Šviesos fenomeno apmąstymai. Vaizduotė ir didingumas

Kiekvienas suvokėjas išgyvena skirtingas didingumo patirtis, kurios palieka skirtingą įspaudą jo sąmonėje ir vaizduotėje. Vėliau, transformuojant šias patirtis į meno kūrinius, jos vėl įgauna dalelę to universalumo, neįvardijamos laisvės. Mano – tapytojo – kūryboje glaudžiai persimaišo šviesa, vaizduotė, pojūčiai, didingumas ir atminties temos, todėl nagrinėsiu jas kaip glaudžiai susijusias, kuriančias vientisus derinius, kurie sustiprina vienas kitą.

Šiame tekste kalbėsiu apie šviesos ir žmogaus santykį bei su tuo susijusias temas: vaizduotę ir didingumą (angl. sublime), analizuojamas įvairių filosofų darbuose: Aristotelio, Edmundo Burke‘o, Thomo Weiskelo, Emmanuelio Kanto, Martino Heideggerio, Halo Fosterio, Kristupo Saboliaus ir Slavojaus Žižeko. Šviesą siejant su šiais fenomenais, ji įgauna naujas prasmes ir lydi estetinius, sukrečiančius, malonius, didingumo, rimties, skausmo išgyvenimus. Autoriai skirtingai interpretuoja minėta šviesos ir žmogaus santykį, atskleisdami įvairius požiūrius į vaizduotės sąvoką – ją išaukštindami (Aristotelis, Sabolius) arba supaprastindami (Burke‘as), įvairialypiškai sieja šviesą su didingumu (Weiskelas) ar Dievu (Burke‘as). Filosofų mintys atskleidžia nagrinėjamų sąvokų santykio su žmogumi kaitą istorijoje.

Vaizduotė ir šviesa

Remdamasis šviesos potyriais pastebiu savo kūryboje iškylančią priešpriešą, kad pats šviesos patyrimas nėra taktilinis. Jis tokiu virsta kūrinyje – tampa taktiline projekcija, todėl aptarsiu šią transformaciją.

Šviesa mus veikia įvairiai. Mes tiesiogiai reaguojame į ją, atsimename, ji leidžia apčiuopti akimis, patirti, mėgautis regėjimu ir matymo suvokimu. Šviesos potyris neatskiriamas nuo veiksmo – „daiktavardis šviesa dažniausiai yra veiksmažodinių žodžių darinys”[1]. Į šviesą reaguojame nuo gimimo – šviesos blyksnis ar vėjo gūsis priverčia kūdikį mirksėti. Nuolatos kartojantis dirgikliui, išsivysto įprotis – reakcija nebe tokia ryški. Šis refleksas tampa natūralus ir nepastebimas augant. Pažvelgus į šviesą vyzdys susitraukia – tai įprasta ir nepastebima, kol nesuskausta akių nuo pernelyg didelio ryškumo. Fiziologiniai refleksai tampa kasdienybės suvokimo dalimi ir ima dalyvauti sudėtingesniuose dvasios virsmuose. Šviesos kuriama misterija susijusi su nežinomybe, paslaptimi. Šviesa labiau slepia paslaptį, nei atskleidžia ją mums. Suvokėjo ir aplinkos dialogas vyksta tol, kol šviesa ir stebėtojas yra vienodai svarbūs. Šviesa visa apjungia, kol žmogus nori matyti, džiaugtis aplinka, stebėti, kas vyksta aplink, įžvelgti panašumus ir skirtumus. Taip susiedama mus ir pasaulį šviesa leidžia rastis vaizduotei. Kristupas Sabolius knygoje „Įnirtingas miegas“ nagrinėja gilų vaizduotės ir šviesos ryšį remdamasis Aristotelio žodžiais:

