Naujasis Artūro Areimos amplua?

Matas Makauskas 2016-02-02

Naujausias Artūro Areimos darbas – Eduardo Limonovo kūrinio „Nevykėlio užrašai" adaptacija pavadinimu „Nevykėlis". Ne kiekvienas režisierius turi maištininko ar scenos chuligano etiketę, o tokiu būti – nemenkas intelektualinis išbandymas. Juk keiksmažodžių lavinos scenoje jau mažai ką stebina, kaip tik tai tapo įprasta teatrine kalba. Šiandien, kad nustebintum žiūrovą neužtenka tik drąsos, reikia ir išmonės. Nonkonformistinis buvimas scenoje – šio spektaklio moto. Spektaklyje ieškoma teatrinės kalbos be metaforų ir noro lavinti žiūrovą. Ir nors galima ginčytis dėl to, kiek laisvės publikai šiame spektaklyje suteikia režisierius, bet negalima paneigti to, kad jos čia gerokai daugiau negu tradiciniam teatre. 

 

„Nevykėlis“ – nenutrūkstantis reginys, kuris prasideda bėgiojant aplink medinę kiaulę ir sakant nonkonformistinio manifesto žodžius. Žiūrovas paruošiamas naujam būviui ir patirčiai – pasirodymo išgyvenimui kartu su veikėju. Nevykėlio kolegei žiūrovus pervedus į kitą, viduriniąją galerijos erdvę, išryškėja kūrybinės grupės sumanymų spektras – fotografas Donatas Stankevičius sukūrė Nevykėlio nuotraukų ekspoziciją, kurioje atsiskleidžia nekanoniškos žmogaus vaizdavimo fotografijoje galimybės. Donato Stankevičius fotografijose pasirinkti rakursai ne išryskina estetines produkto (žmogaus) vertes, o verčia permąstyti kokia galinga šiandien mados įtaka savęs pateikimui ir suvokimui. Ekspozicija siūlo autentiško vaizdavimo ir nonkonformistinio buvimo galimybę.

 

Režisieriaus noras kalbėti apie kasdienybės patirtį oponuoja vyraujančiam tuščiažodžiavimui teatre (norui kalbėti apie viską).  Spektaklio ašis – gyvenimiška patirtis be apsimestinio intelektualinio turinio. Nėra bandoma ištiesti ranką „kitokiems" arba juos vaizduoti kaip nevisaverčius. Išvengiama noro kitą paversti tokiu pačiu kaip aš. Nevykėlis tampa asmeninės kasdieninės patirties prisiminimu.

 

Stipriausia spektaklio dalis – tai Valerijaus Kazlausko, trečiojo kurso VDU vaidybos specialybės aktoriaus, darbas. Aktorius perkopė per visus vidinius barjerus ir save parodė ne kaip grožio etaloną, o kaip vidutinybę su itin keistais įpročiais. Suvaidinęs ne herojaus, o Nevykėlio vaidmenį, atskleidė nenorinčio pritapti prie bendruomenės žmogaus mąstymą. Vaidyba kiek neįprasta teatro scenai – nuo bandymo tuštintis galerijoje iki bėgiojimo visiškai nuogam ir lakstymo su peiliu. Šokiruoti žiūrovą tikrai pavyko, nes dirgiklių amplitudė buvo itin didelė.  Valerijus Kazlauskas įveikė šiuos iššūkius ir kurdamas personažą peržengė tradiciją, kai personažas kuriamas keliantis simpatijas žiūrovui. Spektaklio veikėjas svyravo ant ribos, manipuliuodamas žiūrovo emocijomis. Visa tai – ilgas pasakojimas apie save, kurį aktoriui pavyko pasiekti ir pačiam įkūnyti be pertraukų.

 

Sprendimas naudoti kamerą ir jos fiksuojamą vaizdą transliuoti ant sienos, leidžia žiūrovui ne tik žiūrėti į aktorių, bet ir į projekciją. Spektaklio metu aktorius vis pakeičia kameros filmavimo rakursą. Jis ne visada būna filmavimo diapazone, todėl tai nėra vaidyba prieš kamerą, greičiau realybę papildantis instrumentas. Kameros vaizdas nėra itin aukštos kokybės, prastesnė vaizdo kokybė leidžia suvokti, kad tai, ką matome, nėra taip jau tikra. Projekcija padeda nutolti nuo to, kas nėra malonu, ko matyti nesinori.

 

Spektaklyje svarbi muzika, leidžiama iš vinilinių plokštelių. Aktorius pats paleidžia grotuvą, uždėdamas plokštelę, o muzika padiktuoja spektaklio tempą. Tai buvo galima matyti, kuomet spektaklio metu užstrigo plokštelė, o aktoriui teko improvizuojant sutvarkyti patefoną. Tokia nesėkmė sukūrė netikėto žavesio, net norėjosi, kad tai būtų režisieriaus sumanymas.

 

Spektaklyje puikiai matyti kaip reaguoja kiti žiūrovai, nes jie sėdi puslankiu vienas prieš kitą. Nėra skirties tarp aktoriaus ir publikos, nes vaidinama bendroje patalpoje, kurioje žiūrovas plūstamas, su juo šnekamasi ir bandoma jį suvilioti. Bendroje patalpoje vykstantis veiksmas neleidžia žiūrovams jaustis patogiai (stebėtojais), aktoriaus vaikščiojimas ar artumas peržengia žiūrovo privačią erdvę. Tai leidžia megztis intymesniam aktoriaus ir žiūrovų santykiui, taip pat stebėti kitų žiūrovų reakcijas. Kadangi vaidyba itin šokiruojanti, žiūrovai abejingai nestebi, tad reaguodami tampa vaidinimo dalimi.

 

Artūras Areima spektaklyje „Nevykėlis" išvengia tuščiažodžiavimo, grįsto „pamatinių"  žmonijos problemų postulavimu ir veikėjų egzaltacija. Programoje ir spaudoje skelbiamas manifestas: „pamiršti „vykėlių“ gyvenimo dogmas ir nesekti aklai netikrais stabais. Jokių išrinktųjų klasių. Jokių diktatūrų.“ „Nevykėlis" – nėra socialinėmis problematikomis „pagardintas" spektaklis, jame išsigelbėta iš poteksčių, metaforų liūno. Atrodo, režisierius pakėlė kartelę ir nurodė tolimesnį kelią demokratiškesniam ir socialiai angažuotam teatrui.