Atraskime Ofeliją savo gyvenime

 „Post Proceso teatras“ savo naująjį sezoną pradeda spektaklio „Ofelijos“ premjera. Kaip ir kiekvieną sezoną, taip ir šį, režisierius Tomas Lagūnavičius stebina naujomis idėjomis, netikėtomis, neįprastomis mintimis.

Spektaklis „Ofelijos“ intriguoja vien savo pavadinimu. Kodėl Ofelija, o ne Hamletas? Kas paskatino sukurti šį spektaklį?

Daugybė herojų – ir Karalius Lyras, ir Hamletas, ir, žinoma, Ofelija – yra tarsi kultūriniai simboliai. Suprantu, dauguma režisierių dėmesį kreipia į Hamletą, bet aš galvoju, kad būtų aktualu atkreipti dėmesį į Ofeliją. Ir šio spektaklio esmė yra tai, kad mes visi, vyrai ir moterys, turime bendražmogiškų savybių. Pagrindinė idėja buvo surasti panašumus bei skirtumus tarp Viljamo Šekspyro aprašytos Ofelijos ir mūsų gyvenimo. Režisieriai gali statyti spektaklį pagal esamą tekstą, tačiau gali tekstą sukurti ir patys. Žinau, kad postmoderniame teatre yra labai aktualu kurti savo tekstą. Šį sykį tekstus kūrė aktorės, ieškodamos panašumų ir skirtumų su Ofelija, vėliau jie buvo koreguojami, kad būtų tam tikra įvykių seka, akcentai.

Kokio teatro stiliaus šis spektaklis?

Spektaklis pastatytas pagal asmeninio kontakto teatro stilių. Salėje žiūrovų yra tiek, kiek yra aktorių. Kiekviena aktorė tam tikru momentu vaidina tik vienam žiūrovui, kiti žiūrovai nieko negirdi. Bendravimas vyksta tiesiogiai.

Kalbant apie aktores, žinau, jog vyko aktorių atranka, kurioje galėjo dalyvauti visi, kurie nori vaidinti. Spektaklyje „Ofelijos“ vaidino teatro meno niekur anksčiau nestudijavusios merginos. Kaip vyko pasiruošimas? Ar sunku buvo dirbti, statyti šį spektaklį?

Dabar, kai dirbu su aktorėmis, pirmiausia vyksta vieno mėnesio trukmės mokymo kursai. Pasirenkame vieną vaidybos mokyklą iš dvidešimt aštuonių pagrindinių ir tikslingai mokomės. Šiam spektakliui ruošėmės pagal amerikiečių mokyklą, kuri skirta tam, kad aktorius per trumpą laiką, tris savaites ar mėnesį, pasiruoštų vaidmeniui. Amerikoje aktorius gali ilgą laiką nedirbti, bet jei vyksta kastingas, jis per mėnesį pasiruošia taip, kad jį pasirenka vaidmeniui. Mes sėkmingai šia metodika pasinaudojome. Ir man nėra jokio skirtumo ar aktorė mokėsi keturis metus, ar tik mėnesį, bet jei ji atlieka visas užduotis, ji puikiai pasiruošia vaidmeniui. Tiesa, šis mokymo metodas yra aktyvus, aktorėms griežtai draudžiama kažko ieškoti, improvizuoti. Daug tenka dirbti namie. Kuo daugiau aktorė įdeda asmeninio darbo, tuo geriau. Žinoma, viskas priklauso nuo pasirinktos mokyklos. Galima dešimt metų repetuoti ir nieko neišmokti, bet įmanoma per mėnesį paruošti vaidmenį ir jį suvaidinti, netgi pakankamai profesionaliai suvaidinti. Niekas net neatskirs ar aktorė vaidybos meno mokėsi keletą metų, ar tik vieną mėnesį.

Kodėl taip yra? Ar aktoriui mokytis ilgus metus vaidybos meno nėra būtina?

