Teatras
Rudens sezoną Juozo Miltinio dramos teatras atidaro su itin specifiniu bei daug klaustukų paliekančiu Augusto Gornatkevičiaus spektakliu, pastatytu pagal dramaturgo Tomo Šinkariuko pjesę „Kelionė į Edeną“. Šis režisierius Panevėžiui yra pažįstamas kitais savo darbais – „Roberto Zucco“ (2018) bei „Hotel Universalis“ (2019). Tikiu, kad po šio Gornatkevičiaus spektaklio ne vienas žiūrovas išėjo su klausimu „kodėl?“.
Vinco Kudirkos aikštėje vykęs šiuolaikinio šokio ir kontaktinės improvizacijos spektaklis „Pasekmės“ į populiarią Vilniaus miesto vietą subūrė beveik šimtą žiūrovų. Aikštėje dažnai matomus riedlentininkus keitė akrobatai-šokėjai. Keletą vakarų iš eilės ispanų fizinio teatro kolektyvas „Cia Moveo“ užkerėjo publiką ir nukėlė kasdienybėje paskendusius miestiečius į stebuklingą šokio pasaulį. Šis pasirodymas pakerėjo savo laisvumu bei lengvumu: vis dėlto spektaklis ant Kudirkos aikštės grindinio yra nekasdienis vaizdas.
Nuotaikingas šiuolaikinio cirko pasirodymas „Gregarious“, sukurtas dueto „Soon Company“, iš pirmo žvilgsnio atrodo mažų mažiausiai žavus, be to, po įspūdingų akrobatinių triukų apvalkalu galima įžvelgti daugybę egzistencinių idėjų. Vieną jų atspindi prancūzų rašytojo Antuano de Sent Egziuperi mintis: „Vienintelė vertybė žemėje – tai žmogaus ryšys su žmogumi.“
Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.
Pokalbis su aktore, šokėja, rašytoja ir dramaturge Aušra Giedraityte
Praėjo dvidešimt metų po Oskaro Koršunovo spektaklio „Roberto Zucco“. Šis pastatymas žymėjo ne tik OKT pradžią, bet ir žiūrovui kėlė ultra įspūdį: riedutininkas, ant milžiniškos rampos atlikinėjantis akrobatinius triukus, moderni elektroninė muzika, ryškiai raudonos ir mėlynos spalvos estetika kostiumų detalėse bei apšvietime pabrėžiant draminę įtampą. Tačiau ne apie garsųjį O. K. kalbėsiu, o apie jaunojo kūrėjo Augusto Gornatkevičiaus darbą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre.
Su režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi apie naujausią kūrėjo spektaklį „Roberto Zucco“, pastatytą Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre kalbasi Kotryna Paškevičiūtė.
Kovo 5–24 dienomis Rokiškyje vyko profesionalių teatrų festivalis „Vaidiname žemdirbiams“. Jo metu parodyta 20 spektaklių iš visos Lietuvos ir nominuoti geriausieji. Rokiškio profesionalių teatrų festivalį „Vaidiname žemdirbiams“ galima vadinti fenomenaliu. Festivalis be pertraukos vyksta 35-erius metus. Festivalis sėkmingai išvengia šalto elitizmo, susireikšminimo. Siekiama ne įrodyti, o parodyti – atvežti geriausius pastarųjų metų spektaklius, kone kaip giminės susiėjime pasižiūrėti, kas naujo, įdomaus įvyko.
Kovo 9 d. Nacionaliniame Kauno Dramos teatre duotas startas festivaliui „Nerk į teatrą“. Festivalis atidarytas eksperimentiniu vyksmu „Kaunas Wi-Fi“. Tai Lietuvos ir Izraelio menininkų simbiozė. Pristatyti šį vyksmą reikėtų nuo fakto, kad pjesė jam buvo sukurta žiūrovų workshop‘ų metu. Šių kūrybinių dirbtuvių metu žmonės galėjo ne tik prisidėti prie teksto kūrimo, bet ir pabuvojo zombiais, tiksliau, mokėsi, kaip juos suvaidinti.
Nacionaliniame Kauno dramos teatre kovo 12–17 d. vyko tradicinis, šiemet tarptautiniu tapęs festivalis „Nerk į teatrą“, skirtas jaunimui ir vaikams. Festivalio programa plati, ją sudaro interaktyvios veiklos, dirbtuvės bei spektakliai – šis tekstas apie juos.
