Kauno fotografijos galerijos parodoje „36 vaizdai“, kur eksponuojamos Fiodoro Telkovo fotografijos, neliks nepastebėtas vienas objektas – kalnas. Jis pasikartos kiekvienoje fotografijoje, apsuptas miesto panoramos, medžių ar žmonių. Nespalvotose nuotraukose iš pradžių sunku nustatyti ar tai užfiksuoti natūraliai gamtoje susiformavę kalnai ar tik supiltos iš akmenų ar kitokios materijos krūvos, ir kokį vaidmenį jos čia atlieka. Net ir sužinojus miesto pavadinimą, kuriame šios kalvos yra, sunku pasakyti. Tačiau vėliau paaiškėja.
KKKC Parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda) nuo spalio 11 d. iki lapkričio 10 d. vyksta Neringos Poškutės-Jukumienės juvelyrikos instaliacija / objektų paroda „In Gold We Trust“ (liet. „Mes tikime į auksą“), kurioje juvelyrika praplečia savo ribas ir jungiasi į draugystę su video/audiomedijomis, ready-made ir kitkuo, kas ekspozicijoje tampa vieniu.
Panevėžyje vykstantis šiuolaikinės skulptūrinės keramikos simpoziumas yra vienas ilgiausiai be pertraukos trunkantis tokio pobūdžio simpoziumas Lietuvoje. Šis tarptautinis renginys tapo Panevėžio miesto tradicija, traukos objektu. Simpoziumas puikiai žinomas ir už Lietuvos ribų todėl sulaukia dėmesio tarp viso pasaulio menininkų. Per 30 metų jame jau dalyvavo 170 keramikų iš 37 pasaulio šalių. Šiais metais buvo atrinkti septyni menininkai iš Pietų Korėjos, Brazilijos, Ukrainos, Indijos, Turkijos ir Lietuvos.
Tamsaus baroque pop žanro garso takelis ir casual stiliaus kostiumai Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje atrodė pernelyg... normaliai. Iš pradžių veiksmas scenoje priminė dar vieno tarp Renesanso idealų ir šiandienos nerimo pasiklydusio spektaklio repeticiją. Net šokėjų kūnai atrodė pavargę ir dar neatsipeikėję iš nuostabos, kad dar kartą, skambant klasikai, tais pačiais judesiais teks spręsti tuos pačius būties klausimus, – kankinanti amžinybė nesigaili žiūrovų. Tačiau, laimė, į tarptautinio šokio festivalio „Aura 29“ spektaklį „Be pavadinimo: Persona“ spalio 5 d. surinkusiems žiūrovams neteko stebėti teatro herojų kančių, vietoj to Beno J. Riepe’s trupė pasiūlė svaiginančią kelionę tarp nejaukaus normalumo ir gundančios beprotybės.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo repertuare Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ rodo nuo pat Valstybės teatro laikų. Skirtingos kūrėjų komandos iš viso pasaulio įvairiai traktavo šį kūrinį, tačiau visuomet buvo išlaikyta klasika. Teatre nebuvo nei vieno spektaklio, kuris būtų sušiuolaikintas ar perkeltas į kitą laikmetį.
Kai pasaulį išvydo Johannesas Brahmsas ir Antonas Bruckneris, niekas neįtarė, kokie du genijai atkeliavo užkariauti žmonijos. Genijus – labai stiprus žodis. Anot muzikologo Viktoro Gerulaičio, „jeigu Čiurlionis yra genijus, kas tada yra Mozartas?“ Tačiau tiek Bramsą, tiek Brucknerį drąsiai galime vadinti muzikos genijais, nes klausantis jų didingų kompozicijų, atrodo, gyvenime nieko daugiau nebereikia.
Įsibėgėjęs aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, spalio 12 d. klausytojus vėl subūrė į Nacionalinę dailės galeriją, greta Eduardo Balsio 100-čiui parengtos ekspozicijos, iš naujo aktualizuoti vieną svarbiausių temų – moters vaidmens visuomenėje kaip naratyvistinio tragizmo.
Naująjį sezoną aktyviai, su mušamųjų palyda, pradėjo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Rugsėjo 24 d. Valdovų rūmuose Vilniuje nuskambėjo melomanams jau ne vieną dešimtmetį puikiai žinomo perkusijos kolektyvo „Giunter Percussion“ ir pučiamųjų orkestro atliekami kūriniai. Išgirdome itin kinematografišką Davido R. Gillinghamo Concertino 4 perkusininkams ir pučiamųjų ansambliui; patyrėme muzikinę kelionę į Lotynų Ameriką – Marco Fondo „Stubernic Fantasy“; pajautėme mistišką gamtos reiškinio, Mėnulio vaivorykštės muzikinį „atvaizdą“ – Nathano Daughtrey „Black Rainbow“.