Mokykloje, pagal kurią mes mokėmės, susikoncentruojama tiktai į konkretaus vaidmens kūrimą, nieko kito nėra daroma. Yra virš dvidešimt pagrindinių pratimų, kuriuos aktoriai atlieka besiruošdami vaidmeniui, bet mes savo mokymuose tuo neužsiimame, psichofizinių treniruočių nedarome. Sėkmė slypi tame, kad aktorės žino, jog po mėnesio vyks premjera ir reiks savo vaidmenį parodyti žiūrovams. Kai yra aiškus tikslas, konkretus laikas ir labai tikslios užduotys, kurias tenka išmokti ir atlikti, aktorės nesiblaško, tam laikotarpiui susikoncentruoja savo dėmesį ir, žinoma, tiki sėkme.

Kai žiūrėjau spektaklio „Ofelijos“ premjerą, mane „užkabino“ tekstai. Minėjote, kad juos rašė pačios aktorės. Prašyčiau plačiau apie tai papasakoti.

Buvo duota užduotis parašyti tekstą, kurį sudaro keturios pagrindinės dalys: kuo esu panaši ir kuo skiriuosi nuo Ofelijos, kokie mano santykiai su tėvu, su broliais ir seserimis, kokie mano santykiai su mylimu žmogumi, koks mano santykis su valdžia. Aktorėms reikėjo pasirinkti temą ir atskleisti ją, pavyzdžiui, vienai labiau išryškinant meilės temą, kitai – santykį su tėvais. Aš asmeniškai bandžiau išryškinti visas temas, ta prasme, kad būtų bent kažkoks „kablys“, kuris, mano manymu yra svarbiausias.

Labai svarbu ir tai, kad aktorės rašė savo emocinį dienoraštį, kuriame aiškiai suformulavo, ko jos nori sakydamos tekstą. Aktoriai, kurie mokosi pagal šią mokyklą, privalo tiksliai žinoti, ką nori gauti iš savo žiūrovo. Žiūrovas aktoriui yra tik analogas to, su kuo jis kalba. Ir kai aktorius kalba, jis mato ne tik tą žiūrovą, bet įsivaizduoja, kad bendrauja su žmogumi, kuris turi jam kažką duoti. Dažnai mes net nežinome, ko vieni iš kitų norime, nežinome, kaip pasielgti, kad abi pusės būtų patenkintos. Ir štai čia aktoriui pagelbėja rašytas emocinis dienoraštis, kuriame jis lyg ir kalbasi su tuo realiu žmogumi, iš kurio kažko negavo. Kuriant tekstą šiam spektakliui, aktorėms teko prisiminti situaciją, kai kažko labai norėjo, bet negavo – kad už to slypėtų emocija, nesuvaidinta emocija, bet reali, kurią galima išgyventi iš naujo. Kai yra reali situacija, tai aktoriui nereikia kurti emocijos, ji natūraliai atsiranda, o tas natūralumas, organiškumas sukuria gražų, gerą, profesionalų vaidmenį. Jei dažniau tai daroma, be abejo, gaunasi geriau. Todėl labai svarbu kiekvienam vaidmeniui atrasti vis kitą situaciją, kad nevaidintume to paties, savęs nekartotume.

Viso spektaklio metu dunda traukinys. Ką jis reiškia?

Kiekvienas žiūrovas savaip interpretuoja, bet man tas traukinys lyg galimybė arba važiuoti tolyn, arba grįžti atgal. Bet svarbiausias toje vizualizacijoje yra tiltas, kuriuo žmogus gali pereiti į kitą pusę, gali sugrįžti arba nušokti nuo jo žemyn. Visuomet yra galimybė pasirinkti. Viljamo Šekspyro Ofelija irgi pasirinko. Yra kelios nuomonės, kas padarė įtaką jos sprendimui, bet labai svarbu tai, kad žmogus pats renkasi. Tai yra traukinio metafora. Spektaklio vizualizacija pateikia idėją, o žiūrovas pats priima sprendimą, ką jis ten mato.

Spektaklyje daug šokio elementų. Kokį šokio stilių naudojate savo spektaklyje?

