Septynmyliai žingsniai per istoriją

Visada kyla klausimas, kaip papasakoti istoriją, kad ji būtų įdomi, įtraukianti, paveiki. Šis klausimas tampa ypač aktualus dar mokykloje, kai nuobodžiose istorijos pamokose sausai mokomasi: karas – data, maras – data, asmenybė – data. Šį sezoną viena iš Nacionalinio Kauno dramos teatro premjerų pasiūlė kitokį, įdomesnį istorijos pasakojimo būdą. Latvių režisierius (Valters Silis), dramaturgas (Jānis Balodis) ir scenografas (Uģis Bērziņš), pasitelkę kauniečių aktorių trupę, pabandė papasakoti žmogaus istoriją. Žmogaus, kuris, regis, niekuo neišsiskiria iš kitų, bet jo likimas pasuko netikėta linkme ir taip jį išskyrė, lyg herojų, iš aplinkinių.

 

Spektaklis „Miškinis“ pasakoja latvio Jānis Pīnups (1925 -2007), sulietuvinto Jono Petručio, gyvenimo istoriją. Per Antrąjį pasaulinį karą, vos devyniolikos metų jaunuolis buvo paimtas į karą. Po vieno iš mūšių jaunuolis dezertyravo ir nuo to laiko slapstėsi miške 50 metų. Šia herojiška istorija susidomi studentas Tomas Kudirka (pavardė gali būti tarsi nuoroda į lietuvybės užuomazgas, tautiškumą). Studentas yra šios istorijos pasakotojas, tačiau ne tik Petručio istorijos, bet ir savo. Jis pasakoja kaip susidomėjo šia tema, kaip rinko informaciją, pasakoja asmeninius išgyvenimus. Jis taip pat nupiešia žiūrovui bendrą laikotarpio istorinių įvykių vaizdą. Įdomus, šiuolaikiškas ir patrauklus būdas parodyti kas vyko nurodomu istoriniu laikotarpiu – tai mažos mizanscenos, greita jų kaita. Pasitelkiami laikmetį nurodantys simboliai, labai šabloniški ir gerai atpažįstami vaizdiniai, daiktai. Puiki ir labai funkcionali scenografijos detalė – pertvara su durimis, kuri reikiamu metu tampa vis kuo nors kitu: paprasta siena, grytelės interjeru, mišku. Ši siena suveikė ir kaip laiko mašina, greitai keliaujant per laikotarpius, įvykius. Ji puikiai panaudota dubliuotoje jaunystės –brandos susitikimo scenoje.

 

Aktoriai, kūrę įvairius vaidmenis, keitėsi labai greitai, dėl to nesijautė tvirto vidinio ryšio tarp personažų. Daugiausiai ansambliškumo buvo galima pajausti tarp Jono ir jo sesers Veronikos personažų. Abu aktorių duetai atrodė organiškai vaidindami šeimą. Jaunajam duetui gal dar truputį trūko „susigrojimo“, tačiau vaidino gana įtikinamai.

 

Scenoje vaidino tik aštuoni aktoriai, tačiau vaidmenų sukurta buvo žymiai daugiau. Tokio tipo spektaklyje net neverta tikėtis stanislavskiškos psichologinės vaidybos, o ir tikslas tikrai nebuvo to siekti. Dėl scenų, laikmečių ir personažų kaitos spektaklio ritmas buvo labai spartus. Norėta parodyti, pasakyti daug, bet net ir skubant spektaklis truko tris su puse valandos. Toks ilgis būtų pateisinamas, jei visą laiką būtų bandoma pasakyti kažką svarbaus, tačiau pirma spektaklio dalis buvo visiškai įžanginė, o antroje dalyje atrodė, kad nebedaug liko ką pasakyti ir bandyta tai ištempti iki pabaigos. Tad pirmojoje dalyje prašuoliavus septynmyliais žingsniais per dešimtmečius, antrojoje dalyje žymiai trumpesnis laiko tarpas gerokai ilgiau gromuliuotas – tai tik ištęsė spektaklį be reikalo.

