Šauksmas gyventi, o ne vegetuoti

Gruodžio 19 ir 21 dieną kultūros bare „Kablys” laukia išskirtinė premjera – tai scenos grando Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis pagal Tennesee Williamso pjesę „Šauksmas“. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė, gyvai skambės specialiai sukurta Alinos Orlovos muzika, jiems talkins scenografė Renata Valčik ir šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas.

Pjesė pasakoja apie du aktorius – brolį ir seserį – ir jų baimę, kūrybą ir uždraustą meilę. Tai istorija, kelianti klausimus, kur prasideda ir baigiasi beprotybė, ką reiškia aistra mylėti ir kurti, kaip ištrūkti iš savo paties kalėjimo ir kitus.

Apie „Šauksmą“ ir kaip jis turėtų „atsišaukti“ kalbamės su aktoriais A. Storpirščiu ir G. Urniežiūte. „Jeigu nori išgirsti, pamatyti tai, kas šaukia tave gyventi, ne vegetuoti, ne plūduriuoti, o gyventi – ateik“ – kviečia žiūrovą jie.

 

Tai ne pirmas kartas, kai matome judviejų duetą scenoje. Vaidinote Jono Vaitkaus režisuotame „Apreiškime Marijai“, taip pat ta pačia scena dalinotės „Vandenyno dirbtuvių" spektaklyje „Sielos virtuvė“, tačiau pirmą kartą vaidinsite tik dviese, be kolegų. Kaip jums sekasi sutarti kūrybiniais klausimais? Kokių sunkumų iškyla?

Ainis Storpirštis: Įvairiausių... Finansinių, emocinių, moralinių, fizinių, dvasinių. Tačiau sutarti sekasi gerai, turbūt dėl tų sunkumų ir sekasi. Uždirbta duona skanesnė už dovanotą. Tiek Gabija, tiek aš turim labai stiprų asmeninį požiūrį, kaip kuriamas vaidmuo, kaip kuriamas teatras. Kai susitinka du kūrybingi žmonės – daug sunkiau, ilgiau užtrunka surasti bendrą kalbą, vieną viziją. Su Gabija kartu ne tik dirbame, bet ir gyvename, esame šeima. Ir, nors sakoma „nedirbk su draugais arba antrąja puse, nes susipyksi“, kuo toliau, tuo gyvenimas darosi ramesnis. Aš labai patenkintas, kad mudviejų kūrybinis gyvenimas vyksta jau ne vienerius metus ir norėčiau tai tęsti iki gyvenimo galo. Bendra tiesa gali atsirasti tik tarp kūrybingų individų. Tiesa iš esmės niekada nebus lengva, ji visada bus šalta, tiesmuka, bet jos paieška ir jos atradimas yra nuostabus.

Gabija Urniežiūtė: Jei vaidini su žmogumi, kurio nepažįsti, tas kitas žmogus tampa įdomus, nori jį tyrinėti. Su Ainiu vis matau tą patį veidą ir nieko negaliu nuo jo nuslėpti – jis pripratęs mane matyti ir puikiai jaučia, jei meluoju. Toks kūrybinis procesas sudėtingesnis. Pripratome, kad konfliktai gali būti išsprendžiami; anksčiau atrodydavo, kad jei su žmogumi susipykstu, daugiau niekad nebenorėsiu su juo dirbti. Dabar supratau, kad tiesiog reikia pabandyti padaryti taip, kaip pataria partneris.

Kodėl stojote į aktorinį? Ar kartais nesinori pasukti kokiu nors lengvesniu keliu?

A. S.: Kuo toliau, tuo mažiau norisi. Aš teatre visą gyvenimą: senelis dirbo teatro budėtoju, močiutė buvo aktorė, tėtis – irgi aktorius, mama – dramos studijos vadovė. Mano gyvenime nebuvo momento, kai atėjau į teatrą, nes jame buvau nuo mažumės.

G. U.: Gyventi paprastą gyvenimą mums pasidarytų nuobodu. Teatras – mano vaizduotės kelias, įsivaizduojamo pasaulio, per jį galiu viską atrasti, kad ir moralę, įvairias idėjas. Teatras absoliučiai vaizduotės menas, jame per vieną dieną galima nusikelti tris šimtus metų atgal. Galime įsivaizduoti, kad esam senovės egiptiečiai, ir teatras tai leidžia padaryti daug greičiau negu kinas. Teatras turi savo magiją.

A. S.: Man labai svarbu, kad menininko gyvenimas suteikia laisvės pojūtį. Dabar mudu su Gabija iš savo lėšų, be kokio nors finansavimo kuriame tai, ką norime kurti. Tačiau man patinka tas jausmas, kai smegenys pasidaro gyvos. Jeigu kažkas sakytų: imk didelę sumą ir mesk tai, ką darai – nemanau, kad susigundyčiau. Teatras man kaip sielai, individui duoda per daug naudos.

„Šauksmas", organizatorių nuotr.

Ar patys vaikštote į teatrą? Kokius spektaklius renkatės?

