Gimtadienio žaidimas

„Kada subręsta vandens malūną sukantis mulas? Vandens malūną sukantis mulas subręsta tada, kai jis išmoksta eiti ratu ir nustoja priešintis. Bet tikroji jo branda prasideda kur kas vėliau, kai mulas išėjęs į pensiją suka ir suka ratus po savo pievelę savo malonumui... “ Tai vieno iš personažų – Viktorijos (vaidina Greta Kazlauskaitė) – citata, vienas iš pasakojimų, išvadų, kurių gausu režisierių Eglės Kazickaitės ir Gretos Kazlauskaitės spektaklyje „Nekrozė” (Apeirono teatras). Šia citata šį tekstą pasirinkta pradėti ir dėl to, kad būtent šis, trumpas Kazlauskaitės personažo samprotavimas turi tiesioginę nuorodą į pasirinktą centrinį scenovaizdžio elementą, primenantį vandens malūno ratą. Jis tampa spektaklio centru, stalu, prie kurio vyksta personažų diskusijos, konfliktai, tuo pačiu, jo viduje, kiek netikėtai apsigyvenęs gyvūnėlis (vaidina E. Kazickaitė), tikriausiai beždžionėlė. Spektaklyje, kaip ir kituose Apeirono teatro darbuose, režisierės ryžtasi imtis sudėtingo, nevientiso, painaus sceninio teksto kūrimo. Jos žongliruoja įvairiomis temomis, susijusiomis tiek konkrečiai su žmogumi, jo ydomis (savęs paties įkalinimu), tiek bandymu prieiti prie žmogaus, kaip bendruomenės atstovo, jo kritikos bei tam tikrų siūlymų, metodų, kaip reiktų viską keisti. Pavadinimas „Nekrozė“ nurodo į gyvame organizme vykstančius jau mirusių ląstelių pokyčius, o spektaklio režisierių pasirinktas organizmas – žmogus, bendruomenė.

Spektaklis neturi aiškaus pasakojimo, bet čia, ko gero, jo ir nereikia. Scenoje veikia keturi personažai – trys švenčia savo gimtadienį, kuris neaiškių šalutinių aplinkybių paverstas keistu žaidimu, su šūkiu: „Gimtadienio dieną, nebūk vienas“. Į šį žaidimą personažai įtraukti tarsi ne savo noru, bet jiems lyg ir niekas netrukdo iš jo pasitraukti. Žaidėjai – tarpusavyje nesutariančios asmenybes, tačiau neatsitraukiančios dėl noro įrodyti savo pranašumą ir laimėti taip pat aiškiai neapibrėžtą, kaip ir pats žaidimas, tikriausiai piniginį prizą. Tiesa, personažai turi laišką, su kurio turiniu žiūrovas nėra supažindinamas, užakcentuojami tik du dalykai, pirma – jiems teks balsuoti, antra – egzistuoja taisyklė, kad tarp jų turi būti taika.

Gimtadienio žaidimo veikėjai, pasirinkti neva atsitiktinai, nėra gerai vienas kitą pažįstantys, išskyrus vieną konfliktinį susidūrimą tarp Viktorijos ir Monosofijos (Kristina Švenčionytė), tuo tarpu su Luku (Ričardas Bartašius) jos prieš tai nebuvo susitikę. Kalbėdami apie save, pasakodami savo istorijas jie stengiasi pasirodyti pranašesni, net nesvarbu, ar tai būtų žinių demonstravimas, ar savo gyvenimo, savęs gailestis, svarbu, kad visko tiesiog būtų daugiau nei pas kitą. Personažai jokiu būdu nėra vienpusiški ar lengvai apibūdinami, tačiau tam tikri jų charakteriai neišvengiamai susiformuoja. Monosofija – psichiatrė, vėliau atsigręžusi į tapybą, beveik visas savo mintis išsako kitų citatomis, terminais, įžvalgomis. Vengdama pasakyti savo nuomonę savais žodžiais, ji prisidengia sunkiai užginčijamomis autoritetų mintimis, taip siekdama išvengti didesnių paaiškinimų ar argumentų poreikio. Tokių žmonių, siekiančių įsitaisyti patogioje pozicijoje, yra daug – viena vertus, jie siekia pademonstruoti žinias ir taip sumenkinti mažiau žinančius aplinkinius, kita vertus, neišsako savo dar niekur nepripažintos, galbūt gerokai abejotinos nuomonės – o kam gi rizikuot?.. Viktorija yra visiškai priešingas personažas, bandantis kiekvieną situaciją, problemą paaiškinti per grynai asmeninius savo patyrimus, kurie, žinoma, yra subjektyvūs, bet tokiam žmogui tampa nekvestionuotini ir galimi taikyti kaip bendros, visiems pritaikomos išvados. Lukas yra susitelkęs ne tiek į ko nors įrodinėjimą, kiek į save, savo praeitį, traumines patirtis ir iš to kylančias pasekmes ir į vienintelį tikslą – šio nesuprantamo žaidimo laimėjimą. Jis bando manipuliuoti kitų nuomonėmis, žaidžia su pritarimu vienai minčiai, kitai ne, pats užsiima apkalbomis, nors ką tik išsakė retorinių klausimų monologą apie tai, kodėl gi žmogus negalėtų kalbėti to, ką iš tiesų galvoja.

