseniai susidomėjau savo šeimos genealogija ir iš to gimė muzikos kūrinys. Iš tiesų šiam užsiėmimui iššvaisčiau daug laiko. Tuomet vienu momentu nusprendžiau, jog būtų įdomu iš visos šios informacijos sukurti meno projektą. Kaip tik tuomet netyčia gavau honorarą ir reikėjo pradėti dirbti. Taip sukomponavau intermedijos instaliaciją „Ur-Ur“ (2016), kurią įvardinau kaip audiogenealogiją.

Jaunystėje neplanavote tapti kompozitoriumi. Kaip gyvenimas nuvedė Jus prie muzikos?

Niekada negavau profesionalaus kompozitoriaus išsilavinimo. Išmokau daugybę dalykų iš kitų kompozitorių juos stebėdamas. Studijavau muzikologiją ir inžineriją. Tai taip pat turėjo įtakos mano kūrybai. Iš tiesų baigiau garso režisūros studijas Vienos muzikos ir scenos menų universitete, o jų metu ai kurias paskaitas lankiau kartu su kompozitoriais. Drauge su jais mokiausi rašyti kontrapunktą, tyrinėjau muzikos formas, analizavau kūrinius, pažinau instrumentus. Truputį komponavau ir jaučiau, kad man patinka šita veikla.

Pirmuosius kūrinius pradėjote kurti iš garso įrašų. Kaip tai prasidėjo?

Mane sudomindavo garsas – metro, lietaus garsai ar panašiai. Įrašydavau juos ir eksperimentuodavau, siekdamas atrasti naujus įrašo niuansus. Tuo metu gyvenau Niujorke – netylančiame mieste, kuriame buvo labai daug įvairiausių garsų. Kartais koncertuose improvizuodavau su kitais muzikantais, tačiau neturėjau galimybių groti gyvai. Nemaniau, kad galiu suteikti kokybišką garsą, kuris dar ir atitiktų erdvę, turėtų erdvinių savybių. Dėl to gana greitai nustojau koncertuoti.

Tuomet susidomėjau garso instaliacijų žanru. Nusprendžiau, jog man tiktų variantas, kuomet publika klausosi mano muzikos labiau specifinėje, į koncepciją sufokusuotoje patalpoje. Man niekuomet nepatiko tradicinio koncerto idėja. Tai visiškai neatspindi realaus pasaulio ir realių žmogaus girdėjimo galimybių. Juk mes girdime ne tik į priekį – girdime žemyn ir atgal, girdime garsus, esančius už kampo. Kita problema yra vienodas apšvietimas. Juk galima būtų klausyti daug kokybiškiau ir giliau, jeigu salėje būtų išjungiamos šviesos. Dažnai prašau to koncerto organizatorių. Manau, jog tokį suvokimą man įdiegė garso inžinerijos studijos. Kadangi garso inžinieriai nuolatos klausosi, daugiau jie kaip ir nieko nedaro. Geriausiam įrašui yra svarbu ne kokybiškas mikrofonas, o gera ausis.

Ką dar su savimi išsinešėte iš garso inžinerijos studijų?

Svarbiausia taisyklė, kurią išmokau studijų metu, yra absoliuti kūrybos laisvė. Kuriant garso įrašus, kaip ir darant bet ką kitą gyvenime, galima sulaužyti taisykles. Daugybė muzikos kūrinių save pristato būtent per įrašą – kartais stereo, kartais kuriamas CD ar kompozicija radijo stotims. Kartais tai įrašas, atliekamas atviroje erdvėje, kartais studijoje. Kiekvienas įrašas yra skirtingas ir unikalus. Turi nuspręsti, kaip nori dokumentuoti šią situaciją. Įrašas neturi būti taisyklingas, jis turi būti geras. Garsistas gali iš tiesų pakeisti kūrinio skambesį. Taip pat supratau, jog muzikos komponavimas nėra vien tik natų rašymas ar kažkokio garsinio produkto prodiusavimas. Visos papildomos muzikinės idėjos (šviesos arba galimybė klausytojams palikti salę, kada tik jiems norisi) taip pat yra kompozicijos dalis.

Ar dažniausiai pradedate komponavimo procesą nuo tam tikrų garsų įrašymo?

Taip, nors, be abejo, būna išimčių. Dažnai pradedu nuo idėjos ir tik tuomet ieškau garso, kuris geriausiai ją atspindėtų, išreikštų. Būna, jog pirmiausia sukuriu matematinę koncepciją, tuomet ieškau ją atitinkančių garsų. Tačiau beveik visuomet įrašau savo garsinius eksperimentus – tuomet galiu pats girdėti ir reflektuoti kuriamą skambesį, lengviau pastebėti klaidas. Todėl daug labiau mėgstu dirbti su konkrečiomis garso medžiagomis, nors ir nelaikau savęs elektroninės muzikos kompozitoriumi.

