Ibseno atspindžiai veidrodžių upėje
Koks kūrėjo ir jo kūrinio santykis? Ar modelis, pagal kurį kuriamas meno kūrinys yra jo bendrasavininkas, dalininkas ar tik priemonė menininko tikslui pasiekti? Kiek žmogaus aistrų ir norų lieka menininko viduje, kai jis kuria meną? Tokius klausimus sukelia naujasis Monikos Klimaitės režisuotas spektaklis, teatrinio sezono pradžią paminėti žiūrovus sukvietęs į Nacionalinio Kauno dramos teatro Ilgąją salę.
Pirmasis sezono pradžios spektaklis statytas pagal klasikinę Henriko Ibseno pjesę „Kai mes mirę nubusim“. Pirmą kartą statomam klasikiniui kūriniui režisierė pasirinko gana tradicinį pastatymo būdą: naudojama psichologinė vaidyba; skulptoriaus žmonos, medžiotojo ir patarnautojo charakteriai perteikiami stereotipiškai, pagal šablonišką įsivaizdavimą, kaip vienas ar kitas personažas turėtų elgtis; galiausiai, scena prilipdyta akmenų muliažų, akivaizdžiai nurodančių, kad kalbama apie skulptoriaus dirbtuves. Iš personažų įdomesnis tik skulptoriaus žmonos Majos personažas, bet vien todėl, kad jis padeda išpildyti įtampos trikampio schemą. Toji įtampa kyla iš vienas kito nesupratimo: Irenė (Eglė Grigaliūnaitė), skulptorius Arnoldas (Dainius Svobonas) ir Maja (Neringa Nekrašiūtė) atstovauja tris skirtingus gelminius suvokimo lygius, kurie prasilenkia kaip lygiagretės.
Skulptoriaus žmona Maja pradžios dialoge su vyru atsiskleidžia kaip nepatenkinta esama situacija moteris, kuri nori atkurti šiltus ir gražius santykius su sutuoktiniu, tačiau negali suprasti, kodėl jie pašlijo, o mylimasis atitolo. Ji jaučia, kad kažkas negerai, bet negeba suprasti, kas konkrečiai, o pirmąją spektaklio pusę vyras net nesistengia to paaiškinti. Skulptorius Arnoldas jaučiasi nesuprastas žmonos, apskritai, juk ją vedė tik dėl jos grožio ir jaunystės. Spektaklio eigoje atsiskleidžia tikroji priežastis, kodėl jis nebegali būti su žmona. Jis jaučiasi neišpildantis savo kaip menininko potencialo, norintis, bet nebegalintis kurti, o Maja nesupranta nei jo, kaip menui atsidavusio žmogaus, poreikių ir problemų, nei jo kūrybos.
Trečiasis asmuo, kuriantis įtampą – paslaptingoji Irenė. Spektaklio pradžioje neaišku, kas ji tokia ir kodėl, kaip žmonės kalba, taip keistai elgiasi: vaikštinėja naktimis apsigobusi gobtuvu su kita vaiduokliška žmogysta, kalba nežinoma kalba. Išaiškėja, kad Irenė – tai buvęs Arnoldo modelis. Ji pozavo skulptoriui kuriant kūrinį, kuris menininkui atnešė šlovę ir turtus. Modelis paliko skulptorių jam dar nebaigus kūrinio. Tai buvo skausminga abiem. Arnoldas ieškojo Irenės, nesuprato, kodėl buvo paliktas. Mergina galiausiai paaiškino savo motyvus, tačiau ji jau gyveno kitoje plotmėje – vaizduojama, kad ji buvo kiek pamišusi. Arnoldui jos tiesą buvo per sudėtinga suprasti, jų suvokimo lygmenys taip pat prasilenkdavo – kalbėdami apie tuos pačius dalykus abu juos suprasdavo skirtingai. Toks nesusikalbėjimas įmanomas tik santykyje su kitu ir tai spektaklyje pavyko atskleisti.
Galbūt dėl to, kad premjeriniame spektaklyje aktoriai dar nespėjo priprasti prie scenos partnerių, buvo jaučiamas atstumas tarp aktorių Grigaliūnaitės ir Svobono. Ne tik dėl Grigaliūnaitės personažo demonstruojamos pagiežos Svobono personažui, bet vietomis atrodė, kad aktorė vengia scenos partnerio ar net jo prisibijo. Dėl to kai kurios scenos buvo negrabios, nerangios, ypač kova dėl peilio, o paskutinė scena, turėjusi būti romantiška, atrodė nejaukiai.
Kiti personažai nekūrė gilių psichologinių reikšmių, o vaiduokliška žmogysta (Eugenija Bendoriūtė), kartais slankiojanti po sceną, liko neatskleista mįsle.
Kas yra matęs bent vieną spektaklį Ilgojoje salėje, tas žino, kad ten scenografams tenka sudėtinga užduotis dirbti su jau turima apribota erdve. Siena, skirianti vaidinimo aikštelę į dvi dalis, ten tiesiog yra ir jos ignoruoti scenografas negali. Tenka ją kaip nors apipavidalinti, pritaikyti naujai. Šį kartą tą pačią sieną žiūrovas mato nepakeistą (scenografė Paulė Bocullaitė). Ant jos ir šalia prilipdyti netikroviški akmenys, šonuose panaudotos užuolaidos, aikštelės viduryje stovėjo du stalai, taip pat aplipdyti, kaip ir sienos – imituojantys skulptoriaus dirbtuvių stalus, nors ant jų dedamas ir maistas ir sėdima. Įdomesnis scenografinis sprendimas panaudotas langams – ant jau esamų langų sienoje uždėti rėmai su veidrodžiais. Jie pirmoje spektaklio dalyje kūrė gylio įspūdį, atspindėjo žiūrovų salę, o antroje dalyje buvo nuimti, suguldyti pirmosios eilės žiūrovams prie pat kojų (taip net fiziškai sukurdami žiūrovų ir scenos atskyrimą, sustiprindami ketvirtosios sienos efektą. Tikrai įdomus režisierė ir scenografės sprendimas, nes pasaulyje pastarąjį šimtmetį tą sieną stengiamasi griauti ir eiti į kontaktą su žiūrovu) ir apšviesti, taip vaizduojant upę. Efektingas ir įtaigus elementas upės įvaizdžiui sukurti, tačiau žiūrovas, ir taip besijaučiantis vojeristu, stebinčiu spektaklio veiksmą pro rakto skylutę, išrikiavus veidrodžius gali pasijausti visiškai nepageidaujamu, nereikalingu, svetimu toje erdvėje. Toks, iš pažiūros nereikšmingas veiksmas, gali turėti daugybę reikšmių, sukelti asociacijų, kurios ne visada yra teigiamos.
Paskutinė spektaklio scena parodė nesusikalbėjimą, nesupratingumą ir didesniu mastu. Vienų žmonių gyvenimuose verda aistros, neapykanta, o tuo tarpu šalia egzistuoja nuobodi, monotoniška kasdienybė, kurioje besisukantiems visiškai nė motais kitų tragedijos – rytojus bet kokiu atveju išauš.