A. S.: Kuo toliau, tuo rečiau. Neįdomu. Trūksta gyvenimo vertų idėjų, didelių idėjų. Apie tai, kad gyvenimas yra ryžto, valios aktas. Kaip sakė Gabija, vis mažiau Egipto, vis mažiau romantizmo, vis mažiau sielos.

G. U.: Lankomės jaunų režisierių spektakliuose. Paprastai renkamės pagal kūrėjus. Einam ir į Jono Vaitkaus spektaklius. Jei kūrėjas įdomus kaip žmogus, einam ir į jo spektaklius.

Kas kūrybiniame procese svarbiausia? Jums svarbiau pats kūrybinis procesas, saviraiška, ar tai, kas ataidi po spektaklio – dėmesys, žiūrovas?

A. S.: Pirmiausia saviraiška, todėl ir darau tai, ką darau. Man įdomiausia, ir kai kada maloniausia dalis – procesas. Aišku, džiugina, kai žiūrovų reakcija gera, kai yra supratimas, kai turi galimybę dalintis su daugiau žmonių.

G. U.: Aktorystė man svarbi ne kaip saviraiška, o tobulėjimas. Pavyzdžiui, „Šauksme“ mes gavome labai sudėtingą medžiagą. Joje negali savęs išreikšti, nes iš pradžių dar daug ko nesupranti, turi metus laiko priaugti iki tų temų. Po tokio vaidmens tampi stipresnis, negu buvai prieš tai. Tobulesnė savęs versija. Tad labai smagu gauti vaidmenis kaip iššūkius. Tai atveria platesnį požiūrį.

A. S.: „Šauksmo“ dramaturgas Williamsas rašo apie pasisekimą, kuris padeda žengti į priekį. Darbo įvertinimai suteikia pasitikėjimo. Tai spyris judėti į priekį. Kai yra pasisekimas – viskas kaip ir aišku. Bet man svarbiausia, ar aš daryčiau tai, ką darau, net jeigu mano darbas nueitų į niekur?  Jeigu taip, tai reiškia, jog vidinis poreikis kurti yra grynas.

Šių metų gruodžio 19, 21 dienomis pristatysite premjerinį Jono Vaitkaus režisuotą spektaklį „Šauksmas“. Ar jus „pasišaukė“ pats režisierius Jonas Vaitkus, ar šio spektaklio idėją atsinešėte patys?

A. S.: Jonas Vaitkus davė šią pjesę mums. Ir labai jam ačiū už tai.

Jonas Vaitkus žinomas kaip filosofiškas, iš aktoriaus reikalaujantis visiško atsidavimo režisierius. Kaip vyko kūrybinis procesas? Ar jame turite laisvės kurti patys? Ar tai jums svarbu?

A. S.: Turime daug laisvės ir tai labai svarbu – darbas su kūrėjais neįmanomas stengiantis juos valdyti, spausti ar kaustyti. Dirbant su kūrybingais žmonėmis, kurie trokšta kurti, reikia jais pasitikėti. Turi leisti jiems augti ir skleistis. O Vaitkus labai pasitiki ir įsikiša tik tada, kai mes jau dirbame pilnu pajėgumu. Aktoriai, kurie jo nemėgsta, yra žmonės, kurie nedirba. Skundai, kurie susiję su juo – skundai, kad režisierius už juos nepadarė jų darbo. Aš be galo gerbiu jo savybę dirbti su dirbančiais. Taip pat jis  labai paslaugus, pasiruošęs visomis prasmėmis padėti.

„Šauksmas“ yra 2015-aisiais metais įkurto performanso teatro „Vandenyno dirbtuvės“ spektaklis. Papasakokite apie šias dirbtuves. Ką jūs norite ištransliuoti žiūrovui?

A. S.: Tai yra kultūrinio piratavimo uostas. Kitaip tariant, tai yra vieta, kuri siekia tapti individų bendruomene. Tikrasis jos veidas dar yra augime, tvirtėjimo procese. Bet iš esmės tai turi būti vieta, kur žmonės ateina kurti. „Vandenyno dirbtuvėse“ stengiamės visiems prisijungiantiems kuo greičiau suteikti informaciją, kurią patys sau krauju per daugybę klaidų ir nesusikalbėjimų įsirašėm į smegenis.

G. U.: Lietuvoje yra daug etatinių teatrų, todėl dauguma jaunųjų kūrėjų, pabaigę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, lieka be vietos. „Vandenyno dirbtuvės“ yra tokia vieta, kur žmogus gali ateiti su viena idėja, vienu savo darbu, o mes galime padėti surasti galimybes pagreitinti praktinius idėjos įgyvendinimo procesus.

Papasakokite, koks bus „Šauksmas“. Kas ko šauksis?

