(Ne)lauktas atsisveikinimas su „Traviata“

Lietuvio pasąmonėje yra įsitvirtinusi nuomonė, jog su G. Verdi (1813–1901) opera „Traviata“ privaloma sutikti Naujuosius metus. Net ir tas žmogus, kuris gyvenime nėra buvęs operoje, „Traviatos“ pavadinimą žino ar bent jau yra girdėjęs.

1920 metų gruodžio 31-ąją, kuomet užgimė Lietuvos opera, tarpukario Kaunas ūžė – nuostabiame pastate nuostabūs žmonės sukūrė tikrą stebuklą, apie kurį Balys Suoga rašė: „Tą darbą ėmėsi dirbti toks patyręs, tokios aukštos teatrinės kultūros asmuo kaip Kipras Petrauskas. Jis atnešė vieno pačių geriausiųjų Europoje operos teatrų (Peterburgo Marijos teatras) tradicijas ir, kiek įmanydamas, skiepijo jas savo jauniems bendradarbiams. Kas be ko, ir operos organizavimas buvo vargingas, sąlygos buvo sunkios, kartais net komiškos. Nebekalbant jau, kad pats Petrauskas turėjo pirmajam operos – „Traviatos“ – spektakliui baletą statyti, į operos reikalus turėjo įsikišti ir karo komendantas. Jis turėjo prigrūmoti kai kuriems orkestro dalyviams juos suimsiąs ar kur ištremsiąs, jei jie neis groti į operą“[1]. Ir išties, tai buvo neeilinis vakaras, kuomet žmonės pradėjo kurti teatrą iš idėjos, su savais rūbais, rekvizitu, instrumentais. Niekas nekalbėjo apie pinigus, visiems rūpėjo sukurti teatrą. Tą šventą ir mistišką darinį, kurį supa tiek daug paslapties, kad net pašventus jam visą gyvenimą, vargu ar tą paslapties šydą pavyksta praskleisti.

Viena iš tos paslapties dalių yra pastatas. Koks įdomumas yra eiti pro teatro pastatą ir pro mažyčius langus, papuoštus šilkinėmis užuolaidomis, stebėti besiskverbiančią šviesą ir įsivaizduoti, kas už to lango slypi. Taip norisi ten patekti, bet vis nėra kaip. Antra, tai teatro kvapas, kurį gali užuosti ir būdamas 80-ties. Kvapas, kurį pajunti tik įėjęs į fojė, ką jau kalbėti apie salę, kurioje pasijunti tarsi kitame pasaulyje. Blankus ir tamsokas apšvietimas, puslankiu išdėstytos kėdės, aukšta ir paslaptinga uždanga – tarsi atskiras teatro gyventojas.

Šiandienos teatrai to nebeturi, bent jau Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. Bet dėl to ir nereikia pykti – kvapo nebėra, nes dauguma teatrų dar tik stojasi ant kojų po rekonstrukcijų, teatruose veikia itin aukštos kokybės ventiliacinės sistemos, kurios visus kvapus ir sugeria. Dūmų mašinos nebeturi to specifinio kvapo ir dažniausiai yra bekvapės, kostiumus plauna su specialiomis priemaišomis, o garsusis teatro grimas taip pat yra nebe tas, kuris puošdavo Kipro Petrausko skruostus. Kalbant apie langus, LNOBT yra peršviečiamas, tarsi koks akvariumas, tad nėra ko stebėtis, jog paslapties šydo nebėra.

„Traviata“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Tačiau be visų šių elementų, teatrui svarbi ir kokybė, ypač repertuaro. Per 98-erius metus LNOBT scenoje „Traviata“ rodyta daugiau nei 800 kartų. Scenoje publika išvydo aibę skirtingų pastatymų. Tačiau šis scenos kūrinys per savo ilgą istoriją Lietuvoje patyrė dvi tragedijas. Pirmoji – 2002 metais panaikinta tradicija spektaklį rodyti gruodžio 31-ąją. Išties įdomu, kad šioje operoje linksma ir visus užburianti vieta tėra garsioji arija „Pakelkime taurę linksmybių“, po to seka drama, peraugusi į mirtį. Tačiau, svarbu, kaip ta mirtis pavaizduota. Muzikoje paslėpta viskas, kas gali pavaizduoti gyvenimą. Visais laikais statant šitą operą intensyviai dirbdavo ne tik muzikantai, bet ir scenografai, režisieriai, kostiumų dailininkai. Visi stengdavosi muziką papildyti, ją dar labiau praturtinti, suteikti jai įtaigos, galios, paversti operą tikra karališka puota. Šis derinys visus priblokšdavo, nustebindavo ir versdavo kasmet eiti sutikti Naujuosius teatre. Tačiau antroji tragedija – 2009 metais Lietuvoje pastatyta režisieriaus Chen Shi-Zheng (JAV | Kinija) operos interpretacija, kurią visus dešimt metų publika vertino nevienareikšmiškai. Visų pirma, dauguma teatro lankytojų yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie atėję į teatrą dažnai nustemba, kad spektaklis rodomas tuščioje scenoje, po ją bėgioja jaunutės artistės su vos sėdmenis dengiančiomis kelnaitėmis, vienoje iš scenų nukrenta milžiniška uždanga. Yra ne kartą tekę matyti, kaip publika krūpteli, nes visiškai nesitiki tokio scenografinio sprendimo. Šis spektaklis prieš 10-metį buvo revoliucingas, pakeitęs daugiau nei 80 metų rodytas įvairias „Traviatos“ koncepcijas, kurios visais atvejais buvo klasikinės. Tačiau praėjus šitiek laiko, norisi naujo, gyvo spektaklio. Panašu, kad solistams šis pastatymas nebėra įdomus, nebėra tos dvasios, kurią buvo galima jausti, kad ir 2015–2016 metų sezone. Spektaklis yra gyvas organizmas, kurį nuolat reikia papildyti tam tikrais akcentais.

