Teatras

 

Kas įsiminė 2017-aisiais?

2017-12-29
Apeirono teatras, spektaklis „Palikuonis", nuotr. Apeirono teatro

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.


 

Išdrįsti gyventi be iliuzijų

Laura Šimkutė 2017-12-18
„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.

Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.


 

Šauksmas gyventi, o ne vegetuoti

„Šauksmas", organizatorių nuotr.

Gruodžio 19 ir 21 dieną kultūros bare „Kablys” laukia išskirtinė premjera – tai scenos grando Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis pagal Tennesee Williamso pjesę „Šauksmas“. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė. Apie „Šauksmą“ ir kaip jis turėtų „atsišaukti“ kalbamės su aktoriais A. Storpirščiu ir G. Urniežiūte. „Jeigu nori išgirsti, pamatyti tai, kas šaukia tave gyventi, ne vegetuoti, ne plūduriuoti, o gyventi – ateik“ – kviečia žiūrovą jie.


 

Judėjimo eksperimentai

„State of flow: Identity“, nuotr. L. Vansevičienės

Menų spaustuvėje debiutavo eksperimentinis šokio spektaklis „State of flow: Identity“. Tai, kad kūrėjai neįstatė spektaklio į konkretaus stiliaus rėmus ir jį įvardino kaip eksperimentinį – nudžiugino. Idėjos autorė ir choreografė Agata Pečiul bėga. Bėga ir jos kūrybinė komanda. Bėga su kliūtimis, tačiau nesustoja. Šis bėgimas orientuotas ne tik į save, bet į tai, nuo ko reikia pabėgti: nuo į(si)pareigojimų, taisyklių, standarto ir primestinio triukšmo.


 

Tarp Boscho pragaro ir „Lokio“ žvėries

„Lokis“, nuotr. D. Matvejevo

Rugsėjo viduryje Nacionaliniame dramos teatre pasirodė naujas režisieriaus Łukaszo Twarkowskio spektaklis „Lokis“, parengtas pagal Prospero Mérimée kūrinį „Lokys“. Spektaklyje  susipina Vito Luckaus, Bertrando Cantat istorijos, kurias jungia tik vienas dalykas – Lietuva. Paraleliai spektaklio istoriją pasakoja scenografo Fabieno Lédé ant scenos pastatytame kambaryje pakabinti Hieronymo Boscho paveikslai.


 

Kūnu kūną jausti

Kauno šokio teatro „Aura“ ir „Bodytalk“ spektaklis „Glück / Laimė \ Счастье“, nuotr. S. Baturos

Rudenį kiekvieno miesto (o ypač didmiesčių) kultūrinis gyvenimas atbunda iš vasaros snaudulio. Vienas pirmųjų Kauno miestą žadiną ir importiniais spektakliais apipila Kauno šokio teatras „Aura“ ir jų organizuojamas Tarptautinis šokio festivalis „AURA 27“. Festivalio organizatorių komanda dirba taip, jog bemaž kiekvienas čia apsilankęs gali atrasti kažką savo skoniui ar poreikiams.


 

Džiugas Kunsmanas: „Teatras, šokis ir cirkas man yra kalbos, kuriomis aš bendrauju“

Džiugas Kunsmanas, nuotr. Glasses'n beard photography

Aktorius ir šokėjas Džiugas Kunsmanas nuo spalio mėnesio pradėjo studijuoti šiuolaikinio cirko mokykloje Italijoje. Dvidešimt trijų metų vaikinas tapo pirmuoju lietuviu, išvykusiu mokytis cirko paslapčių iš vieno garsiausių cirko režisierių Roberto Magro. Apie kūrybinį kelią, jį sužavėjusį šiuolaikinį cirką ir ateities planus su Džiugu kalbamės išvakarėse prieš jam išvykstant į Italiją.