A. S.: „Šauksmas“ bus sąžiningas, tikras šauksmas. Yra vietų, kurios supurto ir kaip žmogų, ir kaip visuomenės narį. Tai geniali pjesė, didžiulė padrika dėlionė. Išmėtyta į neįtikėtinus kampus: nuo Williamso poezijos, kurioje susirandi trūkstamas vietas, iki R. M. Rilkės elegijų apie angelus. Pati pjesė – neįtikėtina mįslė. Reikėjo daug laiko susivokti, kas tas šauksmas. Šauksmas – tai ne panikos išraiška, tai vidinio skausmo išraiška, kai siekdamas laisvės žmogus atsisako bet kokių kompromisų. Arba gyveni toks, koks esi, arba turi išnykti. Besigilindamas į spektaklį pradėjau tai matyti aplinkui – kiek daug žmonių šaukia. Jie šaukia ne balsu, bet šaukia priversti gyvenimo, kai normos, standartai, sugalvoti nelaimingų žmonių, ima varyti į nemeilę gyvenimui. Pjesė ir spektaklis žavi tuo, kad rodo žmones, kurie be jokios išorinės įtakos priima teisingą sprendimą. Jų šauksmas vis dėlto tampa išsigelbėjimo šauksmu, o ne priešmirtiniu šauksmu ant kryžiaus.

„Šauksmas", organizatorių nuotr.

Kuo šis spektaklis artimas jums patiems? O galbūt pjesė visiškai svetima?

A. S.: Galbūt tuo, kad tiek Gabijai, tiek man teatras niekada nepasibaigia uždarius pastato duris. Teatras yra mano gyvenimas, turiu jį priimti. Ir pjesės personažai, ir mes su Gabija to teatro ieškome savyje ir pasaulyje. Ir už savo teatrą mokame kainą, kurią turime mokėti.

G. U.: Taip pat pjesė artima tuo, jog joje reikia ieškoti tokių dalykų, kurie nėra vidutiniai. Aš darau tai, nes negaliu nedaryti. Aš esu su žmogumi, nes aš negalėčiau nebūti su juo nei dienos.

Vaidinsite netradicinėje, ne teatrinėje aplinkoje – kultūros erdvėje „Kablys“, jums akomponuos žinoma atlikėja Alina Orlova. Kokių dar netikėtų sprendimų galime laukti?

A. S.: Žinoma, bus ir meška, šokanti per ugnies ratą... (juokiasi) Jeigu rimtai, aš nelabai noriu stebinti žmones netikėtumais, man artimiau žadinti tą dievišką instrumentą – protą, kad jis imtųsi savo priedermės ir mąstytų. Argi klausimas „ar galėtum šauti į tai, ką myli?“ nėra vertingesnis už 2 minutes fejerverkų danguje?

G. U.: Visa kūrybinė grupė labai stengiasi suprasti pačią istoriją, pajusti herojus ir suprasti, kaip juos geriau atskleisti. Niekas nenori užsiimti fejerverkais, mums labiausiai rūpi, kaip nupiešti spektaklio pasaulį.

Tennesee Williams apie šią savo pjesę rašė, kad tai geriausia jo pjesė „Geismų tramvajaus“, ji yra jo gyvenimo širdies šauksmas. O koks judviejų širdžių šauksmas?

A. S.: Niekada negyventi dėl kito žmogaus ir neprašyti, kad kitas gyventų dėl manęs.

G. U.: Neleisk, kad gyvenimas eitų šiaip, gyvenk maksimaliai, kiek gali – gyvenimas eina ir jis praeis, tad būk budrus, padaryk, ką galėjai ir norėjai padaryti.

„Šauksme“ jūsų vaidinami personažai Filisas ir Klerė turi nemažai baimių. O kokios baimės lydi Ainį ir Gabiją?

A. S.: Bijau pažvelgęs į nuogą savo atspindį veidrodyje neapkęsti to, ką matau.

G. U.: Vorų, aukščio.

A. S.: Bijau atsidurti viename kambaryje su žmogumi, kuris turi ginklą ir nebeveikiantį protą.

G. U.: Bijau numirti per anksti. Nepadariusi visko, ką noriu padaryti šiame gyvenime.

Koks didžiausias iššūkis ruošiantis šiam spektakliui?

A. S.: Suvokti, kokiame pasaulyje tai vyksta. Surasti bendrą ašį.

G. U.: Siužetas labai painus: veikėjai vaidina spektaklį spektaklyje, patys yra susipainioję. Neaiški riba tarp tikrovės ir vaidybos. Reikia viską atrakinti.

Kodėl žiūrovas turėtų ateiti į „Šauksmą“? Pašaukite jį.

A. S.: Aš nemanau, kad žiūrovas turi eiti į teatrą, būtų gražu, jei jis norėtų ateiti.

G. U.: Į spektaklį tikrai sudėjome viską, ką galėjom.

A. S.: Žiūrovą šaukčiau taip: jeigu nori išgirsti, pamatyti tai, kas šaukia tave gyventi, ne vegetuoti, ne plūduriuoti, o gyventi – ateik.  Noriu pašaukti tuos, kurie pavargę, kurie jaučia, jog nori pamatyti istoriją apie žmones, kurie nepasiduoda, juda, išgyvena ir tampa dar stipresni, dar sąžiningesni negu buvo prieš tai.