Trumpai kalbant apie pačią operą, reiktų paminėti, jog 1851–1853 metais Italijos teatruose pasirodė trys G. Verdi operos – „Rigoletas“, „Trubadūras“ ir „Traviata“. Šitaip prasidėjo reikšmingiausių jo operų kūrybos laikotarpis. „Traviata“ – pirmoji G. Verdi opera jo laikų gyvenimo tema. Aleksandro Diuma (sūnaus) pjesės „Dama su kamelijomis“ herojės prototipu buvo Paryžiaus kurtizanė Marie Duplessis, kuria susižavėjęs buvo ir romano bei pjesės autorius. Pagrindinės operos herojės Violetos drama atskleidžiama meile, pasiaukojimu ir mirtimi. Kompozitorius įtikinamai parodė, kaip puolusi moteris tampa gebančia mylėti ir aukotis. Operos muzikos kalba pilna psichologinio realizmo, perteikiančio subtiliausius veikėjų sielos niuansus. Violetos portretas piešiamas išraiškingais potėpiais – svajinga valso melodija, techniškai sudėtinga arija ir pirmo veiksmo meilės tema, dramatiška priešmirtinė arija, atskleidžianti jos meilės ir vienatvės tragizmą. Operos premjera įvyko 1853 metais kovo 6 dieną Venecijos La Fenice teatre ir buvo nušvilpta. Svarbiausioji priežastis – operos temos neįprastumas, kadangi pagrindinė veikėja – ištvirkėlė (it. la traviata – ištvirkėlė). Tačiau po metų opera parodyta kitame Venecijos – San Benedetto – teatre, sulaukė nepaprasto pasisiekimo, kuris spektaklį lydi iki šiol[2].

Tačiau tai, kas įvyko priešpaskutinį metų vakarą Lietuvoje, buvo tikra sensacija, kuri įeis į istoriją vien jau dėl to, kad į sceną sugrįžo vienas geriausių operos solistų Vytautas Juozapaitis. Trys nuostabiausi šiandienos lietuvių balsai susitiko scenoje tam, kad pagerbtų tradiciją ir išvytų šį pastatymą iš teatro scenos (2018 metų gruodžio 30-osios „Traviata“ LNOBT scenoje buvo rodoma paskutinį kartą). Pagrindinę Violetos partiją atliko Viktorija Miškūnaitė (kurią, ko gero, jau galima vadinti teatro primadona), kuri dainavo sirgdama, tačiau to visiškai nesijuto – nuostabi balso tesitūra, ilgos ir aiškios frazės, puikus kvėpavimas. Atrodo, jog solistei dainuojant orkestro išvis nereikia. Mano manymu, ji Lietuvoje kol kas nėra pakankamai įvertinta.

Kitas vakaro brangakmenis buvo Lietuvoje retokai pasirodantis Edgaras Montvydas, atlikęs Violetos mylimojo Alfredo rolę. Solistui kaskart grįžus į tėvynę jaučiamas naujas vėjo gūsis, kuris taip prapučia galvą, jog pasijunti, tarsi grįžęs iš vieno geriausių pasaulio operos teatrų. Gaila, kad tokio rango solistai turi dainuoti tokiuose pastatymuose kaip „Traviata“.

Viktorija Miškūnaitė „Traviatoje“, nuotr. iš LNOBT archyvo

Na, o vakaro akcentas buvo legendinio baritono Vytauto Juozapaičio sugrįžimas į teatro sceną po šešerių metų pertraukos. Klausantis šio aksominio balso ir stebint tiesiog nepriekaištingą vaidybą norisi paklausti tik vieno – koks velnias jį nešė į tą seimą? Tokio Alfredo tėvo seniai neteko regėti – ūmus, ryžtingas, tvirtas, gal net šiek tiek arogantiškas, pasiryžęs padaryti viską, kad tik sūnus grįžtų namo. Tiesiog nesuprantama, kaip toks talentas galėjo išmainyti puikią karjerą operoje į darbą seime. Belieka tikėtis, jog maestro grįš į sceną kaip galima greičiau.

Džiugi žinia yra ta, jog naujasis teatro vadovas Jonas Sakalauskas ieško naujo operos pastatymo, ir belieka tikėtis, kad po kelerių metų minint spektaklio 100-metį Lietuvos publika išvys prie klasikos sugrįžusį naują „Traviatos“ pastatymą.