Gėlių kapinės. Monte Vettore

Paulius Šliaupa 2018-07-17

Palikome namus vėlai, diena buvo tamsi, lietus pylė nesustodamas… Daugelis kelių buvo uždaryti – privažiavę visiškai sugriautą miestą, esantį vieno kalno papėdėje, supratome kodėl. Praeitais metais šiose apylinkėse siautęs žemės drebėjimas sunaikino senovinius miestelius ir dabar visa aplink mus skendėjo lietuje ir purve. Kilome aukštyn į kalną, kol pasiekėme pirmą sniegą. Staiga atvėso, sustojome sužavėti sniego, „pyškinome” nuotraukas. Toliau važiavome aukštyn – atsivėrė stebuklų šalis – kalno viršūnė, aptraukta storu, balkšvu ledo sluoksniu. Visa aplink buvo balta. Visa aplink skendėjo rūke, debesyse ir pūgoje. Niekada neregėjau tokios baltos beribės erdvės, kurioje, rodos, visa ištirpsta vos už penkių metrų. Kartais sutraškėdavo ledas po kojomis ir lūždavo sušalusios balos, supurvindamos baltą sniego paklodę. Plaukai vėjyje per kelias minutes apsitraukė šerkšnu ir sukietėjo. Toliau kūnu tekėjo šaltinis, tirpdantis aplinkui augančius sniego kalnus. Nebuvo horizonto ar jokios ribos tarp žemės ir dangaus. Kirtus viršūnę, leidomės žemyn, kol pasiekėme laukus, nusėtus mirusių gėlių stiebais. Tai gėlių kapinės, dingtelėjo, – tūkstančiai ar milijonai mažų stiebelių, aptrauktų virpančiu ledo ir sniego sluoksniu. Tos sniego gėlės lingavo vėjyje. Laukais lėtai ritosi tiršti debesys, slėpdami ir vėl atidengdami tolius. Šalia tysojo dar vienas paveikslas – tai traktoriaus vežės, praplėšusios negyvus gėlynus ir žolę bei pravėrusios dumbluotą keliuką, kuris tolo ir dingo debesyje. Džulija pastvėrusi kamerą pasileido bėgti…

Monte Vettore, nuotr. P. Šliaupos