3 x 3 x 3. Jaunieji teatralai

Pristatome trečiąją pokalbių ciklo su jaunaisiais menininkais dalį. Jiems, kaip ir dailininkams ir muzikams, uždavėme klausimus apie požiūrį į savo kartą, jos santykį su teatro tradicijomis ir kūrybinės motyvacijos šaltinį. Atsakymus pateikia dramaturgė Teklė Kavtaradzė, aktorė Kristina Švenčionytė ir režisierius Alius Veverskis.

Pablo Picasso sakė, kad „įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi rasti tave dirbantį”. Tačiau kaip rasti motyvacijos dirbti? Kokia motyvacija Jus, kaip menininką, veda į priekį?

Teklė Kavtaradzė: Dalinimasis kūryba teikia didelį, sunkiai paaiškinimą malonumą. Taip įvyksta kontaktas, suartėjimas su žmonėmis. Kūryba dalinamės savo mintimis, suvokimais, kurie, manau, kiekvienas kuriantis tiki, ir kitiems yra, ar gali būti svarbūs. Kaip aš jaučiu malonumą ir išgyvenu giliai svarbias akimirkas skaitydama, žiūrėdama, klausydama kitų menininkų kūrinius, suvokimas, kad sėkmingu atveju ir mano kūryba gali padovanoti kitiems panašias akimirkas – ir yra tai, kas veda į priekį.

Kristina Švenčionytė: Teisingai sako Picassas. Nors būna ir taip: įkvėpimas – tuk tuk tuk į medį tris kartus, o pasirodo,  nieko nėr namie. O žinai, kaip sakė prancūzų rašytojas Romainas Rollandas? „Kai menininkas kuria, jis nevergauja nei geismui, nei skausmui; jis valdo juos.“ Čia, kaip ir Picasso atveju, gražiai pasakyta. Pritarčiau Rollandui, kad ir geismą, ir skausmą (imkim šias sąvokas kaip patirčių metaforą) menininkas valdo kurdamas, tačiau papildyčiau tuo, kad jo sąlyga kūrybai, mano manymu, būtent ir yra šių patirčių išgyvenimas.

Alius Veverskis: Mane motyvuoja viskas ir tuo pačiu niekas. Teatras, literatūra, kinas, muzika. Kultūra, ne kultūra, kontrkultūra. Mėgaujiesi, stebi. Po to – laikas sau, ramybei. Ir galiausiai – žmonės. Buitinio gyvenimo atsitiktinumai ar pastebėjimas pakiša idėjas. Toliau jau viskas paprasta. Beje, ir seka čia nesvarbi. Apie motyvaciją kalbėti galima daug. Manau, kad inspiracijos klausimas svarbesnis. Darbas? Dirigentas diriguoja, choras gieda, altininkas – griežia. Tik darbininkai dirba, jei dirba. Jei netyčia nestato bažnyčios.

Koks Jūsų santykis su lietuvių teatro tradicijomis? Ar šis santykis įgyja regimą pavidalą Jūsų kūryboje, kad ir maišto forma?

T. K.: Santykį galėčiau apibūdinti nebent taip, kad jaučiu didelį malonumą ieškoti, išbandyti naujas formas, būdus kalbėti teatre. Vienu metu, pamenu, po labai klasikinio spektaklio pastatymo labai ryškiai pajutau, kaip labai noriu prisidėti prie kitokio teatro kūrimo – tokio, kurio kalba yra gyva, mums atpažįstama, tikra. Žinoma, kiekvienas kūrinys gali būti kitoks. Svarbiausia man yra kalbėti apie tai, kas yra pažįstama ir svarbu, apie ką „degu“ kalbėti. Kiek prisimenu, nuo vaikystės pradėjusi vaikščioti į teatrą, retai tą tikrai nuoširdžiai pajusdavau, bet visada nujaučiau, kad teatras turi visas galimybes kalbėti ir pasiekti čia ir dabar esantį žiūrovą. Ta nuojauta jaudina ir kviečia ieškoti, tyrinėti.

