Išdrįsti gyventi be iliuzijų

Laura Šimkutė 2017-12-18

Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Kartu su režisiere dirba jos bendrakursės aktorės Kamilė Galkutė ir Gabrielė Ladygaitė bei neseniai bakalauro studijas baigę aktoriai Gabrielius Zapalskis, Aurimas Bačinskas bei Marijus Mažūnas. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.

 

Kaip atsirado spektaklio „Heda Gabler“ idėja? Kas buvo pirminis impulsas? Šį kūrinį režisieriai statyti renkasi pakankamai retai, Lietuvoje šį spektaklį statė tik Gintaras Varnas ir Juozas Miltinis.

Pirmoji kibirkštis tikriausiai buvo įdomus moters vaidmuo, retai pasirodantis pjesėse ar klasikiniuose kūriniuose. Su šia pjese gyvenu maždaug pusantrų metų, tačiau vis dar randu kažką stebinančio, viskas taip giliai sudėliota. Tai tikrai genialu. Nusprendžiau statyti spektaklį, kai supratau, kad turiu rimtą užnugarį – Henriko Ibseno nepriekaištingą logiką ir kiekvieno personažo detalų portretą, kuriuo galiu pasitikėti. Ir, žinoma, temas, puikiai atliepiančias šiandieną. Taip pat pjesės idėjos, personažų elgesys man pasirodė artimi, atvėrė daug asmeninių klausimų. Manau,  jog su šia pjese aš pati iš tiesų augu. Kaip asmenybė ir kaip režisierė.

Kas tau yra Heda, kokia ji tavo akimis?

Man Heda yra kaip... Toks rutulys, kuris išorėj turi labai stiprų kiautą, o viduje yra lava.  Joje yra maža mergaitė, kurią dengia manieros, statusas, išvaizda, principai. Aš gerai pažįstu jos baimes. Ji unikaliai ir netikėtai tas baimes ir kompleksus konvertuoja į veiksmus. Mane žavi jos aistringas tikslo siekimas. Sugebėjimas į tai susikoncentruoti, panaudoti bet kokias priemones. Tai, ką ji padaro, įskaudina labai daug žmonių. Tačiau ir ji pati, man atrodo, taip elgiasi dėl iki skausmo užspaustų troškimų, dėl susigalvotų principų, kurie ją įkalina. Aš nedarau iš jos nei herojės, nei antiherojės. Aš stengiuosi ją suprasti.

Hedai, panašu, trūksta atvirumo, kaip ir kitiems pjesės personažams. Atrodo, kad dabartinėje aplinkoje yra mažai tikro atvirumo, tai tarytum dabartinės kartos, laikmečio bruožas. Kaip tau atrodo, kas nulemia atvirumo stygių?

Mąstydama apie šio spektaklio pagrindą ir koncepciją, stengiausi remtis savo patirtimi, įsivaizdavimu ir suvokimu, tyrimu, kokios yra šio reiškinio priežastys. Man tai atsiremia į postsovietinę traumą.

Kodėl?

Mūsų tėvų karta turėjo atlaikyti sistemos žlugimą ir sunkiomis sąlygomis susikurti materialinį pagrindą. Mintys buvo nusikreipiamos į tai, kad vaiką reikia aprūpinti, jam reikia sudaryti sąlygas, kad jis galėtų įgyti išsilavinimą, užsidirbti duoną, nes gyvenimas yra sunkus. Ir šioje aplinkoje mąstyti apie meilės, šiltų jausmų, artumo, atvirumo kategorijas... Tam tiesiog nėra laiko, galvojant apie duonos kąsnį, apie namus, buitinius dalykus, apie apsirūpinimą gyvenimui. Ir manau, kad tai persidavė mums. Gyvename žymiai patogiau, tačiau jausmai liko atbukę. Žinau tikrai mažai šeimų, kuriose žmonės be drovumo gali vieni kitiems pasakyti, kad myli. Man tai atrodo viena iš mūsų visuomenės problemų. Dar vienas dalykas – žema savivertė. Tave išmoko gyventi, remiantis tokiomis frazėmis kaip „nešok aukščiau bambos“, „nekišk nosies, geriau pabūk ramiai“, „būk savo vietoj“, „neturėk per didelių ambicijų“. Aš tą irgi girdėdavau. Kad reikėtų prisitaikyti, o ne kurti savo taisykles. Kad geriau patylėti, o ne reikšti savo nuomonę. Aš suprantu, kad tai sako žmonės, matę daugiau gyvenimo, nusvilę ir žinantys, ką tai reiškia. Tačiau ilgainiui pradedi jaustis menkavertis ir abejingas, arba ta nuslopinta aistra virsta pagrindu pykčiui ir manipuliacijai, kuri pasirodo ir mūsų spektaklyje.

„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.

