Remote Vilnius: kur dingo teatras?

Visų pirma norėtųsi nuspręsti, kokiame paviršiuje esame: ar tai spektaklis, ar nauja teatro išraiškos forma, ar tai postdraminio teatro reginys, reiškinys, įvykis? Renkuosi „Remote Vilnius“ (rež. Stefan Kaegi) vadinti spektakliu. Tačiau tai vienas iš retų atvejų, kada spektaklis paneigia ne tik tradicinį teatrą, bet ir nebetelpa į paties spektaklio apibrėžimo rėmus. „Remote Vilnius“ kuria interpretacijos erdvę žiūrovui:
 
Kas yra teatras? 
 
Kas yra spektaklis?
 
Spektaklis „Remote Vilnius“ išeina iš teatro. Jie mus veža autobusu į pradžios tašką, kur mūsų laukia Aistė – kompiuterinė sistema, balsas ausinėse, vienintelis tavo draugas šioje kelionėje. Teatre svarbus žiūrovas. Mūsų, šio vakaro spektaklio žiūrovų, nėra daug – vos penkiasdešimt. Ausinėse girdimas Aistės balsas atkreipia dėmesį į tam tikrus dalykus: žmones, daiktus, kvapus ir atmosferą. Balsas mums sako kur eiti ir ką daryti. Jis tampa spektaklio režisieriumi, o mes visi – jo dalyviais, ne aktoriais, ne marionetėmis, o gauja. Gauja, mąstančia kaip vienas, tačiau tuo pat metu ir kaip kiekvienas atskirai, individualiai, judančia ta pačia kryptimi, tuo pačiu ritmu, diktuojamu balso. Spektaklis „Remote Vilnius“  dar labiau išryškina žiūrovo subjektyvumą. Jis kuria juslinį čia ir dabar reginį, kurį kiekvienas pamato ir patiria skirtingai. 
 
Spektakliui „Remote Vilnius“ nereikalinga sceninė erdvė. Ji neturi įtakos nei aktoriaus vaidybai, nei sceniniam veiksmui. Tamsi scenos dėžutė liko teatre. Šio spektaklio scenografija − tai antkapiai, gatvės, mašinos, namai. Tai nėra simbolinė dekoracija. Visi šie daiktai tikri, paliečiami, suvokiami, kasdieniai, realūs. Ši scenografija priklauso nuo tavo žvilgsnio, tu turi galimybę rinktis – matyti arba nematyti – daiktus, pastatus, praeivius.
 
Teatre svarbus santykis. Aktoriaus ir režisieriaus, aktoriaus ir personažo, aktoriaus ir scenos erdvės, aktoriaus ir tylos santykis kuria spektaklio visumą. Žinoma, nepamirškime režisieriaus, dramaturgo, dailininko ir kompozitoriaus tarpusavio ryšių. Tačiau galutinis – aktoriaus ir žiūrovo, žiūrovo ir spektaklio santykis užduoda daugiausiai klausimų. Kalbant apie „Remote Vilnius“, šie santykiai tampa artimesni, intymesni. Liekame tik dviese – aš ir balsas. Jaučiuosi lyg būčiau stebima. Ji mato, ką aš darau, seka kiekvieną mano judesį ir garsiai visa tai komentuoja.  Apsidairau, tačiau nieko nėra. Tik aš ir gauja nepažįstamųjų, kurie lygiai taip pat sutrikę, ieško balso savininkės mūsų tarpe. Girdžiu: „Tylos. Tuoj prasidės spektaklis.“ – iš kur ji tai žino?  
 
Pagrindinis teatro dėmuo yra aktorius. Esame išmokyti salės tamsoje sėdėti tyliai ir žvelgti į sceną įtariai, per tam tikrą atstumą. Teatre mums tinka stebėtojų vaidmuo: ką vaidina aktorius, apie ką jis kalba, koks jis pasirodo scenoje, koks ją palieka, kur aš jį mačiau?.. Dažnai sakoma, kad aktorius yra apsėstas tuštybės.  Spektaklyje „Remote Vilnius“ aktoriaus nėra. Galbūt jis pasiliko teatre? Galbūt tai režisieriaus ir žiūrovo teatras, kai aktorius tampa nereikalingu elementu, atskleidžiančiu teatro magijos paslaptį – apgaulę. Galbūt žiūrovas nenori būti apgaudinėjamas ir renkasi dalyvio vaidmenį. „Dabar laikas tau lipti ant scenos, – sako balsas. – Scena tavęs laukia.
 
Toks teatras tampa žaidimu, kuriame dalyvauji vedamas smalsumo. Labai aiškiai pastebi, ką gali išdrįsti būdamas gaujos dalimi, kiek toli gali nueiti. Ar žaisdamas pamiršti, jog tave varžo taisyklės? Ar lengvai leidi kažkam tave valdyti? Kokios tavo ribos? Ar tu geras žmogus, o gal tik vaidini tokį? Ar tu geras aktorius? Kaip reikia vaidinti? Ar tai vis dar teatras? Kiek toli jis tęsiasi? O jei dabar liepčiau tau nušokt?