Lietuvio – emigranto įvaizdis mūsų visuomenėje jau ilgus metus yra formuojamas vištų bei žuvų fabrikuose dirbančių, indus plaunančių ar kitokius juodus darbus dirbančiųjų kontekste. Šios istorijos yra nūdienos aktualija, dažnai užgožianti ne ką mažiau svarbius mūsų išeivius, kurie lieka mūsų visuomenę komentuojančių tekstų paraštėse. Vienas jų – profesorius, buvęs Bogotos meras ir kandidatas į Kolumbijos prezidentus – Antanas Mockus. Už Atlanto sutinkamas tarsi būtų super žvaigždė, Lietuvoje jis aptarinėjamas nebent siauresniuose intelektualų ratuose. Naujausiame režisieriaus Sandro Bozzolo filme – „Nijolė“ iškilus išeivis tampa išeivijos dramos atvaizdu.
Kauno miesto kamerinis teatras rugsėjo 17–22 d. festivalyje „Išeities taškas“ kvietė „susprogdinti savo burbulą“ – išeiti iš įprastos, gerai pažįstamos aplinkos į tą, kurioje ne visada pasitinka tik džiugios temos, o kartais būna ir gerokai nejauku, bet dėl pažinimo tai padaryti būtina.
Šaltą ir vėjuotą rugsėjo 29-osios popietę kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į savo koncertą „Rudens divertismentas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Savo 33-ąjį kūrybinį sezoną pradėjęs ansamblis per metus vien tik Vilniuje surengia 5-6 koncertus, kuriuose publika vos sutelpa. Ir išties, originalios programos bei muzikantų profesionalumas priverčia ploti ir prašyti kartoti beveik visus kūrinius.
Humoras operoje – reikšmingas elementas nuo pat šio žanro atsiradimo ir klestėjimo XVII a. pradžioje. Komiška opera daugeliu atveju publikai buvo net patrauklesnė nei istorinė ir sunkiasvorė opera seria. Žmonės žavėjosi vaizduojamų personažų ir jų situacijų tikrumu, žemiškumu ir žmogiškumu.
Rugsėjo 7 d. Panevėžio miesto gimtadienio metu, vyko Monikos Dirsytės performansas „Kamuolys“. Miestų šventės neretai susideda iš itin gausios renginių įvairovės. Įprastiniai komponentai yra prekybininkų mugės, vietinių ir (respublikinio masto) „mega“ žvaigždžių koncertai. Šiuo aspektu Panevėžys, jau ne pirmi metai iš eilės, bando šiaip jau masinei publikai skirtą renginį papildyti šiuolaikinio meno intarpais. Miesto gimtadienio programoje vis atsiranda atskiras punktas „šiuolaikinio meno erdvė“, kuriame, lyg ir turėtų rastis tai, kas traukia ir profesionalų meną vertinantį miestietį. Tačiau supratimas, kas yra šiuolaikinis menas, rodosi labai jau platus.
Rudens sezoną Juozo Miltinio dramos teatras atidaro su itin specifiniu bei daug klaustukų paliekančiu Augusto Gornatkevičiaus spektakliu, pastatytu pagal dramaturgo Tomo Šinkariuko pjesę „Kelionė į Edeną“. Šis režisierius Panevėžiui yra pažįstamas kitais savo darbais – „Roberto Zucco“ (2018) bei „Hotel Universalis“ (2019). Tikiu, kad po šio Gornatkevičiaus spektaklio ne vienas žiūrovas išėjo su klausimu „kodėl?“.
Kartais menininkui pakanka vieno įkvėpimo šaltinio, prabylančio graikų Medūzos plaukus atstojančių gyvačių šnabždesiais. Pastarieji temdo tikrovę, įteigdami esą vaizdas prieš akis yra kita, nei matoma. Taip šiukšlių krūvos metamas šešėlis ant sienos virsta žmogaus siluetu, o išslinkę plaukai ant vonios grindų nutrūkusiomis voro kojomis. Tarsi, vaizduote vydamas neredaguotą kasdienybės nuobodulį, lietuvių jaunosios kartos menininkas Dominykas Sidorovas įsiklauso kuždesių ir suteikia jiems pavidalus.
Anksčiau Sidorovas sutiktas kukliomis porcijomis – grupinėse parodose, akademijos (VDA) „koridoriuose“ ar tolimesniuose regionuose – Panevėžyje, kur vyko pirmoji autoriaus personalinė paroda „Preparacija“ (2018). Sostinėje prasidėjus naujam vaizduojamųjų menų sezonui, į šurmulį menininkas įsiliejo su antrąja asmenine paroda, kuria išsamiau pristatoma jo kūryba Vilniaus auditorijai. Šiais metais sukurti darbai rodomi kaip vientisa kolekcija ir apibūdinami graikų kalbos žodžiu metonymia, kuris reiškia vardo pakeitimą arba perkeltinės prasmės pasakymą išlaikant tiesioginį santykį su originalia fraze (skaitau Maironio kūrybą – skaitau Maironį).