Ar gali postsovietinė trauma ir kiti dalykai, apie kuriuos papasakojai, būti priežastimis, dėl kurių susiformavo „auksinis jaunimas“, apie kurį, kaip spektaklio raktą, rašote spektaklio anotacijoje?

Ši gyvensena, mano nuomone, atsirado iš to, kas matyta vaikystėje. Mums įtaką darė televizija. Mes gimėm tuo laiku, kai į Lietuvą atėjo amerikietiškos svajonės koncepcija. Tam tikrai grupei žmonių tai tapo siekiu – gyventi gyvenimą, matytą filmuose, skaitytą knygose. Ir daugeliui mūsų pavyksta taip gyventi. Su draugais dažnai juokaujame, kad gyvename iš įsivaizduojamų pinigų. Kažkokiu būdu visada turi pinigų ir gali kiekvieną savaitgalį eiti į barą ir pernelyg nesirūpindamas gyventi toliau. Turi gerą telefoną, naują kompiuterį, visi naudojasi iPhone‘ais, nešioja New Balance‘us. Tai jau nebėra siekiamybė. Tačiau kai turi viską, greit pakvimpa nuoboduliu.

Koks tavo pačios požiūris į „auksinį jaunimą“?

Noriu gyventi gerai kaip ir visi, nematau tame nuodėmės, tik, kai tai tampa pagrindiniu gyvenimo prioritetu, manau, kad tai gali žmogų susargdinti. Man įdomu, kokiomis ligomis serga žmonės, kai turi viską, bet nežino, kur nukreipti savo energiją, veikimo potencialą. Aš tikiu, kad kiekvienas žmogus turi dvasinių išgyvenimų – neišskiriu nė vieno, lyg padaryto iš plastiko. Pavyzdžiui, pirmoje spektaklio dalyje visi yra labai manieringi, inteligentiški, tvarkingi žmonės, bet vėliau, po nakties, mes matome, kad juos „prarauna“ jų aistros, geismai, juos sukrečia tai, ką jie patys savyje buvo paslėpę.

Kaip manai, galbūt spektaklio personažuose esantis „užslėpimo“ momentas yra mūsų bendraamžių liga, iš kurios reikėtų pradėti bristi?

Mes kalbame apie savo kartą, bendraamžius, bet tuo pačiu negalime pasilyginti su kitomis kartomis, mums sunku juos suprasti. Ką galėtume padaryti, kad atsivėrimas įvyktų? Aš neturiu išeities rakto. Aišku, viskas prasideda nuo mažų dalykų. Kai nesi atviras su savo artimiausiais žmonėmis, kai savo darbo erdvėje palaikai valdiškus, dirbtinus santykius, po truputį netikrumas ir abejingumas įsismelkia į visą tavo gyvenimą. Pradedi iškreiptai matyti pasaulį. Būti atviram yra labai sunku, bet raktas tikriausiai yra gebėjime prisiversti mokytis suprasti kitą žmogų, mokytis suvaldyti savo ego.

„Heda Gabler“, organizatorių nuotr.

Apie ką dar svarbu kalbėti su mūsų bendraamžiais? Visgi, „Heda Gabler“, kaip suprantu, yra labiau orientuota į jauną publiką.

Norisi, jog jaunas žmogus nepadarytų pats savęs dvasiškai senu. Kad jis suvoktų, jog jame yra daug potencialo ir kad užsidaryti patogiame narvelyje, kai tau dvidešimt keli... Dabar yra laikas mąstyti, galvoti, svajoti, įgyvendinti svajones. Kitaip jos liks paslėptos, bet niekur neišnyks – neaišku, kiek laiko ta bomba tiksės ir kokią įtaką paskui tai padarys asmenybei. Kol esi jaunas, manau, turi naudotis savo degimu, idėjomis ir stengtis nekreipti dėmesio į išorinius trukdžius arba į žmones, kurie sako, kad tau nepavyks ir kad turėtum būti savo vietoje.

Kitas spektaklis, kuris pasirodys po „Hedos Gabler“ – tai Dorotos Masłowskos „Mums viskas gerai“. Ten žymiai ryškesnėmis priemonėmis bus kalbama apie informacijos kiekio, televizijos įtaką žmogaus sąmonei, tą patį kartų konfliktą, kodėl mes nesusikalbame, kodėl mums tėvai atrodo kosmonautai, kuriems svarbiausias yra LIDL nuolaidų bukletas. Manau, kad šis spektaklis irgi turėtų būti aktualus jaunam žmogui. Jo forma yra satyrinė, jame daug žaismės. Įdomu pasižiūrėti per šitokią prizmę į savo kasdienybė, į tai, kaip buitis mus suvalgo ir nepalieka vietos niekam kitam.

O ko pasigendi Lietuvos teatre? Gal pasigendi kokių nors temų, formų, raiškos?