K. Š.: O kokios tos lietuvių teatro tradicijos? Ar mes kalbam apie Žaldokynės ūkius? Ar apie lietuvių teatro grandus? Bet, mano galva, jie nekuria vienos tradicijos, jie yra skirtingi, individualūs kūrėjai. Man atrodo, kiekvienas menininkas kurdamas kuria ir savo, pavadinkim, tradiciją. Nebūtinai ji yra inovacija, nebūtinai ji yra naujoji srovė, bet jis kuria savaip. Čia turbūt ir yra ta tradicija. Ar bent noras tos tradicijos siekti. Tai nežinau, ar čia maišto forma, ar maišo forma, ar beformis plastikinis maišelis, bet ir aš stengiuosi prisidėti prie tokios tradicijos kūrimo.

A. V.: Santykis glaudus. Čia gimiau ir gyvenau, tą mačiau ir apie aną girdėjau. Jis kaskart nutraukiamas, kai tik šiandiena užsimena apie kažką naujo ar nematyto. Bent asmeniškai. Žinoma, tokia Vakarų teatro tradicija, o aš – joje. Maištas, jei ir matyti, tai labiau teatro tendencijų lygyje. Vakar dienos, mėnesio ar 2008-ųjų? Gal dar 2000-ųjų? Tiek aš galiu sąmoningai aprėpti, paprieštarauti bei keisti. Viskas labai greitai kinta. Kistų ir dar greičiau, jei tik sugebėtų. Bet gal čia jau motyvacijos klausimas...

Kaip manote, kokį bruožą būtų galima įvardyti kaip būdingą išskirtinai Jūsų kartos menininkams?

T. K.: Pagavumą, išradingumą, drąsą. Šis laikotarpis man atrodo kaip pabudimo, žydėjimo laikas – didelė gausa renginių, idėjų, kūrinių – tai ir trikdo, ir išmuša iš vėžių, bet kartu ir skatina toliau daryti tai, ką nori daryti. Iššūkis yra nepasimesti tarp mus supančios gausybės. Manau, kad mums taip pat trūksta ramybės ir grynumo, bet kartu tai ir gali tapti paskata kurti ir ieškoti būtent to – tų akimirkų tylos, tikrumo.

K. Š.: Čia vėlgi negaliu absoliutinti. Mano kartos menininkai kol kas labai jauni. Besiformuojantys, augantys organizmai su palyginti plonais momenėliais. Žinoma, išskirtinio bruožo turėjimui tai netrukdo. Kartais net padeda. Nes pas kai kuriuos tas momenėlis jau visas momuo, o gal net omuo. Apie visus negaliu kalbėt, bet pasakysiu paprastai – žmonės, su kuriais šiuo metu dirbu, mane žavi savo nutrūktgalviškumu, drąsa ir atsidavimu. Duokdie jiems nepatrūkt.

A. V.: Hyper-sarkazmas. Karta, užaugusi miegamųjų rajonų daugiabučiuose. Kuri 18-ąjį gimtadienį jau šventė Barselonoje ar Amsterdame (nelygu, kur buvo pigesni lėktuvo bilietai). Ji jau nebesupranta lietuviškos stagnacijos, kai ranka pasiekiami, rodosi, elementarūs pokyčiai. Ši karta užaugino internetą, užgrūdo naująją erdvę neaprėpiamu informacijos kiekiu. Ir atvirkščiai, šis ją augino, leisdamas nevaržomai juoktis. Iš visko. Turiu omenyje: visko. Mes nepakantūs tamsumui. Neapkenčiame trumparegiškumo. Nenoro keistis, įsisenėjusių papročių. Tuo ir pasižymi mūsų sarkazmo karta: pašiepiam užstrigusius laiko vakuume. Nors papročius, tikriausiai, jau galima sieti ir su tradicijomis...

Parengė Deima Žuklytė