Be abejo, iš kitos pusės, man smagu dirbti su kitais muzikantais, rašyti partitūras vienokiems ar kitokiems atlikėjams. Tačiau tai užima daug laiko ir kainuoja daug pinigų – ypač kalbant apie profesionalius muzikantus. Dažniausiai turi tik dvi – tris repeticijas. Kūrinio premjera visuomet yra greitomis iškeptas chaosas. O jeigu nori dokumentuoti savo kompoziciją, turi pasirūpinti premjeros įrašu, kadangi kaži ar kada vėliau šis kūrinys bus atliekamas dar kartą. Esu įrašęs kai kuriuos ansamblius, tačiau niekuomet nededu šių įrašų į savo CD, kadangi jie nėra tobuli. Dėl to man daug lengviau yra dirbti su fiksuota medžiaga ir elektroakustine muzika. Tokiu atveju aš esu labiau patenkintas rezultatais.

Kaip muziką suvienijate su kitomis meno šakomis – architektūra ar rašymu?

Na, kartais kaip kompozitorius dirbu su kitais kūrėjais, kuriame instaliaciją kartu. Tuomet viskas būna daug paprasčiau, kadangi aš esu atsakingas tik už garsą. Tačiau visą instaliaciją kuriu pats, jaučiuosi nepaprastai pažeidžiamas, atviras kritikai. Visgi pats procesas bandant susieti muziką su kitais menais man nepaprastai žavus. Man tai siejasi su Wagnerio gesamtkunstwerk idėja. Manau, kad tai galbūt kiek pateisina mano mėgėjišką požiūrį į kitas meno šakas, kurias kombinuoju drauge garso instaliacijoje.

Kokia buvo Jūsų pirmoji garso instaliacija?

Mano pirmasis garso instaliacijos projektas „Defragmentacija“ (2005) buvo sukurtas su japonų architekte Yumi Kori. Instaliacija buvo įrengta Minoritenkirche bažnyčioje Kremso mieste. Ant grindų buvo įrengtas balionų sluoksnis, o nuo lubų kabėjo šviečiantys fosforiniai vamzdžiai, kurių atspindžiai matėsi veidrodžiuose, iškabintuose ant sienų. Taip buvo kuriama begalybės ir gilios erdvės iliuzija. Kai kuriose vietose veidrodžio funkciją atliko ir langai. Vienintelis šviesos šaltinis buvo šviesos vamzdis, tačiau balionai taip pat atspindėjo šią šviesą. Buvo sukurtas labai architektūriškas požiūris į garsą. Galiausiai nusprendėme paslėpti kolonėles ant grindų, po balionais, jog klausytojai-stebėtojai negalėtų taip lengvai nustatyti garso šaltinio. Mūsų su architekte Yumi Kori bendradarbiavimas truko kone dešimtmetį, nuo 1998 iki 2008 metų.

Kaip atrodė Jūsų solo kuriamos garsinės instaliacijos?

Kaip pavyzdį galiu pateikti vieną instaliaciją pavadinimu „Green Voice“ (2002), kurią pristačiau Brazilijoje. Kadangi galerija buvo miesto vandens saugykla, nusprendžiau tematiškai susieti savo garso instaliaciją su vandens tema. Naudojau plastikinius butelius ir iš jų konstravau papildomas sienas. Taip pat nuo lubų kabojo vandens stulpai, iš kurių lašėdavo. Lašėjimas taip pat buvo garso šaltinis, jis buvo sustiprinamas elektroninėmis priemonėmis. Taip pat suformavau savotišką labirintą iš savo papildomų dirbtinių sienų. Garsus skleidžiantys objektai buvo išdėstyti erdvėje, todėl pats lankytojas galėjo spręsti, kada jis nueis nuo vienos kompozicijos dalies ir prieis prie kitos. Jie patys kontroliavo, kokios trukmės bus kiekviena garsinės kompozicijos dalis. Dėl to man ir patinka netradicinės erdvės – kiekvienas klausytojas gali susikomponuoti muziką taip, kaip jiems patinka.

Ar esate kūręs tradicines kompozicijas, kurias vis tik sudarytų vien muzika ar garsinis patyrimas?

Be abejo, kuriu muziką, tačiau labai retai rašau partitūras, kadangi nesu mokęsis tradicinio muzikos komponavimo profesionaliai, mano partitūros kūrimo įgūdžiai yra labai menki ir dėl to man tai yra sunkus darbas. Tuomet ir muzikantai nežiūri į mano partitūras rimtai, kadangi jie kabinėjasi prie techninių detalių ir klaidų. Visuomet galiausiai jaučiuosi kiek nusivylęs. Kai kūriau savo kompoziciją „Unhandy“ (liet. neparankus) (2017), skirtą atlikti fortepijonu be rankų, pats partitūros rašymas atrodė tiesiog absurdiškas. Mano kompozicija buvo labai „neparanki“, kadangi atlikėjas galėjo groti fortepijonu viskuo, tik ne pirštais. Kaip aš turėčiau parašyti partitūrą tokio pobūdžio kūriniui? Partitūra nėra tinkama moderniems kūrybiniams principams.