Padirbėjus su Lukaszu Twarkowskiu prie „Lokio“, mane sudomino kino atsiradimas teatre. Teatras kaip kinas. Kaip iš tiesų funkcionaliai galima išnaudoti kamerą, kuri leidžia žiūrovui būti be galo arti ir leidžia stebėti aktorių per tikrą padidinamąjį stiklą. Tai mane domina kaip priemonė. Bet tuo pačiu mane domina gyvas, intymus kontaktas. Aš tikiuosi, kad mums pavyks padaryti taip, jog žiūrovas būtų kuo arčiau aktorių ir kad aktoriai turėtų tokį lauką, kuriame jie jaučia, kaip gera yra būti atviram. Man patinka, kai aktorius ir žiūrovas yra surišti intymumu.

Dėl temų... Mane nuo „Nešk savo bulvę ir tikėk“ (pirmasis režisierės darbas, buvęs LMTA Balkono teatro repertuare, aut. past.) traukia politinis teatras, pabandyti patyrinėti, kas yra tikras politinis teatras, o ne etiketės priklijavimas klasikinei pjesei. Man atrodo, kad šitoks teatras atsiranda, kai susėdus su komanda, pasitelkiamas realus įvykis arba situacija, ir kuriama čia ir dabar. Tai aktualus teatras, kuris reaguoja ir kalba apie tai, kas vyksta dabar, nesinaudodamas ir nesislapstydamas už ankščiau parašytų pjesių. Kadangi „Heda Gabler“ yra antras mano darbas, man daug kas atrodo įdomu ir manau, kad jaunam režisieriui vienas geriausių dalykų yra galimybė patyrinėti įvairias teatro sritis ir nebūti už tai iš karto teisiamu arba kažkur priskiriamu. Nepabandęs nesužinai, kas yra gerai, o kas yra blogai.

Kokiam teatrui priskirtum „Hedą Gabler“? Intymiam, psichologiniam? Stebint spektaklio repeticijas, susidarė įspūdis, kad tau labai svarbūs yra charakteris bei personažo psichologija.

Taip, manau, kad nuo to nepabėgsi, visgi tai yra psichologinė pjesė. Tai yra bandymas priartėti, būti kuo arčiau tikro gyvenimo. Iš esmės, tai yra realizmas, bandymas sukurti naująjį savo realizmą. Atskleisti, kaip aš ir mano komanda matome pasaulį. Spektaklis yra intymus, nedidelėje erdvėje ir aš norėčiau, kad tai būtų pabuvimas tokiame gyvenime, kuris būtų atpažįstamas sėdinčiam salėje žmogui.

Tau svarbu, kad teatre žiūrovas galėtų atpažinti save?

Taip, kad jis galėtų atpažinti savo aplinką, poelgį, mintį. Atpažinti nebūtinai reiškia tai, kad žiūrovui taip nutiko. Man svarbu, kad tai, ką jis matė spektaklyje, jis atpažintų kaip tiesą, kad jis galėtų patikėti, jog taip būna. Arba priešingai, žiūrovą aplankytų suvokimas, kad jis ignoravo faktą, jog taip būna ar taip gali būti. Tai tuo pačiu yra susipažinimas su kuo nors dar nepatirtu.

Esi labiau klasikinio teatro modelio šalininkė? Tau svarbu, kad žiūrovas išeitų iš spektaklio kažką pajautęs, neliktų abejingas?

Be abejo. Man atrodo, kad visas geras teatras to ir siekia. Jeigu tavo siekis yra atsiriboti nuo žiūrovo, būti jam nepasiekiamu, kodėl tu jį kvieti į salę, jei nenori niekuo su juo pasidalinti? Bet kokiu atveju, manau, kad teatro paskirtis yra komunikacinė – galimybė susitikti. Tik gaila, kad kai kurios sąvokos per tam tikrą laiką nusivalkioja. Bet kas gali pasakyti, kad nori, jog žiūrovas jaustų temos aktualumą, bet tuomet visiškai formaliai tą aktualiją pateikti.

Kokią idėją norėtum, kad žiūrovas išsineštų po „Hedos Gabler“?

Grįžkime prie atvirumo, nuo kurio ir pradėjome pokalbį. Gyvenimą galint pripažinti savo klaidas. Savo pasaulio vaizdinio įvertinimą. Galbūt žiūrovas pasitikrins – gal jo vidinis skausmas kyla iš to, kad jis daugiau nieko aplink nemato, tik save patį? Arba gyvena iliuzijose apie tai, koks pasaulis turėtų būti ir pyksta, kai kas nors pasikėsina į jo iliuzijas? Norėčiau, kad žiūrovas suvoktų buvimą atviru sau ir kitiems kaip nebūtinai malonų, bet iš esmės labai perspektyvų dalyką.

Dėkoju už pokalbį.