Kadangi spektaklio paruošimui turėjome tik vieną mėnesį, tai kryptingai dirbome pasirinkę „Gaga Dance“ šokio mokyklą. Sąmoningai apsiribojome tik viena šokio technika, tiesa, paėmėme pora elementų iš kitos, tačiau šokio tai nekeičia. Įdomu tai, kad išgryninę šokio stilių pasiekėme estetinį grožį. Mūsų pasiruošime viskas labai aišku: pasirinkome amerikietišką vaidybos mokyklą, ruošiamės kastingui, šokis aiškus, tikslus, vizualizacija taip pat. Kai yra aiškūs, tikslūs elementai, tai žiūrovas gali susikoncentruoti į tai, kas vyksta scenoje, išgirsti, suvokti, galima sužadinti jam kažkokius jausmus, mintis.

„Gaga Dance“ padeda atsipalaiduoti, labai pagerina plastiką. Jei žmogus ilgą laiką nešokęs, jam reikia to vidinio atsipalaidavimo, savo kūno pajautimo. Žmonės labai nori judėti simetriškai, o ši šokio mokykla skatina judėti asimetriškai. Yra specialios užduotys, kurios padeda tą asimetriją išsiugdyti. Visa tai yra darbas, bet rezultatą gražu ir malonu stebėti. Ypač, kai gali matyti skirtumą tarp ką tik į mokymus atėjusio ir po mokymų pasikeitusio aktoriaus.

O kas buvo sunkiausia statant šį spektaklį?

Sunkiausia buvo aktoriams suvokti, kad teatre yra tam tikra hierarchija, kad režisierius atlieka režisieriaus darbus, aktoriai – aktoriaus. Suprantu, būti atlikėju nėra lengva, nes pirmiausia reikia „nusinulinti“. Aktoriams tai yra labai sunku, o labiausiai tiems, kurie atėjo pirmą kartą vaidinti. Jaunieji aktoriai nori būti ir asmenybėmis, ir atlikėjais, tačiau esmė yra tame, kad tik „nusinulinęs“ aktorius gali sukurti personažą, savo naująjį „aš“. Kitaip tariant, norint apsivilkti naują drabužį, senąjį tenka nusivilkti. Kai kurie atvykę mokytis jaunieji aktoriai jau turėjo tam tikrų patyrimų ir bandė tą patirtį atnešti į šį spektaklį. Bet tai griežtai draudžiama. Šioje mokykloje aktoriai turi išmokti daryti tai, ką liepia režisierius. „Nusinulinti“ atlikėjui yra pats sudėtingiausias dalykas. Kaip ir režisieriui yra sunkiausia nekartoti to, ką jau yra padaręs anksčiau.

Šiuose mokymuose dalyvavo dvi labai skirtingos aktorės. Jos skirtingai reagavo į duotas užduotis, tačiau suprato, kad ši mokykla labai griežta, pateiktas užduotis privalai atlikti, o tai, kaip tu jautiesi, ką jauti, niekam nėra įdomu. Jei neatlieki užduočių, vadinasi, nesukuri vaidmens. Bet, manau, mes sėkmingai visas problemas išsprendėme.

Šiandien aš didžiuojuosi savo aktorėmis, kurios per vieną mėnesį susikoncentravo ir paruošė savo vaidmenis. Žinoma, aš, kaip režisierius, matau visokių tobulintinų dalykų, tačiau viskas niekada nebus idealu. Režisieriai visada yra labai reiklūs, dažnai nepatenkinti – net jei aktoriui atrodo, kad viską atliko puikiai, režisierius kažką taiso, koreguoja, siekia geriausio rezultato. Tai nesibaigiantis tobulėjimo kelias.

Kokie „Post Proceso teatro“ ateities planai?

Kiekvieną mėnesį statomas naujas spektaklis ir kviečiami nauji aktoriai. Bus mokomasi pagal kitą vaidybos mokyklą, o tai reiškia, bus mokoma kitokio sceninio judesio, kitokios stilistikos. Viską parodysime ateityje.

Ačiū už pokalbį.