Phantasia yra vidinė šviesa, akys, kurios niekada nebūna užmerktos, nes vaizdai pasirodo net ir tada, kai miegame (428a). Šviesa arba saulė, Heideggerio žodžiais tariant, pats išoriškiausias ir bendriausias iš visų objektų, aplinkkeliu grįžta į sielą tam, kad suskliaustų pačią išorybės ir vidujybės ribą. Kai ne tik pasaulis šviečia mums į akis, bet ir mes patys nušviečiame pasaulį, abipusė šviesos cirkuliacija sukuria dimensiją, kurioje žmogiškumas ir pasaulietiškumas ištirpsta tiesos ir apgaulės mišinyje.[2]

Šviesa nušviečia pasaulį dieną, jis apsigyvena mumyse, o naktį, kai tamsu, jis virsta į vaizduotės šviesą, kuri naujai nušviečia mus. Kita vertus, vaizduotė ne visada siejama su vidine šviesa, nepakeičiamu gebėjimu. Burke‘as, priešingai, nureikšmina vaizduotės vaidmenį, įvesdamas didingumo sąvoką. Anot jo: „patiriant grožį ir didingumą, vaizduotė veikia tik sukeldama panašų pojūtį. Taigi vaizduotė radikaliai priklausoma nuo potyrio: vaizduotė yra tik pojūčio pakaitalas ir kartais net silpnas“[3]. Burke‘as vaizduotę racionaliai supaprastina nuo mūsų suvokimą nuolatos įtakojančios kūrybos galios iki pakaitalo, trumpalaikio pojūčio. Tapydamas pats nuolatos jaučiu vaizduotės ir racionalumo kovą – pabandžius įvardinti drobėje iškilusius vaizdinius, jie staiga suplėšo paveikslo vientisumą ir nubloškia į interpretacijas, kurios atpažįsta nebe visumą, o bando įvardinti daleles, primenančias tą vaizdiniją. Tas pats įvyksta pabandžius sukonkretinti jausmus, kuriuos patiri proceso metu. Pagunda suvokti, kas vyksta tavyje ir priešais tave atima laisvę dalyvauti paveikslo virsmuose.

Paulius Šliaupa, „Regėjimo lenta", 2015

Vaizduotė ir atmintis – tai kertiniai gebėjimai, sistema, leidžianti žmogui susivokti pasaulyje ir nesijausti nuolat pasimetusiam ir įkalintam, o šviesa – chaosas, veiksnys, įvairialypiškai formuojantis individą. Pastatyta nemažai filmų, kaip pasikeičia žmonių suvokimas netekus laisvės, pojūčių (regos, klausos), erdvės suvokimo, linijinio laiko. Vienas įdomesnių – 2015 metais sukurtas Claire Carré filmas „Žarijos“, kuriame neurologinė epidemija užklupo pasaulį. Praėjus dešimčiai metų po katastrofos, žmonės vis dar klaidžioja miestuose ir miškuose, lyg pirmą kartą viską patirdami. Visi jie paveikti amnezijos – slankioja užmiršę praeitį ir negebėdami susikurti naujų atsiminimų. Pojūčiai, atmintis, vaizduotė, šviesa – visa tai suvokiame kaip duotybes, dėl kurių nereikia stengtis, tačiau tos akimirkos, kai atrodo, jog galime juos prarasti, yra lemtingos, kadangi pagaliau suvokiame jų svarbą ir įtaką mūsų suvokimui. Tačiau vertiname, net įkainojame laiką, kuris irgi yra duotybė, kurį lengva skaičiuoti valandomis. O fantaziją pamatuoti sudėtinga, todėl kai kuriems ji net ima trukdyti ir yra nuvertinama.