Jūs esate vadinamas kompiuteriniu atlikėju (laptop performer). Kaip atrodo Jūsų pasirodymai – jie labiau improvizacinio, o gal algoritminio pobūdžio?

Tai niekaip nesusiję su visu tuo, apie papasakojau anksčiau. Man patinka keliauti, atrasti naujas erdves ir pamatyti pasaulį. Kelionių metu atlieku savo muziką kaip garso atlikėjas (sonic performer). Kai išleidau savo pirmas dvi kompaktines plokšteles, žmonės pradėjo manęs klausinėti apie koncertą – ar aš atliksiu šias kompozicijas viešai? Iš pradžių atsisakydavau, kadangi, mano nuomone, tai buvo galutinai išbaigtos kompozicijos, kurios realiai gali būti prieinamos tik įrašo pavidalu. Tačiau po dar vieno CD išleidimo pagalvojau, kad šios kompozicijos yra atviros improvizacijai. Pagalvojau, kad galėčiau jas iš naujo suskaidyti ir kaitalioti įvairius parametrus, kurti vis naujas įrašų versijas, kitaip sakant, improvizuoti tomis pačiomis temomis.

Taip viskas ir prasidėjo. Ir tuomet nusprendžiau groti savo nešiojamu kompiuteriu kaip muzikos instrumentu. Iš tiesų, norėdamas tapti kompiuteriniu muzikantu, tu taip pat turi treniruotis ir groti kasdien. Juk koncerte turi nesuklysti ir sugalvoti ką nors įdomaus, o tam teturi dvi rankas. Taigi aš radau man tinkamą programą ir pradėjau maišyti (miksuoti) savo paties sukurtus garsus, kurie jau iš anksto įrašyti. Apie 2008-uosius koncertavau labai intensyviai, per metus sugrodavau 50–60 koncertų, tačiau jau kuris laikas tuo neužsiimu.

Ar matote savo komponavimo praktiką kaip linijinį procesą ir ar skirstote jį į tam tikras fazes?

Tam tikru požiūriu taip, mano procesą sudaro etapai. Pirmiausia – idėjos suformavimas. Įkvėpimas dažniausiai mane aplanko naktį. Taigi atsibundu vidury nakties, užsirašau idėją savo telefone ir išsiunčiu sau elektroninį laišką. Man patinka taip užfiksuoti mintis, kadangi kitos dienos rytą visuomet nustembu gavęs laišką nuo savęs. Elektroninį laišką išsisaugau tam skirtame aplanke. Taip visos mano idėjos nepasimeta. Kartais atsidarau tą aplanką, permetu akimis, ir pasižiūriu, ką būtų galima iš viso to padaryti. Visgi paprastai to nedarau – jeigu gaunu naują užsakymą, sugalvoju naują idėją.

Kokia Jūsų nuomonė apie šiandienos Austrijos muzikos sceną? Ar įžvelgiate austriškas tradicijas, vertybes ar tam tikrus tipinius skambesius muzikoje?

Nelabai žinau, kaip atsakyti šitą klausimą. Manau, jog Austrijos muzikos scena yra atvira, kadangi joje suformavo daugybė skirtingų muzikos stilius reprezentuojančių scenų. Ir tikrai negaliu kalbėti visų jų vardu. Be to, ko gero, nesugebėčiau apžvelgti dabartinės situacijos visais aspektais. Palyginus su kitomis Europos šalimis, Austrija turi vieną privalumą ir kartu trūkumą. Dauguma kompozitorių, gyvenančių ir dirbančių Vienoje, turi paklusti tradicinei klasikinės muzikos tradicijai. Ji tokia stipri, kad jei apsižvalgytume, suvoktume, jog visi didieji festivaliai ir orkestrai atlieka dviejų, trijų šimtų metų senumo repertuarą. Tai labai nepalanki situacija šiuolaikiniams kompozitoriams. Būtų  daug lengviau kurti karjerą šalyje, kuri neturi tokio muzikinio istorinio palikimo.

Tačiau, palyginus su kitomis šalimis, Austrijoje yra padori meno finansavimo sistema ir kompozitorius gali nesunkiai rasti puikiai treniruotų aukšto meistriškumo atlikėjų. Visgi muzikantai labai sunkiai pragyvena iš muzikavimo. Kad galėčiau pragyventi iš savo kūrybos, turiu keliauti po kitas Europos šalis. Manau, kad kuriantys vien tik Austrijoje ne tik materialiai sunkiai gyvena – jie taip pat sulaukia pripažinimo tik tarp savo šalies sienų, o taip pat jų kūryba yra pakankamai vienoda ir nuobodi. Jaučiu, kad mažiausiai sėkmingi kompozitoriai dėsto universitetuose, kadangi su tokiu kaip jų įtemptu tvarkaraščiu nelieka laiko iš tiesų rimtai užsiimti muzikos komponavimu. Be to, jiems nereikia komponuoti siekiant užsidirbti, jie gauna pastovų atlyginimą.

Dėkoju už pokalbį!