Po metų pertraukos atgimė naujai. 2015 metų gegužę urbanistinio šokio teatro „Low Air“ pristatyta premjera – šiuolaikinio ir gatvės šokio spektaklis „Šventasis pavasaris“,  praėjus beveik lygiai metams nutarė atgimti ir prisikelti iš naujo. 2016 metų paskutinįjį gegužės savaitgalį buvo pristatyta nauja spektaklio versija pakitusi tiek choreografiniu principu, tiek šokėju sąstatu.

Balandžio 25 d. įvyko spektaklio „Penelopė“ premjera, kurį paruošė Vilniaus Universiteto teatro trupė „Minimum“, vadovaujama režisieriaus Rimanto Venckaus. Aktoriai kalbėjo režisierės Laimutės Pocevičienės parašytu tekstu iš jos pjesės „Penelopė“, pagal kurią ir buvo pastatytas spektaklis.

Žiūrovams įteikiamos programėlė paaiškina, kad spektakliu siekiama aktualizuoti Homero mitą žvelgiant iš Odisėjo žmonos Penelopės pozicijos. Programėlė neišduoda, kad žiūrovo laukia jautrios, tyros ir atsidavusios moters istorija, kuri tokia trapi, kad galima kiaurai, lyg per vandens krislą, pamatyti pažįstamus, tamsius, rutina pakvipusius gyvenimo intarpus. Labai smagu jausti tą šiltą ir skanų moteriškumą, kurio nelyginant prieskonių pribėrė puiki kulinarė Laimutė Pocevičienė.

Šiųmetis teatro festivalis „Nerk į teatrą“ vėl baigtas su trenksmu. Keturiasdešimties renginių puokštę vainikavo jaunųjų aktorių koncertas „Twist and shout!“. Praeitais metais aktorių koncertas, sulaukęs didelio populiarumo, dabar ir vėl drebino teatro sienas. Sienas įvairiomis prasmėmis. 

Koncertas vyko Rūtos salėje, tradicinėje, aktoriams puikiai pažįstamoje aplinkoje, dėl to jie galėjo jaustis gal kiek laisviau nei bet kurioje kitoje miesto salėje. Tačiau žiūrovai, didžiąja dalimi ir jautėsi žiūrovais, o ne klausytojais. Labai mažai kas leido sau linguoti ar trepsėti į taktą, kas būtų įprasta koncerte, bet nelabai priimtina spektaklyje. Tad konvencinė teatro ketvirtoji siena negriuvo su trenksmu, o tik aptrupėjo, atsivėrė keletas plyšių. 

Naujausias Artūro Areimos darbas – Eduardo Limonovo kūrinio „Nevykėlio užrašai" adaptacija pavadinimu „Nevykėlis". Ne kiekvienas režisierius turi maištininko ar scenos chuligano etiketę, o tokiu būti – nemenkas intelektualinis išbandymas. Juk keiksmažodžių lavinos scenoje jau mažai ką stebina, kaip tik tai tapo įprasta teatrine kalba. Šiandien, kad nustebintum žiūrovą neužtenka tik drąsos, reikia ir išmonės. Nonkonformistinis buvimas scenoje – šio spektaklio moto. Spektaklyje ieškoma teatrinės kalbos be metaforų ir noro lavinti žiūrovą. Ir nors galima ginčytis dėl to, kiek laisvės publikai šiame spektaklyje suteikia režisierius, bet negalima paneigti to, kad jos čia gerokai daugiau negu tradiciniam teatre. 

Aukštyn žemyn. Negalima sustoti tarp dangaus ir žemės. (Atsiremia į lifto sieną, lyg jam svaigtų galva.) Ar tas pasaulis – vadinosi mano žemė? Aukštoji Panemunė, pušys, sakų kvepėjimas? Mažasis didmiestis Kaunas? Tos žvilgančios vitrinos? Ir žemi namai, liepos, Soboras, dramblio kojom įsirėmęs į Laisvės alėją? „Konrado“ kavinė? Dailūs policininkai, trys metrai virvės, kurią pirkau pasikarti. Žmonės... ar jie iš tikrųjų buvo? Mano lifte, atsakyk man.[i]

„Esu gimęs du kartus.“ – sako Antanas Škėma. – „Oficiali gimimo data: 1911 m. lapkričio 29. Tikroji – 1910 m. lapkričio 29 d. Du kartus mane pagimdė mano tėvas, nutaręs ilgiau pasinaudoti vaikų priedu.”[ii] Šiemet rašytojui suėjo 105-eri metai (1961-aisiais metais, grįždamas iš Santaros-Šviesos suvažiavimo, rašytojas žuvo autokatastrofoje).

Visada kyla klausimas, kaip papasakoti istoriją, kad ji būtų įdomi, įtraukianti, paveiki. Šis klausimas tampa ypač aktualus dar mokykloje, kai nuobodžiose istorijos pamokose sausai mokomasi: karas – data, maras – data, asmenybė – data. Šį sezoną viena iš Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerų pasiūlė kitokį, įdomesnį istorijos pasakojimo būdą. Latvių režisierius (Valters Silis), dramaturgas (Jānis Balodis) ir scenografas (Uģis Bērziņš), pasitelkę kauniečių aktorių trupę, pabandė papasakoti žmogaus istoriją. Žmogaus, kuris, regis, niekuo neišsiskiria iš kitų, bet jo likimas pasuko netikėta linkme ir taip jį išskyrė, lyg herojų, iš aplinkinių.

Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...

Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.

Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada. 

 Naujame Nacionalinio Kauno dramos teatro sezone buvo pristatytas režisieriaus Andriaus Kurieniaus spektaklis ,,Vargšų opera” (pagal anglų dramaturgo John Gay  1728 m. kūrinį). Muzikinis spektaklis tarsi tapo tam tikru žingsniu (o gal visgi tik išimtimi?) šio teatro kontekste ir nuo anksčiau analizuotų egzistencinių žmogaus asmenybės problemų, gręžiojimosi į praeitį, buvo pasisukta  link teatrinių linksmybių, pramogos, kurios reikia žiūrovui.