 

Tapatybės paieškos transformacijose

Laura Šimkutė 2017-09-30
Spektaklis „Trans Trans Trance“, nuotr. T. Ivanausko

Rugsėjo 26 dieną Oskaro Koršunovo teatre Gintaro Varno auklėtinė Kamilė Gudmonaitė kartu su bendrakursėmis aktorėmis Jovita Jankelyte, Dovilė Kundrotaite ir Adele Šuminskaite pristatė spektaklį „Trans Trans Trance“, kuris, iš pradžių turėjęs plėtoti moterų temą, evoliucionavo į spektaklį, kurį būtų galima priskirti queer kategorijai.


 

Neturgiškas vakaras turguje

Žaliakalnio turgaus teatro festivalis, nuotr. R. Bartusevičiūtės

Kiek žmonių teatrą keičia į turgų? Kiek iš jų teatrą geba atrasti turgaus mėsos halėje ar vaisių/daržovių skyriuje? Būtent turgaus erdvėje Žaliakalnio turgaus teatro festivalio organizatoriai apgyvendino teatro procesus, o pirkėjus, atėjusius atlikti šeštadieninio turgaus ritualo, pasitiko neįprasta  dienotvarke.


 

Pojūčių teatro įkūrėja Karolina Žernytė: „Kūrybiniame procese svarbu eksperimentas ir atvirumas pasauliui"

Kristina Žernytė ir Pojūčių teatro trupė, nuotr. A. Žernytės

Teatras, kuriame garsais, skoniais, kvapais ir prisilietimais yra siekiama sužadinti žmogaus pojūčius. Šiame teatre vaizdai netenka galios ir savo vietą užleidžia vaizduotei, kuri menininkės Karolinos Žernytės prieš keletą metų įkurtame Pojūčių teatre atlieka ypatingą vaidmenį. Su Pojūčių teatro įkūrėja ir režisiere kalbamės apie šio teatro ypatumus, kūrybinį kelią ir ateities planus.


 

Riboženkliai. Paskui judesį

Spektaklis-ekskursija „Riboženkliai“, nuotr. iš šokio studijos RED archyvo

Birželio mėnesį Kaune startavo simultaniškas ir unikalus projektas, aprėpiantis tarpukario Kauno istoriją, to laikmečio aktualijas, biografijas, moderniąją architektūrą, šokį bei judesį. „Riboženkliai“ – tai šokio spektaklis-ekskursija, kuris ausinių ir jose skambančio istorinio/meninio teksto pagalba turo dalyvius panardina į žodžių ir judesio sintezę. 


 

Režisūrinė estafetė

Karalius Ūba

Birželio 19 – 20 dienomis brandžiojo baroko Sluškų rūmų ansamblyje vyko spektaklių peržiūrų maratonas. Tai – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos III kurso teatro režisūros egzaminas, kurio metu pristatyti šeši pastatymai. Tad spektaklių estafetė neleido nuobodžiauti ir ragino optimistiškai žvelgti į Lietuvos teatro ateitį.


 

Kaupti, būti, dalintis

„Išoriniai pojūčiai“, organizatorių nuotr.

Gegužės 24 d. Vilniaus „Menų spaustuvėje“ pristatytas režisierės ir choreografės Austėjos Vilkaitytės spektaklis/performansas „Išoriniai pojūčiai“. Kūrinys – kolektyvinis, asmeninėmis patirtimis bei istorijomis paremtas penkių merginų (Austėjos Vilkaitytės, Eglės Nešukaitytės, Juditos Stundžytės, Kristinos Marijos Kulinič, Ievos Jackevičiūtės) išgyvenimas. Aptinkamas terapinis buvimas ir veikimas scenoje. Apsivalymas.


 

Eksperimentas: sintetinė meilė versus tarpasmeniniai santykiai

Laura Šimkutė 2017-05-22
„Vieniši.", nuotr. M. Endruškos

„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.


 

Dramokratija: turinys versus forma

Laura Šimkutė 2017-05-11
„Dramokratija“, organizatorių nuotr.

