Meilės istorijos ir vynas. Po premjeros Verkių dvare
Saulės nudailinta pavėsinė, pavasariškai sužaliavusi gamta, skimbčiojantys kavos puodeliai, vyno taurės, šampano purslai, įsikomponavę į smagius lengvus pokalbius – tokiu idilišku vaizdeliu prasidėjo Baltijos kamerinio operos teatro parengta „Eugenijaus Onegino” premjera Verkių dvaro rūmų sode gegužės 24 dieną. Šio akiai malonaus peizažo dalyviais buvo ne tik atlikėjų kolektyvas, bet ir publika, atėjusi į pokylį ir kartu su muzikantais išgyvenusi dramatišką meilės istoriją.
Šis „Eugenijus Oneginas” – dar vienas populiarios Piotro Čaikovskio operos invariantas, interpretacija, siekusi auditoriją ne tik įtraukti į pasakojimą, bet ir savotiškai išbandyti: visai šalia dainuojantys solistai, transliuojantys stiprių emocijų koncentratą, yra pakankamai stipri patirtis, kurią auditorijai teko išbandyti viso pasirodymo metu. Nuo pat pradžios, kai prie gretimo staliuko susėdusius Larina, Nania ir Olga, lyg tyčia, lyg ir ne visai pradėjo istorijos pasakojimą, iki pabaigos, kai menės centre teko stebėti itin intensyvų Tatjanos ir Onegino susitikimą besigardžiuojant subtiliais užkandžiais.
Dauguma šio pastatymo atlikėjų – jaunosios kartos lietuvių solistai, kurie šauniai bendradarbiavo ir su labiau patyrusiais dainininkais. Pagrindinius Onegino ir Tatjanos vaidmenis atliko Jonas Sakalauskas ir Dovilė Kazonaitė, Lenskio ir Olgos – Andrius Bartkus ir Joana Stanelytė, Vaidas Bartušas dainavo Trikė, Fausta Savickaitė – Nanią, Inesa Linaburgytė – Lariną, o Liudas Norvaišas – Greminą.
Pirmoji „Eugenijaus Onegino” dalis (iš viso šis atlikimas buvo suskirstytas į šešias) iškėlė klausimą, ar kolektyvui išties pavyks įtaigiai įprasminti savo įdėją, į istoriją įtraukiant publiką, leidžiant jai ir atsipalaiduoti, ir įsijausti į laikmečio, „pokylio” dvasią, kartu išsaugant opuso meninę vertę, nuoseklų istorijos pasakojimą, nepaverčiant šio atlikimo tik pramoginio pobūdžio „buržuaziniu” pasilinksminimu. Teko susimąstyti ir apie tai, ar visa žadėta žiūrovų integracija į spektaklį netaps tik neįprasminta butaforija. Tačiau kartu su istorijos pokyčiais keliaujant per Verkių dvaro rūmų erdves, geriau susipažįstant su operos veikėjais, jų charakteriais, susiformavo natūralus, įtraukiantis „čia ir dabar” pojūtis ir visiškai nejučia žiūrovas išties galėjo pasijusti esantis draminio veiksmo dalimi, rūmų svečiu, pažįstančiu, o gal ir nepažįstančiu pokylio šeimininkus. Nedidelės pertraukos tarp dalių, kurios, iš pirmo žvilgsnio, galėjo tapti veiksmo vientisumo trūkio taškais, suveikė visai kitaip: jos „Eugenijaus Onegino” istoriją padarė tik realesnę, neperkeldamos kūrinio į kitą suvokimo erdvę, kur be paliovos vyksta kažkas svarbaus ir nėra nei kur atsikvėpti, nei kada lengvai pasišnekučiuoti.