Šią vasarą gyvenantys knyga „Pelkės ir Nauja Vaizduotė“ ir planuojantys naujo kūrinio „Ateitybės sala“ atidarymu Bostone, JAV gyvenantys menininkai Gediminas ir Nomeda Urbonai pokalbiui atskubėjo į Kauną. Čia, Vytauto Didžiojo universitete, jiems suteiktas vizituojančių profesorių statusas, o 12-oje Kauno bienalėje eksponuojamas svarbus menininkų gimtajai šaliai kūrinys „Družba“.
Jūsų kūryba pastaraisiais metais glaudžiai siejasi su pelkėmis: Venecijos bienalei buvo įrengtas „Pelkių paviljonas“, toliau tęsiama „Pelkių mokyklos“ veikla, inicijuojami tyrinėjimai ir ekspozicijos... Pelkes sudaro labai daug elementų, tiek augmenija, tiek visi dariniai ir įvairi gyvūnija. Kurie elementai atspindėtų kiekvieną iš jūsų ar judu kaip duetą?
Nomeda: Jei jau reikia kažką išskirti, pirmiausia pagalvoju apie tai, kas įsiminė iš paskutinių susitikimų pelkėje-lagūnoje šių metų gegužės–birželio mėnesiais rezidencijos Venecijoje metu. Tai – salikornija (lot. salicornia) – žavus ir labai skanus augalas. Norėčiau ja būti. „Pelkių mokyklos“ kūrinių kolekcijoje, šiuo metu eksponuojamoje VDU Kaune, yra islandų dizainerio Tomas Pausz darbas, kuris vizualizuoja kaip salikornija „kuria“ žemę ir padeda įsitvirtinti kitiems augalams.
Pažaislio muzikos festivalio koncertą „Muzika dviem“ atliko du garsūs atlikėjai: vargonininkas Virginijus Barkauskas ir obojininkas Robertas Beinaris. Šios pavardės klausytojams reiškia aukštą instrumento valdymo meistriškumą ir muzikavimo meną.
Tore Tomas Denysas – belgų tenoras, įkūręs keletą senosios muzikos ansamblių. Dainininkas pasižymi nepaprastu kūrybingumu ir drąsa išbandyti save ir kitose meno srityse – buvo aktoriumi, muzikos prodiuseriu, videomenininku bei dirigentu. Be to, muzikinį kelią pradėjo kaip trimitininkas, bet pamažu atrado aistrą dainavimui. Šešerius metus dalyvavo Zalcburgo vasaros festivalyje kaip Vienos operos teatro choro narys. Šiemet T. T. Denysas grįžo į festivalį kaip solistas, su savo ansambliais atliekantis Renesanso muzikos repertuarą. Su dainininku kalbamės apie jo karjerą, darbo kasdienybę ir kūrybinius siekius.
Paroda „Integracija“, vykstanti Kauno fotografijos galerijoje, yra bendras šios ir „Meno Parko“ galerijų projektas. Ji sujungia dvi menines praktikas, kurių kiekviena savita raiška vaizduoja miesto konstruktus ir objektus – medžiagas, istorijas, infrastruktūras – ir informuoja bei skatina žiūrovą perskaityti bendrą skirtingos prigimties vaizdų pasakojimą.
Remigijaus Treigio fotografijos perkelia į melancholišką sustabdyto laiko kinematografinę erdvę. Vaizdo fragmentai – tarsi fotografo poetikos žingsniai, kuriuos žiūrovas gali skaityti kaip tarpusavyje persipinančias, paslaptingas ir nepaviršutiniškas miesto istorijas. Eimučio Markūno tapybos darbuose šviečia negailestinga saulė. Spinduliuojančios spalvos ir reljefinės dažo formos (aliuzija į miesto erdvės koloritą) žiūrovus perkelia į gestinės tapybos erdvę, kuri pabrėžia jų kūrimo procesinį pobūdį.
Vos prieš du mėnesius atšventinta vienintelė Lietuvoje vienabokštė barokinė Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos Bažnyčia atveria duris ne tik tikintiesiems, bet ir muzikos bei meno mėgėjams. Liepos 22-osios vakarą čia įvyko dvigubas fortepijoninės muzikos rečitalis, kurį surengė jau ketvirtus metus organizuojamas „Ars SummerFest“ festivalis. Kaip teigia renginio organizatoriai, festivalio tikslas – ne tik suteikti galimybę Vilniaus gyventojams bei miesto svečiams išgirsti jau tarptautinį pripažinimą pelniusių klasikinės muzikos atlikėjų pasirodymus, bet ir rengti meistriškumo kursus bei pristatyti visuomenei jaunuosius Lietuvos ir užsienio talentus.