Ne paskutinį kartą Pagalvinis
Kai kas sako, kad kapinėse gražu per Vėlines, tačiau jie tikriausiai nėra matę balto pliušinio meškiuko, atremto į šaltą marmurą. Tėvai pasilenkę kažką pasakoja mažai mergaitei – turbūt ji dar nelabai supranta, kodėl čia degamos žvakutės. Aplinkui tylu, matyti kiūtinančių žmonių siluetai, visa lyg ir ramu, sakytum savotiškai šventa, tačiau pliušiniam meškiukui prie antkapio tikrai ne vieta. Juk gaila...
Bet kol kas sugrįžkime į spektaklį.
Pagalvinis yra maždaug trijų pėdų aukščio žmogus, tik visas iš pagalvių. Jo rankos iš pagalvių, kojos iš pagalvių, galva – viena apskrita pagalvė ir net dantys – mažos stačiakampės pagalvėlės. Pagalvinis turi tik vieną darbą: kai koks nors žmogus, nusivylęs savo sunkiu ir nelaimingu gyvenimu, stovi ant daugiaaukščio namo stogo ar ruošiasi atsukti dujas, tuomet Pagalvinis pasirodo to žmogaus vaikystėje, kai jam dar tik penki arba ketveri, ir pasiūlo viską baigti dabar, parodydamas ploniausią ledo vietą ar pakišdamas plastikinį maišelį – juk taip tėvams bus lengviau susitaikyti su netektimi. Minkštas, švelnus Pagalvinis paguos vaiką mirties akimirką ir išvaduos jį nuo sunkaus, nelaimingo gyvenimo, kurį vis tiek būtų nugyvenęs. „Bet aš esu labai laiminga!“ – atsakys maža mergaitė. Tačiau ne visada.
Tai Katurjano apsakymas. Vienas iš maždaug keturių šimtų, niekada nepublikuotas kaip ir visi kiti, tačiau detektyvams Tupolskiui ir Arijeliui jie yra tik „šūdų krūva“. Katurjanas dar nežino, už ką yra teisiamas. Ar už apsakymus? Už kitokį mąstymą? Juk tai tik apsakymai, juose žiauriai kankinami ir žudomi vaikai, tačiau tai tik apsakymai, viskas išgalvota. „Kodėl pasaulyje turi gimti tokie, kaip tu?“ – šaukia Arijelis, plikais kumščiais mušdamas gulintį Katurjaną. Kodėl pasaulyje turi gimti tokie kaip tu?!
Veiksmo erdvė – siaura, stačiakampė kalėjimo kamera, savyje talpinanti tamsiąsias žmogaus sielos paslaptis, kančias ir beprotybes, šioje priplėkusioje patalpoje išaugančias iki nesuvokiamų mastelių. Čia nėra nieko švento, čia gyvenimas ir mirtis nieko nereiškia. Čia niekada neegzistavo Dievas, tad tegul žmonės teisia vieni kitus. Veikėjų pyktis, prisigėręs šlykštaus juodo humoro, paneigia visas vertybes, nužemina žmogų iki žemiausių iš visų gyvulių. Blyškioje stalinės lempos šviesoje atsiskleidžia komplikuota personažų psichologija. Byla po truputį aiškėja. Kiekvienas šaižus atsidarančių grotų cyptelėjimas perveria nepasiruošusią sąmone dar viena skausminga tiesa. Paaiškėja, jog kažkas mieste įgyvendino nežmoniškus nusikaltimas, aprašytus Katurjano apsakymuose. Tai jo psichiškai neįgalus brolis Michalas, vaikystėje ištisus septynerius metus žiauriai kankintas tėvų. Literatūrinė kūryba tapo suluošintos fantazijos pretekstu žudyti. Brolio prašomas, Katurjanas kalėjimo kameroje skaito savo apsakymus. Jo kimų balsą sugeria šaltos mūrinės sienos. Rašytojo vaizduotė užklysta ten, kur niekada nenorėjai patekti, dar bandai užsikimšti ausis ir nueiti šalin, tačiau jau esi prievarta įtrauktas į kažkokio atšiauraus pasaulio verpetus. Įtampa kyla, atrodo, kad visa erdvė aplinkui prisipildo sunkaus, ausis draskančio gaudesio, atrodo, jog tuoj privalo įvykti kažkas neišvengiamai tragiško, tačiau Katurjanas jau baigė skaityti savo apsakymą, staiga viskas sustoja ir mintyse lieka tik nepakeliamai skausminga tyla.