 

Įdomu tai, kad pasakotojas daugelyje scenų pats veikia kaip veikėjas, dažnai įterpia šmaikščių, taiklių komentarų. Šmaikštumas ir žaismė buvo apskritai visą spektaklį pagyvinantys elementai. Tenka pripažinti, kad tai tikrai nesuteikė spektakliui gelmės, daug jautrių temų ir klausimų liko nepaliesta, tačiau toks pasakojimo būdas yra įdomus, nes esame pripratę verkti dėl įvairių savo tautos nelaimių, jas dramatizuoti, tad toks požiūris iš šalies mums gal net į naudą.

 

Nors spektaklio pavadinimas, anonsas, pagrindinė medijose transliuojama mintis buvo apie žmogų besislapsčiusį miške ilgus metus, bet spektaklio metu pamatome, kad viskas prasideda ir baigiasi pasakotoju. Jono istorija yra pasakojama Tomo, tai tik interpretacija su keletu nuokrypių į „ kaip galėjo būti, jeigu...“. Pasakojimas nėra dokumentinis įvykių atkūrimas, o greičiau kūrybinis aktas. Įpinama spalvingų mizanscenų, kaip, pavyzdžiui, klausant muzikos per radiją ateina muzikantai į sceną ir groja gyvai, arba klausant demagogijų į sceną ateina į sekretorę panaši moteris ir skubiai artėja prie Jono nešina Lenino ideologizuotu paveikslu, stilizuotų Gagarino bei Brežnevo pasirodymas.

 

Pirmajame veiksme Petrutį dar idealizavus, antrajame pamatoma, kad jis tik paprastas, neišsiskiriantis žmogus. Nėra ko romantizuoti, heroizuoti, o ir pats Jonas niekada nesijautė ypatingu. Tik atvykus užsienio žurnalistams, ėmus dažniau išeiti į žmones jis pastebėjo daugiau dėmesio, nors jautėsi paprastu žmogumi. Tai rodo, kad šiandieninis teatrui aktualus klausimas yra ne kaip (iš)gyvena herojus, o kaip gyvena paprastas žmogus? Teatras rodo mažą, dažnai nepastebimą žmogų ir jo likimo vingius. Šiame spektaklyje dramatiškesnis atrodo pasakotojo vaidmuo, jo išgyvenimai sužinant vis daugiau apie tyrinėjamo asmens gyvenimą, o ne prarastas paprastas Jono gyvenimas. Pirmame veiksme pasakojama kaip Tomas susidomi Petručio tema, parodoma Jono jaunystė, įvykiai keičiasi labai greitai. Antrame veiksme atsiranda daugiau gilesnių, ramesnių scenų, kuriose būtų galima paieškoti gilumos, tačiau šiuo keliu nuspręsta neiti.

 

Galiausiai Petručiui išėjus į viešumą, baimės, persekiojusios jį visą gyvenimą, kad jis bus sekamas, su juo bus susidorota, nepasitvirtino. Jis niekam neužkliuvo, niekam nerūpėjo. Kyla klausimas: kokia tada tokio ilgo slapstymosi prasmė? Kokia prasmė, kad jo sesuo atsisakė savo gyvenimo, kad galėtų padėti broliui? Ar jos auka nebuvo beprasmė? Ar Jonas drąsiai ar bailiai pasielgė visus tuos metus slapstydamasis? Kokia prasmė studentui iškapstyti tokią istoriją, kokia jam iš jos nauda? Tokie klausimai iškyla, tačiau į juos neatsakoma. Spektaklio pabaigoje Petručio istorijos veikėjai apsupa studentą kol jis sako monologą, tačiau šis monologas tai lyg  pasiteisinimas kodėl imtasi tos istorijos, nors vis tiek, liko daug neaiškumų ir motyvai imtis šios istorijos nepasidarė aiškesni.

 

Dar kartą teatras suteikė galimybę atgaivinti paprasto žmogaus gyvenimo istoriją, pateikti ją patraukliai ir įdomiai, nors ir truputį šabloniškai. Galbūt tai įdomesnis pasakojimo būdas, tačiau šį kartą nepavyko prasibrauti pro paviršiukus ir panirti į jausmų bei intelekto gilumas galėjusias pasiūlyti spektakliui tokius įvairius interpretavimo klodus.