Visi veikėjai turi bendrą bruožą: jiems nerūpi kiti. Sunkiai užmezgami normalūs dialogai, nes kiekvienas negali priimti kitos nuomonės, nesvarbu, ji argumentuota ar ne. Viskam siekiama prieštarauti, viską užginčyti, netgi diagnozuoti kitam  ligą, pavyzdžiui, „heboidinę šizofreniją”, arba atmesti bet ką, kas galėtų užgožti svarbiausią dalyką jų gyvenime – save. Nors ir dedamos pastangos pasiekti bent jau šiokios tokios žaidimo reikalaujamos taikos, tačiau jos neveiksmingos, išskyrus gal vienintelį atvejį, kuomet siekiama tiesiog fizinio malonumo.

Nuolatos spektaklyje esantis beždžionėlės personažas, apsigyvenęs rate, veikia kaip stebėtojas, atlieka tam tikrus „techninius” spektaklio darbus, neva atmestinai sutvarko po aršios diskusijos sujauktą, prišiukšlintą erdvę, stalą, kartais per daug neįsitraukdamas pakomentuoja veiksmą. Beždžionėlei nerūpi vykstantis veiksmas ir jo dalyviai, ji išlaiko atstumą nuo aršių diskusijų, konfliktų, peraugančių į absurdišką situacijos sprendimą šūviais. Tai šį personažą parodo kaip galbūt vienintelį, suvokiantį visa, kas vyksta, kaip žaidimą, arba tiesiog susitaikiusį su tokia situacija ir priimantį ją kaip duotybę.

Įdomu tai, kad tokia su savimi „nesusitvarkanti” trijulė nusprendžia, kad būtent jie galėtų kažką keisti visuomenėje, ją tobulinti, daryti geresne. Šią iniciatyvą pasiūlo Viktorija, kuri jau drąsiai diagnozavo visiems būdingą „ego-ekshibicionizmą – socialinės masturbacijos formą, vartojant įvardį „aš”. Laikydami save tautos ateitimi, būtent šią situacija jie imasi keisti. Kiekvienas iš jų bandė pateikti savąją viziją. Išsakytas idėjas komentavo likusieji, vienais momentais siekdami sarkastiškai paneigti idėją kaip netinkamą, kvailą, kitais, tarsi prisiminę apie būsimą balsavimą, netikėtai pritardami, nors prieš tai ir konfrontavo su personažo įvardinta pozicija. Personažai „apsisvaido" įvairiausiomis idėjomis, nuo kultūrinio makiažo, intelekto kėlimo vaikų darželių, visos švietimo sistemos reformų ar tiesiog visų lėšų nukreiptų į vaikų gerovės centro steigimą. Visos idėjos sukasi apie vaikus, jauniausiąją kartą, visus kitus, matyt, nurašant kaip „nebekeistinus” ar šiaip beviltiškus. Tačiau nuo tikslo keisti valstybę tarsi simboliniu ratu grįžtama vėl prie savęs, prie „aš” kaip svarbiausio. „Man nerūpi šita valstybė ir jos piliečiai. Noriu savo sukurti” – šios Viktorijos išsakytos mintys, ko gero, atspindi visų veikėjų požiūrį, viską nukreipiant į save. 

