Apie nemokšiškai žaginamą teatrą

Kai Druskininkuose rengėm šokius, neoficialiai to vakaro mixą pavadinau „Laiškai mylimosioms“. Ir čia nereikia vardų, nes mylimosios dažniau ne žmonės, o akimirkos, vietos, knygos, istorijos, patirtys ir t. t. Tačiau bene svarbiausia tų mylimųjų, be abejonės yra teatras. (Teatrą, mano supratimu, tinka įvardinti moteriškąja gimine). Ir negaliu patikėti, kaip grubiai, nevalyvai ir nemokšiškai ją žagina Artūras Areima.

Šiandien „Kably“ žiūrėjau A. A. pastatytą Heinerio Müllerio „Hamletmachine“ ir net nežinau, nuo ko pradėti kalbėti apie šio spektaklio siaubingumą. Vajė. Viena vertus, „Hamletmachine“ yra fantastiška medžiaga, leidžianti prie dvasingumo, žmogiškumo, tapatybės ir kitų esminių dalykų, prieiti labai netikėtais būdais. Pjesė ne tik kartoja „Hamletą“, tą teatro matą ir scenos barometrą, bet ir skaudžiai, drąsiai, ekscentriškai jį atveria šiems laikams, įtraukdama lytinės tapatybės, kapitalizmo, depresijos, narkotikų, seksualumo temas. Tačiau šiandien yra diena, kada galima nuginčyti pasakymą „auksas ir pelenuose žiba“. 

Pasirodo, galima pastatyti spektaklį, kuris būtų mažiau nei nieko. Kuris būtų mažiau nei perskaitymas. Taigi. Pirmiausia A. A. nusprendžia, jog visas veiksmas vyksiąs anglų kalba. Na gerai. Bet išmokti angliškai kalbėti be lietuviško akcento, sugebėti intonuoti, tarti balses bei priebalses yra ne vienos savaitės uždavinys. (Ir tikrai nepatikėsiu, kad šis spektaklis buvo statytas ilgiau nei savaitę). Kalbame angliškai, tačiau beveik nesuprasdami, ką sakome ir kaip sakome. Šlebizavojame ir gana. Vos galima susitelkti į tai, kas vyksta, nes tarimas ir intonavimas blaško kaip nežinia ką. Bet čia Šekspyr, čia nada engliš.

Teoriškai, spektaklio vidinis užtaisas ir aktorių vaidybą turėtų perskrosti kalbos barjerą. Betgi ne. Nes pamiršome susitarti, ką mes šiandien vaidiname. Aktoriai pasėdi, pastovi, pasivolioja, padaužo čiužinį, bandydami tiesiog pasakyti, artikuliuoti pjesės tekstą. Scenos gale turime stalą su DJ pultu, stiprintuvu šiokiu tokiu ir MAC laptopu. Mergina du trečdalius veiksmo praleidžia sėdėdama užu jo, neva grodama muziką (kuri, beje, ir buvo pakenčiamiausia spektaklio dalis). 

„Hamletmachine“, nuotr. iš Artūro Areimos teatro archyvo

Ak, personažams depresija. Ak, narkotikai ir nuobodulys. Ak, kapai, chrizantemos, žemės, muzika, destrukcija. Ak, mes juk nesusitikome čia gyventi iš tikrųjų. Mums pernelyg liūdna, kad imtumėmės vaidmenų iš tikrųjų. Mes nesusitikome daryti gero teatro. Mes esame meta žmonės ir kalbame grynomis idėjomis: A. A. renčia kūrybiškus, ilgus, paprastiems mirtingiesiems vos įkandamus spektaklių aprašymus. Juos paskaičius galimai daugelis pasijunta neverti įžengti į gerb. rež. šventyklas. Tačiau neapsigaukite. Spektaklis nė minutės neatstovi bent vienos aprašymo pastraipos. 

Čia tas pats būtų, jei paskelbtum karą Amerikai ir aprašytum visus būdus, kaip skaudžiai ji kentėsianti, bet realybėje tiesiog mestumei ką tik nusiautą kaliošą į šarvuočio priekines groteles. Vajė. Nieko neįvyko. Tik mediniai veidai, mediniai judesiai, medinis scenovaizdis. Kad būtų kiečiau, visą tekstą reikia perskaityti per mikrofoną. Bandyti kaip nors organiškai prisitraukti laidą prie gulinčio savo paties kūno ir tarti savo grėsmingus, bet vos suprantamus prakeiksmus. Kai salėje žmonių kokie 40 ir realiai puikiai girdisi kiekvienas krepštelėjimas. 

Buvo keli gražūs momentai. Scenografija, kur visos grindys vienos žemės, prismaigstytos chrizantemų. Mergina, smuiko stryku besipjaunanti venas. Muzika. Vyrukas, pilnomis ausimis žemių pučiantis saksofoną priešmirtiniuose traukuliuose. Ir penkioms minutėms nuskambantis vokiškai įskaitytas pjesės originalas, kuris bent pažadina akimirkai.

Medžiagą, kuri turi tūkstantį atspalvių bei poteksčių, koduoja daugybę idėjų, galima transliuoti daugmaž dviem rakursais: 1) man labai slogu ir viskas šlykštu bei liūdna. 2) man labai slogu ir viskas šlykštu bei liūdna, bet aš dar prie šito nusiteikęs truputėlį destruktyviai. 

O pabaigoje, kai jau kokią valandą ar pusantros visiškai nieko nevyksta, ateina laikas nusirengti nuogai. Nes pimpalas prieš akis šokiruos mases ir įneš tokio konceptualaus vaibo. Dar galima tą pimpalą suspausti tarp kojų, kad toks būtų tarsi paslėptas ir sufleruotu personažo neprisirišimą prie lyties. Ir tokiu pačiu nuobodžiu balsu, gal su šiek tiek daugiau piktdžiugos tęsti savo monologą. 

Tačiau ką daryti, kai vaidyba „neišneša“ to nuogumo, kai pastatymas neišneša to nuogumo? 

Aš manau, kad esu geras žiūrovas. Pasirašantis visiems eksperimentams, formos paieškoms, einantis į teatrą atvirom mintim, net į tokį, kur nėra aktorių ar režisieriaus, į tokį, kur susiėję tiesiog pasikalbam arba šokam, kur tiesiog žiūrim nuotraukas. Ir lygiai taip į tokį, kur riksmai bei taškymaisi kraujais, kur reikia išsipurvinti arba pačiam išsirengti. Viskas gerai, jei teatras turi ką pasakyti, visa tai tinka. 

Tačiau šį vakarą minčių turėjo tik spektaklio aprašymas bei pats Heineris Mulleris, jei kas nors spėjo skaityti titrus ir nekreipė dėmesio į tai, kas vyksta prieš nosį. 

Nepykit, nenusiminkit, nieko asmeniško visa tai. Bet nebijokit šį tą nuveikti. Įdėti jėgų, įdėti vaizduotės, kraujo. Nes jei jau neši vėliavą, ant kurios parašyta, kad laužai stereotipus, kad kovoji su tradicionalizmu bei stagnacija, tai kovok, kad maža nepasirodytų.

Autoriaus (-ės) kalba netaisyta.