Gebėjimas įsivaizduoti, pajausti šviesą siejamas su vaizduote, kuri šiais laikais silpsta, kadangi ekranuose išvystame begalę simuliacijų to, ką būtume galėję patys įsivaizduoti, patirti. Vienas iš naujai aptariamų fenomenų – afantazija (aphantasia) – būklė, kai žmogus nebegali įsivaizduoti. Šį atvejį pirmą kartą 1880 metais apibūdino Francis Galtonas, tačiau jis liko itin mažai ištirtas, o lietuvių kalboje šis žodis nėra išverstas. Žodis afantazija kildinamas iš prieš tai minėto graikiškojo phantasia, afantazija – tai vidinės akies aklumas. Atrodo taip natūralu, jog visi galime įsivaizduoti, kad to negalėti rodosi neįmanoma[4]. Toks fenomenas – viena iš naujų, sparčiai plintančių XXI amžiaus būsenų, persipynęs su negebėjimu atsiminti praeities vaizdų, mąstymu faktais, o ne vaizdais. Yra nemažai forumų, kuriuose afantazikai diskutuoja apie savo pasaulio jauseną. Kai kurie pergyvena, jog nebegali įsivaizduoti, kiti įžvelgia teigiamą pusę: jie neturi tamsos baimės – jokia vaizdinija nesislepia tamsoje, nes jie tiesiog neturi ką į ją projektuoti[5].  Kitas žmogus itin susirūpinęs savo negebėjimu įsivaizduoti paprašė savo Facebook draugų įsivaizduoti paplūdimį ir nupasakoti kaip tai vyksta jo sąmonėje – ar tai tik paplūdimio idėja, ar vaizdai, jei vaizdai, - kokie? Vienas draugas jam atsakė: „dabar neturiu laiko įsivaizduoti paplūdimio, bet galėsiu tai padaryti vėliau“, tyrėjas buvo sužavėtas kaip tiksliai jo draugas įvardijo šių laikų savijautą.[6] Negebėjimas apgyvendinti vaizdinijos nei tamsoje, nei šviesoje – afantazija – vienas iš sutrikimų, tiesiogiai veikiančių jusles ir suvokimą.

 Didingumo filosofija, šviesa ir kasdienybė

Darnus šviesos ir žmogaus ryšys sutrinka, kai itin stiprus šviesos išgyvenimas užgožia visas kitas jusles. Tada pajuntame didingumą. Toks potyris – dvasinė būsena, kurios neįmanoma nusakyti žodžiais ar suvokti, jis tampa transcendencijos pažadu, kurį norisi patirti vėl ir vėl. Kartais tapydamas imu kartoti garsus, kurie padeda susitelkti ties kūriniu, pasineriu į transą primenančią būseną, nustoju mąstyti, akis ir ranka ima judėti sinchroniškai. Tada susiduriu su panašiu į didingumą pojūčiu, kuris neatsiejamas nuo malonumo ir kančios (malonumas kančioje), vienatvės ir bendrumo (vienišiausias tarp žmonių), teroro ir užuojautos (švelni mirtis). Didingumas sukuria priešpriešas, kurios, rodosi, negali egzistuoti vienu metu, tačiau būtent ta dreskianti priešybė mus trumpam pakylėja. Burke‘as rašo, jog „didingumo malonumas sustiprina užuojautos ryšį. Didingumo potyrio metu mes įsivaizduojame aukų potyrį ir mūsų bendrumo, atjautos, galios sustiprėja. Malonumas, kurį jaučiame, kyla iš vengiamų kančios vaizdų; ir skausmas, kurį jaučiame, mus verčia ieškoti palengvėjimo, atjaučiant tuos, kurie kenčia; instinktyviai tai vyksta savaime, be mūsų įsikišimo“[7]. Tačiau Burke‘as, gyvenęs XVIII amžiuje, patyrė kitokį santykį su vaizdais nei šiuolaikinis žmogus. Didingumas siejamas su malonumu, tačiau jį vis sunkiau pasiekti, kadangi laikui bėgant įprantame prie nuolat žiniasklaidos transliuojamų kančios vaizdų, jie atbukina ir nebesukelia noro atjausti. Tada ieškome naujų būdų jį patirti – malonumas ir empatija imami sieti su šilta lempų ar saulėlydžio šviesa, kuri nuvilia, užpildo ir kartu ramina, bei primena, kad diena baigėsi, kad dabar jau galime grįžti namo. Nebesijaučiame prikaustyti prie kūno, akimirka sustoja. Šis potyris kuria jausmą, jog esi vienybėje su pasauliu, leidžia pasijusti visumos dalimi:

