Technoutopijos, arba Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju

Neverta nė sakyti, kad technologijos užkariauja mūsų gyvenimą. Visi ir taip žinome, praktiškai nė dienos nepraleisdami be išmaniojo telefono ar kompiuterio ir tikrindami, ką veikia mūsų pažįstami ir kas šiuo metu aktualu interneto bendruomenėse. Turbūt neverta priminti, kad išmanieji įrenginiai yra puikūs prietaisai, galintys rinkti informaciją apie tai, ką mes veikiame, kur esame, kokie mūsų įpročiai, ir ta informacija pasidalinti su trečiosiomis šalimis, suinteresuotomis parduoti mums kokį nors produktą ar kitaip paveikti mūsų kasdienybę. Šiame kontekste tinka paminėti JAV ir Kinijos informacinių technologijų bendrovės „Huawei“ krizę: JAV kaltina „Huawei“ naudojant įrenginius sekimui, t.y. Kinija gali rinkti svarbią informaciją apie kitų šalių klientus, besinaudojančius bendrovės prietaisais, todėl „Google“ nustoja teikti „Huawei“ telefonų programinės įrangos palaikymą. Gana utopiškai atrodę scenarijai neįtikinėtinu tempu persikelia į tikrovę ir tampa įkvėpimu scenos menų ar kino bei televizijos produkcijos kūrėjams.

Lietuvos teatre technoutopines temas ir dirbtinio intelekto įsigalėjimo scenarijus nagrinėja režisierės Agnijos Leonovos ir dramaturgo Mato Vildžiaus duetas. Pernai rudenį Oskaro Koršunovo teatre pristatę spektaklį „Y: Alisa“, po keleto mėnesių jie pakvietė į antrą Alisos istorijos dalį „Sapiens“ (Juozo Miltinio dramos teatre), kurioje susitelkiama į priežastis, dėl ko buvo sukurta Alisa, ir jos mokymąsi suprasti žmones bei jų emocijas.

Dviem personažams – dirbtiniam intelektui Alisai (Adelė Šuminskaitė) bei jo Kūrėjui (Šarūnas Zenkevičius) – skirta pjesė scenoje beveik galėtų tapti savotišku Alisos monospektakliu, kuriame ji interaktyviai bendrauja su publika. Iš pasikartojančių ciklų susidedantis kūrinys žiūrovams pasiūlo keletą segmentų: Alisos pokalbį su Kūrėju, per kurį ji išmoksta vis naujos informacijos apie žmones, Alisos pristatymą, kuriame ji pateikia logiškus, tačiau tikrovėje absurdiškai skambančius žmonių tobulinimo scenarijus, bei grįžtamąjį ryšį, per kurį bandoma suprasti, kodėl nepavyko įtikinti Alisos pristatyme dalyvavusių žmonių. Po šio ciklo Alisa perkraunama ir jis prasideda iš pradžių, su kiekvienu perkrovimu žengiant į vis utopiškesnius ir absurdiškesnius scenarijus, kuriuose gausėja bendravimo su žiūrovais. Svarbu, kad nuo to, kaip žiūrovai priima Alisos pristatymą, priklauso ir spektaklio eiga (pjesėje pateikiami variantai, kaip elgiasi dirbtinis intelektas atitinkamo scenarijaus atveju, kiek reikšmės turi kiekvienas žiūrovų „taip“ arba „ne“), todėl galima beveik garantuoti, kad dviejų vienodų „Sapiens“ versijų pamatyti neįmanoma. Toks principas spektakliui suteikia gyvumo ir padeda kurti stiprų ryšį su žiūrovais, leidžia jiems įsitraukti ir padeda sutelkti dėmesį į veiksmą scenoje. Bent jau gegužės 29-ąją Vilniuje, „Meno forte“, interakcija pasiteisino – viena žiūrovė beveik sugebėjo į sistemą įvesti klaidą, pasiūlydama savas taisykles.

Scena iš spektaklio „Sapiens“. T. Povilonio nuotr.

Įdomu stebėti, kaip Šuminskaitė geba įsikūnyti (jeigu čia tokia sąvoka tinka, vis dėlto kalbama apie personažą, neturintį gyvybės, kaip mes ją suprantame) į dirbtinį intelektą. Alisą aktorė kuria pasitelkdama kalbėjimo manierą, būdingą telefonuose įdiegtoms virtualioms asistentėms Siri ar Alexai: ji sudaro gramatiškai taisyklingus sakinius be jokių jaustukų, vartoja tiksliai informaciją pateikiančias formuluotes (ko gero, dramaturgas praleido nemažai laiko nagrinėdamas robotus ir jų ypatybes), balse nėra emocijų. Jos kūno raiška atitinka robotišką kalbėseną – tikslūs, tvirti judesiai, įsitempusi laikysena. Dėl tokio derinio kartais pavyksta išgauti itin komišką efektą, kai teksto turinys absurdiškai prieštarauja sakymo būdui. Tarkim, pristatymo segmento finale: „O pabaigai pokštas: kaip pavadinsite blondinę, kuri nusidažė plaukus?.. Dirbtiniu intelektu. Ačiū.“ Turinys lėkštas, tačiau pateikimo maniera suteikia absurdiškumo prieskonį. Šalia robotiškos Alisos Zenkevičiaus Kūrėjas atrodo keistai – daugiausia girdime jo komandas duodantį balsą. Iš pažiūros jis neutralus, tačiau opozicijoje su dirbtine Alisa kiekviena jo žmogiška emocija atrodo keliskart išdidinta tarsi pagal Levo Kulešovo efektą, tik teatre.

Kuo susiję „Sapiens“ ir pradžioje minėta „Huawei“ ir JAV krizė? Duomenų rinkimu ir žmonių reitingavimo sistema, kokia rodoma seriale „Juodasis veidrodis“ („Black Mirror“, 2011–dabar) kaip veikianti Kinijoje (kuri ir gamina „Huawei“ produkciją). Tai turi ryšį ir su spektaklio pradžioje skambančios Descartes’o minties „Mąstau, vadinasi, esu“ perfrazavimu į „Dalinuosi, vadinasi, egzistuoju“. Dalinuosi, vadinasi, mane gali įvertinti socialinio reitingavimo sistema, dalinuosi, vadinasi, esu prieinama(s) įvairiems duomenis renkantiems šaltiniams. „Juodajame veidrodyje“ parodoma, kaip socialinio reitingavimo sistema leistų visapusiškai sekti žmogų, o nuo turimų taškų ir parankumo bei paklusimo valdžiai priklausytų, ar jis, pavyzdžiui, gali naudotis tokiu paprastu dalyku kaip traukiniai. Tokia sistema būtų stiprus galios įrankis valdžios rankose. Seriale atrodžiusi kaip technoutopija, ši idėja, atrodo, tuoj taps tikrove.