Vokaline prasme atlikimas neabejotinai tobulintinas – kaip jau minėta, daug šio pastatymo atlikėjų dar labai jauni solistai. Tačiau smagu teigiamai išskirti tuos atlikėjus, kurių vaidmenys buvo daugiau epizodiški – tiek smagiai vaidybiniu atžvilgiu, tiek įtaigiai vokaliai pasirodžiusį Trikė (V. Bartušą), tiek, be abejo, jau patyrusį solistą Liudą Norvaišą, dainavusį Greminą. Gerai pasirodė ir Lenskio partiją atlikęs A. Bartkus, sužavėjęs ryškiu balso tembru. Tuo tarpu pagrindinius Onegino ir Tatjanos vaidmenis atlikusių J. Sakalausko ir D. Kazonaitės partijų atlikime buvo ir geresnių, ir ne tokių ryškių epizodų (natūralu, kadangi jiems teko rimčiausios partijos), tačiau su kiekviena dalimi jų pasirodymas darėsi vis įtikinamesnis ir vokaline, ir vaidybine prasmėmis. Įdomu buvo stebėti D. Kazonaitės Tatjanos charakterio kaitą, kurią solistei pavyko gana neblogai atskleisti, tuo tarpu Onegino ryškų, arogantišką, kietą charakterį, kuris literatūrą išmanančiųjų sąmonėje yra susiformavęs atskiro tipažo pavidalu, J. Sakalauskui taip pat pavyko išlaikyti. Tad charakterių išraiškos požiūriu vertas paminėti ir režisierės Rūtos Butkus darbas, matyt, daugiau susitelkęs į personažų psichologijos perteikimą, o ne veiksminę plotmę, kurios, tiesa, šiame „Eugenijaus Onegino” pastatyme visai nepritrūko. Galų gale, yra sakoma, kad pats P. Čaikovskis, labai mylėjęs šią operą, ją rašė būtent norėdamas išreikšti savo požiūrį į žmonių santykius, išryškinti pačių subtiliausių, intymiausių emocijų grožį – pažįstantys šio opuso muziką gerai žino, kiek daug gražiausių epizodų čia skirta būtent intensyviai jausmų išraiškai. Antraeilis, bet atlikimui daug žavesio suteikęs elementas, buvo dailiai parinkta apranga – laikmetį atitinkantys, elegantiški kostiumai, „sutirštinę” tikros XIX amžiaus dvasios pojūtį.
„Eugenijaus Onegino” orkestrinę partiją atliko nedidelis instrumentinis kolektyvas, kuriam vadovavo dirigentas Egidijus Miknius. Šis „keliaujantis orkestras” (jis, kartu su solistais ir žiūrovų būriu, nuolatos migravo dvare) atrodė labai įdomiai, kiek saloniškai, ir išties priminė tai, ką dabar dažniausiai matome tik kino filmuose – klasikinės muzikos kolektyvą, akompanuojantį pokylio šurmuliui. Visgi kai kuriose vietose jų atlikta P. Čaikovskio originalios partitūros transkripcija skambėjo kiek tuštokai, stokojo spalvų, kurių, beje, pasigedau ir visame atlikime. Galbūt būtent dėl šios priežasties orkestras atsidūrė antrame plane, tiesiog akompanuodamas solistams, tarsi būdamas ne veiksmo viduje, o išorėje.
Kameriškumas, intymumas, subtilumas – tai raktiniai žodžiai, kurie galėtų taikliai apibūdinti šią klasika tapusios operos interpretaciją. Tai epitetai, tinkami ne tik kalbant apie kolektyvo atliktą orkestro, operos numerių redukciją, bet ir erdvės bei atlikimo pobūdį. Baltijos kamerinio operos teatro „Eugenijaus Onegino” premjera įrodė, kad į operą galima ateiti... gerai praleisti laiką. Tai buvo tarsi kelionė daugiau nei šimtmečiu atgal, kai dar nebuvo galimybės į grotuvą įdėti plokštelės, o apie populiariosios muzikos ritmus niekas nesvajojo. Toks, viena vertus, saloninis, kita vertus, apgalvotas ir su nemenkais užmojais atliktas darbas, neabejotinai puikiai nuteikė susirinkusią publiką, tapo tikra opera–pokyliu. Smagu būtų sulaukti ir daugiau tokių integruotų, elegantiškų ir naujais vėjais kvepiančių operų interpretacijų.