Nuogas kūnas ir teatras: suderinama?

Nuo pat savo egzistavimo pradžios teatras atliko daug funkcijų, kurios laikui bėgant kito ir keitėsi priklausomai nuo tuo metu vyraujančių socialinių, kultūrinių ar net politinių judėjimų. Natūralu, kad viena didžiausių atsakomybių tenka spektaklių kūrėjams ir jų sugebėjimui pastebėti tuo laikotarpiu visuomenėje vyraujančias problemas. Juk galima teigti, kad teatras – atspindys to, kas vyksta realiame gyvenime. Šiandien nuogas kūnas žmonių nebestebina, kadangi jo gausu visur: televizijoje, spaudoje, internete, meno pasaulyje. Teatras nėra išimtis, tad ir spektakliuose vis dažniau galima išvysti apnuogintą kūną. Iškyla klausimas: ar teatro scena yra tinkama vieta nuogo žmogaus kūno vaizdavimui? Nekalbėkime apie dalinai apnuogintą kūną ar intymias scenas su apatiniais, pasvarstykime apie režisierių norą prieš pilną salę žiūrovų aktorių parodyti be rūbų – nuogut nuogutėlį.

Žvelgiant iš vienos pusės, nuogas kūnas – natūralus dalykas. Tol, kol kalba nepakrypsta apie nuogumą ir viešumą. Grožėtis nuogu kūnu dailės kūriniuose ar meninėje fotografijoje yra viena, tačiau žiūrėti į gyvą nuogą žmogaus kūną, esantį priešais tave – visai kas kita. Dažnas žiūrovas tokioje situacijoje jaučiasi nejaukiai, nežino kur dėti akis, ypatingai kamerinėje erdvėje, kurioje tarp aktoriaus ir žiūrovo yra itin artimas ryšys. Galiausiai net ne kiekvienas aktorius sugeba paklusti spektaklio režisieriaus siūlomai idėjai apsinuoginti scenoje. Nors pasitaiko įvairių atvejų – kai kuriems aktoriams žymiai lengviau prieš žiūrovus apnuoginti kūną, o ne sielą.

Apsilankius Vytauto Didžiojo universiteto būsimų aktorių spektakliuose, galima pastebėti, kad jie visai nebijo scenoje pasirodyti nuogi. Jų spektakliai ne tik temomis, tačiau ir režisūriniais  sprendimais yra atviro pobūdžio. Jie nesivaržo papasakoti skaudžių istorijų iš asmeninių savo gyvenimų, neriboja savęs. Ne vieną spektaklį sukūrę drauge su režisieriumi Artūru Areima, studentai užmezgė tvirtą tarpusavio ryšį, grindžiamą drąsiomis kūrybinėmis idėjomis. Viename iš šių metų jų vaidybos kurso baigiamųjų darbų – spektaklyje „Medėja“ – gausu scenų, kuriose aktoriai pasirodo nuogi. Toks meninis sprendimas nebuvo priimtinas kai kuriems žiūrovams – dalis jų salę paliko nesulaukę spektaklio pabaigos. Visgi kiekvienas žmogus turi pasirinkimo laisvę nuspręsti, kokiuose spektakliuose nori lankytis.

Abejoju, ar atsirastų žmogus, galintis nubrėžti ribą tarp to, kas yra leidžiama teatro scenoje, o kas turėtų būti apribota. Ar teatre reikalingi tabu? Juk linija tarp genialumo ir banalumo yra tokia trapi, kad dažnai net ir patys garsiausi kūrėjai gali paslysti. Be to, visi žiūrovai turi skirtingą vertybių skalę, todėl niekada nebus taip, kad spektaklis ar jame pamatyti režisūriniai sprendimai visiems patiks ar atvirkščiai – sukels neigiamų emocijų srautą.

Nuogas kūnas teatre gali būti sumaniai pasitelkiamas ir kaip vienas iš spektaklio reklaminių triukų. Spektakliai, kurie plėtoja drąsias idėjas, visuomet sulaukia gausaus dėmesio. Taip atsitiko su Vido Bareikiu spektakliu „Kaligula“, kurio net reklaminiame plakate buvo vaizduojamas visiškai nuogas aktorius Ainis Storpirštis. Dar net neįvykus spektaklio premjerai kilo diskusijos apie tokį režisieriaus sprendimą. Žvelgiant iš marketingo pozicijų, nesvarbu, ar kalbos apie spektaklį bus teigiamos, ar neigiamos – svarbiausia, kad tai atkreiptų žmonių dėmesį ir vedami smalsumo jie nusipirktų bilietus.

Mano nuomone, nuogo kūno vaizdavimas teatro scenoje yra pateisinamas dalykas, jeigu tai atliekama profesionaliai. Stebint atviro pobūdžio spektaklį labai svarbu, jog žiūrovams nesinorėtų nuogo aktoriaus kūno tapatinti su jo fiziologija. Bendras vaizdas teatro scenoje turėtų būti estetiškas, o ne vulgarus. Todėl didelė atsakomybė krenta režisieriui, kuris aktoriaus kūną turi sugebėti pateikti ne kaip pajuokos ar seksualinių minčių objektą. Juk aktoriaus kūnas – tik instrumentas, tarnaujantis idėjai. Žinoma, jis gali sujaudinti, šokiruoti, priversti nustebti, tačiau juk tai ir yra vienas iš teatro tikslų. Kiekvienas režisierius asmeniškai nusprendžia, kokiais būdais sieks paveikti žiūrovus. Tikiuosi, kad Lietuvos teatro padangėje daugės kūrėjų, galinčių talentingai išnaudoti nuogo kūno galimybes ir publikos akyse aktoriaus kūną paversti tiesiog meno skleidėju.