Pažvelgus, kokius kūrinius imasi statyti mūsų režisieriai, norisi konstatuoti, kad Lietuvoje trūksta šiuolaikinės dramaturgijos.Tikriausiai tą pačią tendenciją pastebėjo dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė-Diena, tad ėmėsi iniciatyvos ir prieš trejus metus pradėjo organizuoti festivalį „Dramokratija“. Jo tikslas – supažindinti žiūrovus su jaunaisiais dramaturgijos kūrėjais, kuriems suteikiama galimybė būti pamatytiems ir išgirstiems.


 

Vaizduotės žaidimai ant betono

Muzikos, šokio ir vaizdo spektaklis „beTono", organizatorių nuotrauka

Pasaulinę kultūros dieną norisi švęsti kultūringai. Akis įnirtingai dairosi renginių, kol iš lūpų išsiveržia entuziastingas voilà! Valstybinis Šiaulių dramos teatras Mažosios salės erdvę patikėjo neįprasto žanro pasirodymui – muzikos, šokio ir vaizdo spektakliui „beTono“. Vien toks aprašymas suintriguoja, o kojos pačios nuneša į teatrą visa valanda per anksti.


 

Svajonės teismas

Laura Šimkutė 2017-04-18
Spektaklio „Mergaitės svajonė“ plakatas

Lietuvoje, sekant kitų Europos valstybių pavyzdžiu, yra pradėta Vaikų globos institucijų pertvarka, kurios tikslas – perkelti beglobius vaikus į šeimas, kurios jais rūpintųsi. Sunku suvokti, kas turėtų dėtis šių ant gyvenimo ribos balansuojančių jaunuolių galvose, iki ko turėtų privesti ta nežinomybė, kas laukia toliau gyvenime. Šią jauseną suprasti gali padėti jaunos rusų dramaturgės Jaroslavos Pulinovič pjesė „Natašos svajonė“. Pastaraisiais metais pastatyta Klaipėdoje ir Lietuvos rusų dramos teatre, šiemet Nataša tęsia savo kelionę Panevėžyje, įgydama „Mergaitės svajonės“ pavadinimą.


 

Nors ir naujas, tačiau senas spektaklis

„Visu greičiu atgal", nuotr. S. Jankausko

Spektaklis „Visu greičiu atgal“ (rež. Arvydas Lebeliūnas) – apie dviejų pusamžių seserų kelionę ieškant tėvo kapo, mirus jų mylimai mamytei. Nuo to prasideda ramios ir visą gyvenimą gebančios valdytis, nieko sau neleisti Anetės ir vilioklės dramatiškosios Bernadetės pašėlęs nuotykis po Amjeno apylinkes šniukštinėjant kiekvienas aptiktas kapines. Iš pažiūros tai turėtų būti liūdna istorija, persmelkta gedulo ir nostalgijos. Tačiau pasakojama komiškai, į gyvenimą žvelgiant paprastai, džiaugiantis kiekviena akimirka kaip nepakartojama.


 

Tu ir tavo kūnas

Performansas „Nutricula“, nuotr. R. Jankūnaitės

Pastaruoju metu taip jau atsitinka, kad Lietuvos teatro ir šokio reiškiniai „nebekabina“. Apsilankai, kantriai išsėdi ar valandą prasiblaškai tamsiame nebūtų prasmių miške, o išėjus pro duris supranti, kad kaip ir nėra prie ko prikibti, bet ant ko užsikabinti – taip pat nėra. 2017 metų kovo 3 dieną režisieriaus Yaseno Vasilevo ir aktoriaus Džiugo Kunsmano bendras projektas – judesio performansas „Nutricula“ – pagaliau supurtė ir išbudino iš žiemos miego.


 

Pasikartojančios korektūros klaidos

„Korektūros klaida“, nuotr. iš Kauno miesto kamerinio teatro archyvo

Žavus ir viliojantis bohemiškas XX a. pradžios Paryžius pasitinka žiūrovą šokiais, absentu „apšilimui“ ir juodai balta estetika. Linksmybės apsuka galvą bei priverčia pamiršti gyvenimo sunkumus. Tokia nuotaika prasideda Liūnės Janušytės romanas „Korektūros klaida“ (1938 m.), nuo to atsispiria bei istoriją ima pasakoti ir režisierė Agnė Dilytė.