Katurjanui sunku susivokti. Michalui užmigus, jis pagalve uždusina savo brolį, kaip kadaise uždusino savo sadistiškus tėvas. Rašytojas prisipažįsta dėl visų žmogžudysčių, net ir vaikų, kurių niekada nebūtų nuskriaudęs, ir laukia mirties. Ji neišvengiama.
Arijelis ir Tupolskis tęsia savo nešvarų procesą. Jie mėgaujasi galimybe nulinčiuoti Katurjaną, atvirai lieja savo nevaldomą neapykantą. Absurdas, ironija, juodas, amoralus humoras, plūstantis iš detektyvų burnų griauna ribą tarp gėrio ir blogio, iš viso sutrypia bet kokią gėrio ar harmonijos iliuziją. Nebelieka jokio skirtumo tarp neurotiško smurtautojo Arijelio, ir psichiškai suluošinto Michalo, žiauriai nužudžiusio mažus vaikučius. Tad kodėl Arijelis, kodėl Tupolskis, savo gyvulišku juoku niekinantis gyvenimą, kodėl jie teisiųjų, o ne teisiamųjų pusėje? Detektyvai jau beveik yra patys demaskuojami, bet netikėtai iškyla dar vienas prieštaravimas, su kuriuo taip sunku bus sutikti. O gal Arijelis ir Tupolskis myli gyvenimą, tačiau yra patys jo sutraumuoti? Gal nėra teisių ir kaltų, gal čia veikia šlykštus gyvenimo nesusipratimas, kankinantis veikėjus, bet daugiausia priverčiantis kankinti patį save? Dabar tai nebesvarbu. Katurjanas laukia mirties. Paskutinėmis akimirkos jis prašo savo egzekutorių išsaugoti jo viso gyvenimo darbą – apsakymus.
Katurjanui liko tik dešimt sekundžių. Devynios. Aštuonios. Septynios. Šešios. Penkios. Ketu... Šūvis.
Jokio kilnumo, jokio herojiškumo, ir mirtis tebuvo absurdiškas pasišaipymas. Katurjanas negavo net dešimties jam priklausiusių sekundžių. „Kaip šuva“. Apsakymai lieka Arijelio rankose. Sudegink tuos sušiktus apsakymus, Arijeli. Tegul viskas baigiasi beprasmiškai. Vienareikšmiškai tragišką pabaigą yra paprasčiau priimti. Nagi, sudegink!
Viltį pakelti sunkiau negu skausmą. Arijelis užgesina ugnį, padeda apsakymus į lentyną – dar bent penkiasdešimčiai metų, kaip ir norėjo Katurjanas. Tai ne laiminga pabaiga, o tik susitaikymas. Susitaikymo užuomina. Ir kai užsidega šviesos, žmonės stojasi ir ploja, negali suvokti, kad tu taip pat turi ploti, stotis ir eiti atgal į tą patį nesusipratusį pasaulį, kur kažkas tamsoje dega žvakutes, o kažkas keikiasi prie kavinės durų. Išeini su trupinėliu blankios, gęstančios vilties, tačiau iš visų jėgų stengiesi ją išsaugoti, net nežinai, kodėl ji tau tokia svarbi. Ir ši viltis taps skausmingiausiu prisiminimu apie spektaklį. Dar bent penkiasdešimčiai metų.