Muzikos kupinas Kristinos Norvilaitės grafikos pasaulis
Grafikę Kristiną Norvilaitę galima vadinti vietoje nenustygstančia menininke, kuri aktyviai dalyvauja personalinėse ir grupinėse parodose, iliustruoja knygas, vykdo edukacinius užsiėmimus, kuria scenografiją spektakliams. Grafikė surengė daugiau nei 30 asmeninių parodų, apie 100 kartų dalyvavo grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Šį sykį K. Norvilaitė kviečia į Kauną – į Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje surengtą parodą „Aš klausausi muzikos“. Autorę nuolat lydi prisiminimai apie miestą, kuriame gimė ir užaugo, tačiau šiandien svečiuojasi retai, o didžiąją laiko dalį praleidžia Vilniuje. Menininkė kviečia drauge pasinerti į muzikos pasaulį ir pažinti mįslingus grafikos ženklus, juos atkoduoti.
Iš kitų grafikų K. Norvilaitė išsiskiria tuo, kad nėra linkusi tiražuoti savo kūrinių. Be to, kiekvieną, užsukusį į dirbtuves ar į tarptautinę šiuolaikinio meno mugę „ArtVilnius“, paperka nuoširdumu. Būtina pažymėti, kad K. Norvilaitės kūrybos strategija yra nukreipta į nuolatinius ieškojimus, įvairias veiklas ir temų įvairovę, kuri leidžia žiūrovui pažinti nuoseklų ir įvairiapusį grafikės meno pasaulį. Viena iš svarbiausių temų menininkės kūryboje – muzika, kuri tampa ryškiu parodos motyvu, atpažįstamu įvairiuose darbuose. Muzika nuolatos inspiruoja menininkę ir jos kasdienybę, kurią leidžia su muzikantais vyru ir dukra, ir praturtina jos kelionių įspūdžius. Parodoje „Aš klausausi muzikos“ K. Norvilaitė konstruoja atvirą dialogą su žiūrovu – parodos lankytojas gali atpažinti įvairius kultūros intertekstus (nuo Gedimino sapno iki pasakos „Alisa Stebuklų šalyje“), taip kuriamas atspindys, kada „aš“ kategorija gali būti traktuojama kaip autorė arba žiūrovas. Vis dėlto grafikė žiūrovui leidžia laisvai interpretuoti darbus.
„Muzikos aš nebijau, aš ją tiesiog labai myliu. Klasikinės muzikos garsas mane labai veikia. Muzika „persekioja“ mane nuo ryto iki vakaro, nes vyras ir dukra skambina, niūniuoja, dainuoja. Tas gyvas garsas mano vaizduotėje kuria paveikslus. Jei aplanko nuovargis ir rūpesčiai, suskambus muzikai, vėl viskas įgauna spalvas, šešėlius, istorijas, emocijas. Ši paroda – tai nedidelė dalis mano vaizdinių, kuriuos galėjau ir suspėjau perkelti į drobę“, – pabrėžia K. Norvilaitė.
Kristina Norvilaitė, „Pokalbis", 2016, parodos organizatorių nuotr.
Menininkė siekia pritaikyti įvairias grafikos technikas ir nuolat eksperimentuoja. Pavyzdžiui, nutaria linoraižinį spausti ant drobės ar medžio plokštumos. Žiūrovui gali pasirodyti, kad K. Norvilaitės grafikos pasaulis esti ramus, paremtas linijos principu, ir pripildytas klasikinių raudonos, juodos, baltos spalvų. Tačiau grafikė nori intriguoti, tad specialiai pabrėžia darbuose dominuojančias sodrias spalvas, kuriančias kontrastą (raudona ir juoda, mėlyna ir balta, oranžinė ir juoda).