Artėjant spektaklio kulminacijai sugrįžtama prie pamatinės problemos – žaidimo balsavimo, tik keičiasi metodai, t.y. norint viską užbaigti, nebesvarbu ir kito gyvybė, ir, tikriausiai, savo. „Mirtis yra haliucinacija, iš kurios niekas nepabunda”, teigia veikėja. Personažai pradeda abejoti pačio žaidimo realumu. Žaidimas užbaigiamas, iš jo drastiškai pasitraukus žaidėjams. Jiems sėdint prie stalo ir Viktorijai atnešus ginklus, pritaikoma dešinės rankos taisyklė. Kiek netikėtas režisierių sprendimas į iš stalo išlindusios beždžionėles užbaigiamąjį tekstą, tiesiog konstatuojantį situaciją, įtraukti Salomėjos Nėries eilėraščio eilutes: „Ir vienąkart, pavasari, / Tu vėl atjosi drąsiai. - / O mylimas pavasari, / Manęs jau neberasi --- / <....>. “ (Iš eilėraščių rinkinio „Diemedžiu žydėsiu”, 1936 m.).

Kas laimi šį žaidimą? – paliekamas atviras klausimas. Ar personažai išsivadavo iš savojo „aš”? Tam tikra prasme taip. Kas sugalvojo šį žaidimą – vaikinas, kuris nenorėjo likti vienas? Atsakymas tikriausiai irgi taip, tad neaiškus „prizas” vis dar jo rankose. Iš kitos pusės pažvelgus į situaciją – pralaimėjo visi.

Režisierių pasirinkta absurdiško žaidimo (šiuo atveju gimtadienio žaidimo) idėja, ant kurios suveriamos aktualios temos, tikrai nėra nauja. To neneigia ir pačios kūrėjos, spektaklio aprašyme minėdamos vieną iš daugelio panašių pavyzdžių – Jerry'io Zuckerio filmą „Žiurkių lenktynės” (Rat Race, 2001 m.), tik šiame spektaklyje, priešingai nei filme, nesulaukiame nei pozityvios pabaigos, nei primityvaus moralo blogiukams, nei bet kokio aiškaus siūlymo, kaip keisti situaciją.

Režisierių bandymas kurti apmąstymus, diskusijas sukeliantį spektaklio tekstą, be abejo, sveikintinas. Džiugu ir dėl augančio profesionalumo visuose kituose spektaklio elementuose. Aprašymuose neteko matyti, kas buvo atsakingas už muziką, garsą, tikslingą apšvietimą, tad, ko gero, šiuos nuopelnus teks priskirti režisierėms. Kostiumų dailininkės Erika Jankauskaitė ir „Pelkių tyla“ sukūrė patrauklų, nei su konkrečia vieta, nei su socialine padėtimi nesusietą personažų įvaizdį. Manyčiau, gerai, kai spektaklyje scenografiniai sprendimai, „efektai” neužgožia norimų išsakyti temų. Kai nepasitelkiamos visos įmanomos naujųjų medijų technologijos, vien tam, kad būtų galima „užsidėti pliusą”, kai nėra nuogo kūno, seksualumo pertekliaus, kuris turbūt, vargu, ar dar ką stebina, šokiruoja... Tačiau, tai, matyt, sau leisti galima tik tada, kai bandai prisiliesti prie pakankamai aktualios, galinčios „užkabinti” temos. Žinoma, būtų galima prisikabinti prie tam tikrų šabloniškų momentų, kad ir prie kaukėmis prisidengusių figūrų ritmingame garsų fone, , kurios labiau teikė tik estetinę vertę, nei papildė spektaklį naujomis prasmėmis. Tačiau visuma nuo to labai nenukentėjo.

Po spektaklio Kauno miesto kameriniame teatre vykusioje diskusijoje buvo kalbama apie vis dar sunkiai kelią į Apeirono teatro spektaklius kelią randantį žiūrovą. Norėtųsi, kad šis klaidžiojantis žiūrovas atrastų tą kelią arba, kad jį jam padėtų surasti kitos aplinkybės – intensyvesnė ir tikslingesnė sklaida. Ši teatrinė alternatyva yra , tikrai verta dėmesio ar bent jau susipažinimo su Apeirono teatru.