Patiriant šviesą, aplinkos detalės pranyksta, atsiskleidžia galimybė ir erdvė, kuri visa talpina. Susitelkiu, ties viena dėme priešais, kuri blukina dangų ir žemę, ta dėmė pagaliau tampa pagrindiniu koncentracijos tašku, kurio nuolatos aplinkui taip trūksta, ji tampa proga pajudėti iš savęs, tampa išėjimu, tokia šviesa pagaliau suteikia naują požiūrį, kaip visa matyti, sukelia vientisą, pribloškiantį nematerialumo pojūtį, kuris nuolatos skatina liesti daiktus, kol dar esi čia.[8]

Tačiau saulėlydis ir šilta lempų šviesa mus irgi vis mažiau veikia. Potyriams praėjus, atsiveria tuštuma, kyla klausimai: ar didingumo išgyvenimas reiškia, jog stebėtojui kažko trūksta? Ar atmintis pakinta visiškai pasinėrus į šią būseną, ar ji trumpam nustoja veikusi, ar tiesiog visas gyvenimas vedė link šios akimirkos, kai visa susijungė? Ar įmanoma vėl išgyventi panašius potyrius, jei taip, ar įmanoma tai išprovokuoti? Kiek esi bejėgiškas prieš šviesą? Tapymo metu, pavykus patirti didingumą, jis išlieka plazdantis ore, nepagaunamas, tvyrantis visumoje, o ne detalėse, kurias galėtum apimti. Nors didingumą ir patiriame per jusles – regėjimą ir klausą, jo neįmanoma apčiuopti pirštais kaip ir šviesos, visuomet išlieka distancija, riba, kurią pažeidus, pojūtis staiga išnyksta. Taigi didingumo negalima paprasčiausiai įdaiktinti, jis įvyksta susijungus žiūrovui, aplinkai ir kūriniui.

Paulius Šliaupa, „Sniegas", 2016–2017

Didingumo potyrio metu trumpam netenkame galimybės rinktis, laisvės. Dingsta pasaulio vertinimas, klasifikavimas, vadinamoji estetinė distancija, kuri yra paremta subjektyvia patirtimi. Šviesą regime visada, kai šviesu, net užsimerkus ji skverbiasi pro akių vokus, o kai ji užgožia mus, atsiveria galimybė pasaulį pamatyti naujai. Per tokį suvaržymą ir aiškumą galima pajusti bendrumą su pasauliu, žmonėmis, gyvūnais, medžiais, šakomis, debesimis, vandeniu ir, galiausiai, su savimi. Kantas, gyvenęs XVIII a., kaip ir Burke‘as, teigia, kad toks sukaustymas iššaukia dvigubą reakciją. Anot jo: „Didingumo potyrio metu vaizduotė netenka laisvės, tačiau toks laisvės atėmimas nebėra didingumas. Ji lieka didinga tol, kol sukelia dar galingesnę pasipriešinimo jėgą mumyse. Kantui laisvės praradimas yra didingas tik tada, kai jis sukelia dar didesnį laisvės pojūtį, kuris nėra priklausomas nuo juslių“[9]. Taip apibrėžtas didingumas nutolsta nuo kūniškumo daug labiau nei  Burke‘o filosofijoje. Atsiribojus toks potyris leidžia atrasti savo ribas, identifikuoti save, suvokti, kaip matome pasaulį. Panašūs potyriai vyksta nesusimąsčius: „eidamas slapstynių, vaikas labai dažnai pasislepia visiškai nelauktu būdu: jis užsimerkia arba užsidengia rankomis akis ir mano, kad dabar jo tikrai niekas nepamatys; regėjimas ir šviesa jam tas pats”[10]. Užsimerkęs jis pasikliauja atmintimi, tokiomis regos ir šviesos sąvokomis, kokios susiformavo jo vaizduotėje. Atsiriboja nuo dabarties akimirkai nežinios, paslapties, žaidimo. Šis keistas pasaulio pradanginimo, atsiskyrimo motyvas užsidengus akis toks dažnas tarp vaikų, jog yra tapęs stereotipu animacijoje ar filmuose. Atrodo natūralu įsivaizduoti, kad, jei pats nematai, visi aplinkui taip pat nebemato – sunku priimti, jog pasaulis vyksta be mūsų.