Parodoje eksponuojami 2015–2018 metų darbai leidžia pastebėti, kas K. Norvilaitei yra esmingiausia. Autorė susikoncentruoja į personažus, kurie konstruoja pasakojimą ir nuotaiką (pavyzdžiui, dirigento, vilko personažus, klavišų ar širdies simbolius). Didžiąją darbų dalį sudaro šiais metais atspausti kūriniai, kuriuose pirmą vietą užima žmogus – suaugęs, mažas berniukas ar išdykusi mergaitė. Autorei svarbu pavaizduoti rimtą dirigentą su raktu nugaroje ar išdykusią mergaitę, ieškančią kiškio. Įdomu tai, kad žvelgiant į K. Norvilaitės darbus, kurie inspiruoti muzikos, nejučia žiūrovo sąmonėje atsikartoja muzikos akordai ir ritmai. Todėl grafikės pasaulį galime įvardinti kaip ypač ekspresyvų ir impulsyvų, kuriame romantika išreiškiama ne per įgrisusį raudoną koloritą, bet susikoncentruojant į simbolį, pavyzdžiui, angelo sparnus ar širdį. Pastarieji motyvai dažnai atsikartoja, pereina iš vieno darbo į kitą – jie aptinkami kūriniuose „Įkvėpimas ateina prieš koncertą (2017) ir „Aš myliu muziką“ (2015).
Paroda „Aš klausausi muzikos“ nukreipta į meditatyvumą, kurio reikia ir autorei, ir žiūrovui. Klausymosi procesas suvokiamas kaip ypač asmeniškas, neatsiejamas nuo žmogaus. Pavyzdžiui, darbe „Stiprus balsas“ (2015) perteikiama emocija, kuri paremta dirigento ir solisto figūromis. Menininkei svarbu egzistencinius išgyvenimus ir įvairias nuotaikas perkelti į savo kūrybą, neperteikti jų tiesmukai, bet parodyti, kaip jos išgyvenimams suteikiama atpažįstamų žmonių išvaizda (mergaitės aliuzija į dukrą). Nejučia parodos lankytojui ima kilti filosofiniai klausimai – kas jam yra muzika ir kodėl negalima nuo jos atsieti kasdienybės.
Linoraižinyje „Berniukas laukia įkvėpimo“ (2016) akis fiksuoja mažą berniuką, žvelgiantį į muzikos instrumentą – tūbą. Įdomu tai, kad instrumentas suvokiamas kaip saulė, nušviečianti berniuko vaizduotę, kurioje susipina angelai ir muzikos darbai, geltona ir juoda. K. Norvilaitė susikoncentruoja į kompoziciją ir personažo vietą darbe, renkasi minimalistinę raišką ir sodrias spalvas. Šiuo atveju vienas – trimito – simbolis leidžia interpretuoti, kad svarbi muzika, kuri suteikia mažam berniukui įkvėpimo.
Kristina Norvilaitė, „Kompozitorius", 2015, parodos organizatorių nuotr.
Galima daryti prielaidą, kad K. Norvilaitės grafikos stiprioji pusė – sodrių spalvų ir personažų pusiausvyra, dekoratyvumas (grafika linkusi į plakatiškumą) ir simbolizmas. Atrodytų, kad įvairūs – mergaitės, vyro ar berniuko – personažai gyvena ir tame pačiame K. Norvilaitės grafikos pasaulyje, ir pabrėžia individualias nuotaikas bei emocijas. Svarbu, kad autorę įkvepia muzika, kuri ją nuo vaikystės supa. Sergejaus Prokofjevo, Sergejaus Rachmaninovo ar Wolfgango Amadeaus Mozarto kūryba nėra vien tik įkvėpimo šaltinis, bet taip pat būdas pažinti autorės grafiką.
Kaune surengta K. Norvilaitės paroda įrodė, kad žmogus, ypač jo kasdienybė, yra neatsiejamas nuo muzikos. Autorei svarbu žiūrovui parodyti lengvai atpažįstamus pasakų ir mitų personažus, bet juos perteikti per sodrias spalvas ir ryškias linijas, parodyti, kad per jie gali būti atpažįstami ir realūs ir kitoje meno kalboje. Būtent dėmesingai atrinkti darbai ir surengta ekspozicija leidžia parodą „Aš klausausi muzikos“ perskaityti kaip vientisą K. Norvilaitės muzikos kūrinį, perteikiantį grožį ir pakilias emocijas. Leidžiantį melancholiškai nugrimzti į grafikos pasaulį.
K. Norvilaitės paroda „Aš klausausi muzikos“ veiks A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje (V. Putvinskio g. 64, Kaunas) iki vasario 11 d.