Žiūrėdamas ir įsivaizduodamas spektaklį apsigyveni vienatvėje. Kartais joje lieki ir po spektaklio. Kovo 8 ir 9 d. Valstybiniame jaunimo teatre įvyko Adomo Juškos režisuotų ir inscenizuotų „Fikcijų“ premjera. Tai jau antras jaunojo režisieriaus darbas šiame teatre – prieš metus jis sukūrė „Šveiką“ pagal Jaroslavo Hašeko romaną.
Vokiečių režisierius Nikolas Darnstädtas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre aktualizavo Mindaugo mitą, arba, pasak jo, pačią karaliaus Mindaugo idėją. Kuriuo iš Justino Marcinkevičiaus sukurtų metraštininkų – Juoduoju ar Baltuoju – tapo režisierius, palikime spręsti kiekvienam žiūrovui. Praėjusių metų rudenį, tęsiantis valstybės šimtmečiui dedikuotų kūrinių maratonui, sukurtas spektaklis ne tik dekonstruoja Mindaugo mitą, bet ir skatina mąstyti, diskutuoti apie kitus lietuviškumo simbolius.
Tautvydas Urbelis apžvelgia keturis šokio spektaklius, vykusius Kaune: „Tvenkti“, „X ir ateities X“, „Nailed it“ ir „Somaholidays“.
„Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programos „Atvira erdvė ’18“ spektaklis „This Order Goes Wrong“ nėra spektaklis. Tai filmas, muzika, Loros akys. Tai švelnumas, kuriuo teatre virsta nerimas. Tai miesto, kuris gyvena mumyse, ekspozicija. Miesto, kuris su mumis elgiasi nejautriai, įelektrina, atima ramų žvilgsnį, pakeičia jį tikais, ruminavimu. Tai performatyvi estetika, kurią turime ne žiūrėti akimis, bet suvokti kūnu.
Pastaruoju metu ne kartą teko susidurti su situacijomis, kai bandomas apginti tikrasis à la aukštasis menas. Klasikinės formos, nors daugeliu atvejų jau pasenusios ir nebepaveikios, yra iškeliamos aukščiau eksperimentų. Ne tik valstybės, bet ir teatro šimtmečio fone mintys nostalgiškai nuklysta į buvusį laiką. T. Bernhardo pjesėje „Teatralas“ kaip tik susiduriame su praėjusiame laike įstrigusiu, tradicinėmis formomis bei teatro magija labiau už viską tikinčiu Bruskonu. Tad nenuostabu, kad eksperimentams atviram režisieriui Jonui Terteliui, kaip jis sako interviu, iš pradžių pjesė labai nepatiko.
Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Šventė“ inspiravo Juozo Grušo „Trys paradoksinės novelės apie švarą“. Režisierius, rašydamas scenarijų, iš rašytojo novelių pasiskolino tik pagrindinę veikėją ir dalį temų, kurias papildė jam rūpimais kontekstais, aktualijomis ir dabarties simboliais.
Šių metų pradžioje menininkė, teatro kūrėja Jane Arnfield lankėsi Kaune. Lietuvoje ji viešėjo nebe pirmą kartą – praėjusiais metais dalyvavo VDU vykusioje tarptautinėje konferencijoje „Teatras ir atminties karai“, kurioje pristatė savo performansą „Alavinis žiedas“. Šį kartą menininkė atvyko su edukacine misija. Su J. Arnfield kalbamės apie jos performansą „Alavinis žiedas“, autentiškos, dokumentinės medžiagos adaptavimo scenai ypatumus, teatro menininkų ir teoretikų santykį.
Kai mokiausi mokykloje, per etikos pamokas mokytojai rodydavo filmus, paliečiančius socialines problemas, tikėdamiesi, kad jie paveiks kaip prevencinė priemonė prieš narkotikus, savo kūno pardavinėjimą, patyčias ir kt. Kalbėtis nebuvo priimtina, tik tyliai žiūrėti filmus ir šifruotis jų siunčiamą informaciją. Tarptautinis festivalis vaikams ir jaunimui „Kitoks“ leido sugrįžti prie neišsemiamos vienišo ir nesuprasto, savo vietos pasaulyje ieškančio jauno žmogaus temos.
Lietuvio pasąmonėje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog su G. Verdi opera „Traviata“ privaloma sutikti Naujuosius metus. Net ir tas žmogus, kuris gyvenime nėra buvęs operoje, „Traviatos“ pavadinimą žino ar bent jau yra girdėjęs. Per 98-erius metus LNOBT scenoje „Traviata“ rodyta daugiau nei 800 kartų.