Šviesą regime visada, kai šviesu – net užsimerkus ji skverbiasi pro akių vokus. Užaugus užsimerkti ir nedalyvauti tampa baisu – jei pasaulis vyks be mūsų, tapsime nereikšmingi. Kasdien netiesiogiai užstojame sau vaizdą lyg vaikai žaisdami – koncentruojamės į kelis nesibaigiančius darbus, užsimerkiame likusiam pasauliui. Viena iš keistesnių modernių technologijų skirta apgauti žmogaus jusles, biologinį laikrodį, padidinti darbo našumą, išvengti nemigos – tai SAD (angl. Seasonal Affective Disorder – Sezoninio emocinio sutrikimo) lempos, kurios skleidžia itin malonią, raminančią šviesą. Kai kurios lempos netgi yra pagamintos akinių formos[11], tam, kad nepertraukiant darbo galėtumei patirti panašią į natūralią gamtos šviesą. Tereikia užsidėti ir įjungti akinius, nereikia laukti vasaros ar keliauti į tolimą šviesesnę šalį. Tokios lempos naudojamos ir kaip žadintuvai, kurie simuliuoja saulėtekio šviesą ir padeda miegoti ilgiau arba trumpiau. Tokios lempos skatina dar stipriau užsimerkti problemoms. Atsimerkiame labai retai, laukdami didingumo akimirkų. Jaučiamės įkalinti konkrečios būties ir nuolatos trokštame pokyčio, pabėgimo, tobulėjimo: jei gyvenčiau kitoje pasaulio dalyje, būčiau tarp kitokių žmonių, gyvenčiau kitokį gyvenimą, pasaulį matyčiau visiškai kitaip, elgčiausi kitaip, šnekėčiau kita kalba, matyčiau kitokią šviesą.

Kartais nuotraukos, kurios įamžina didingumui artimą akimirką, kuri apjungia draskančias priešybes – platybes ir kasdienybę, pasaulio vienovės griūtį ir aiškią sistemą, dramatiškoje ar meditatyvioje šviesoje –  iš dalies patenkina tą draskantį kitybės troškimą. Jos išlieka nuoroda, kuri leidžia įsivaizduoti, kaip galėtume patirti pasaulį kitaip. Tačiau jos ir atitolina didingumą, kadangi padaro jį mums atpažįstamą, klasifikuojamą, kasdienį, išreklamuotą. Ypatinga šviesa, kuri gaubia kitonišką erdvę irgi tampa įprastine, kitą kartą jau norisi matyti kitokią šviesą. Anot  Halo Fosterio, „jei aš esu kažkas tame paveiksle, tai visada esu ekranas, kurį anksčiau vadinau dėme, taškeliu“[12]. Subjektas yra ekranas ta prasme, kad matomas iš visų pusių, jis užstoja pasaulio šviesą, meta šešėlį, yra „dėmė“ (paradoksalu, kad šis uždengimas įgalina subjektą matyti apskritai)[13]. Redukuodamas, suprastindamas pasaulį iki savo matymo lauko, žmogus neišvengiamai užstoja didelę dalį pasaulio šviesos, nes nėra visa regintis. Tačiau jis pradeda konstruoti savo suvokimą. Nors autorius rašo apie vaizdą ekrane, tačiau skaitmeniniame amžiuje pojūtis, kad gyvename ekrane, lydi kasdien. Pavyzdys čia būtų Peterio Weiro filmas „Trumano šou“, kuriame pagrindinis herojus gyvena tobulų vartotojų kupiname miestelyje. Kol nepradeda įtarti, kad jo aplinka užstrigusi ir ribota. Tada jis išsiaiškina, kad gyvena dideliame realybės šou, o visi gyventojai aplink tėra aktoriai ir pradeda priešintis. Trumanui kyla troškimas rasti tiesą, pamatyti, kaip viskas gali būti kitaip. Galbūt didingumo potyriai – tai akimirkos, kai tas kitaip priartėja?

Antrąją teksto dalį „Šviesos fenomeno apmąstymai. Didingumas ir deprivacija" galite rasti čia.