Muzika
Lietuviška opera – vis dar nedažnas reiškinys teatrų scenose. Tad labai svarbu nuolat pažadinti tautiečių meilę dažnai užmirštamai ar net nežinomai lietuviškai operai. Vieną iš tokių būdų pateikė prodiuserės Ievos Rasimaitės vadovaujami „Draugiški projektai“, neseniai pristatę kompaktinę plokštelę „Lietuviškų operų arijos ir chorai“ (2021). Herojiškumas, laisvės siekis, narsa bene idealiai atsispindi parinktuose kūriniuose iš lietuviškų operų, o ir kompozitorių „miksas“ plokštelės turiniui suteikia galimybę pateikti platesnį lietuviškų operų kūrybos lauką.
Pagaliau tai įvyko! Pamenu, lygiai prieš metus, su džiaugsmu rašiau anonsinę publikaciją apie būsimą šokio spektaklio „Kai atbunda žaislai“ (choreografė ir režisierė Agnė Steponkevičiūtė) premjerą. Deja, pernai gruodį suplanuotą renginį teko atidėti dėl visiems aiškios priežasties. Labai apsidžiaugiau prieš mėnesį, iš spektaklio kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės sulaukusi pranešimo (lyg su nekantrumu laukto Kalėdinio laiško), kad premjera įvyks šių metų gruodžio 12 d., Šokio teatre.
Kai profesinis, socialinis ir kultūrinis gyvenimas persikėlė į virtualias erdves, naujos komunikacijos formos atrodė nelabai komfortiškos. Ir vis dėlto pamažu informacijos apsikeitimas per medijas tapo nauju normalumu. Didelio komforto nuotolinė komunikacija neteikia nei žinutės siuntėjui, nei gavėjui, tačiau reikia pripažinti, kad kai kurios skaitmeninės informacijos sklaidos formos šiuolaikiniam žmogui yra visai patrauklios. Viena tokių – pandemijos metu sparčiai populiarėjančios tinklalaidės ir virtualios paskaitos, kurias kurti vieni ėmėsi vedini noro užpildyti per pandemiją susidariusią laisvo laiko kapsulę, kitus paskatino noras garsiau ir viešiau kalbėti temomis, viešojoje erdvėje gvildenamomis rečiau.
Gruodžio 11 d. Artūro Mikoliūno pjesė „Raganius ir Švilpynė“ laimėjo antrą vietą Nacionalinio kultūros centro organizuotame konkurse pučiamųjų instrumentų orkestrų kūriniams sukurti. Ta proga, o ir gruodį švenčiamo Artūro jubiliejaus paskatintas, iš „stalčiaus“ ištraukiau vieną ankstų 2017 m. birželio rytą el. paštu surašytą, bet iki šiol niekur nepublikuotą tekstą. Iš Ukmergės kilusį poetiškos sielos žmogų, muzikantą, kompozitorių ir pedagogą kalbinau apie fagotą ir juo atliekamą muziką.
Kas yra tyla? O kas yra garsas? Šiuolaikinės muzikos kontekste – tai bene du svarbiausi dėmenys, kurių (per)svarstymas kūryboje įgauna vis kitas, iki šiol nelengvai įvardijamas reikšmes. Nuo seniausių laikų muzika, nepaisant harmonijos ar dermės buvimo ar nebuvimo, apibrėžiama muzikinių garsų ir tylos (pauzių) organizavimu. Tačiau kyla klausimas: kaip reikėtų klausytis tokios muzikos, kai garsų jai kurti ieškome ten, kur visuma dažniausiai yra suvokiama kaip tyla? Muzikiniai garsai visuomet yra akistatoje su tyla, tačiau ji (jei nesi vakume) niekada nebūna tyli. Tyla visada kupina to, ką išgirdus, suvoki, kad tai veikiausiai nauja „materija“ kūrybai.
Kai kelių turtingų ir menui prijaučiančių verslininkų dėka 1883 m. teatras atvėrė duris, buvo galima suprasti, jog pasaulis sulaukė įspūdingo reiškinio. Vien tik pirmame sezone įvyko 20 premjerų: „Faustas“ (10. 22), „Liučija di Lamermur“ (10. 24), „Trubadūras“ (10. 26), „Puritonai“ (10. 29), „Minjon“ (10. 31), „Traviata“ (11. 05), „Lohengrinas“ (11.07), „Somnambula“ (11. 14), „Rigoletas“ (11. 16), „Velniūkštis Robertas“ (11. 19), „Sevilijos kirpėjas“ (11. 23), „Don Žuanas“ (11. 28), „Mefistofelis“ (12. 05), „Džokonda“ (12. 20), „Marta“ (01. 04), „Karmen“ (01. 05), „Pranašas“ (02. 12), „Hamletas“ (02. 21), „Hugenotai“ (03. 19), „Romeo ir Džuljeta“ (04. 16), taip pat keletas koncertų.
Ruduo visuomet džiugina ne tik ryškiomis gamtos spalvomis, studentais pasipildžiusiomis didmiesčių gatvėmis, bet ir kasmet Vilniuje vykstančiu ,,Vilnius Mama Jazz“ festivaliu. Šiemet į festivalį, vykusį lapkričio 13–17 d., muzikantai iš viso pasaulio rinkosi jau aštuonioliktą kartą. Be muzikantų iš JAV, kurie nėra praleidę nė vieno festivalio, atvyko svečių iš Belgijos, Graikijos, Izraelio ir Jungtinės Karalystės. Renginio organizatoriai kaip visada pristatė ir Lietuvos džiazą, kuriam beveik išskirtinai buvo skirta mažoji festivalio scena Šiuolaikinio meno centro Kino salėje. Tuo tarpu pagrindinėje scenoje (ŠMC Didžiojoje salėje) tarp daugybės svečių pasirodė tik vienas lietuviškas projektas – Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo duetas. Visada renginys sulaukia ir nemažai užsienio ekspertų, kritikų, žurnalistų, prodiuserių dėmesio. Tai tikrai puiki galimybė susipažinti su Lietuvos džiazu.
Savaitgalį žymiausią sostinės džiazo šventę „Mama Jazz“ užbaigė amerikiečių trio „The Bad Plus“ – Dave’as Kingas, Reidas Andersonas ir Orrinas Evansas. Šis ansamblis savo skambesyje derina populiariosios muzikos paprastumą ir snobišką džiazinį virtuoziškumą. Visiška trijų instrumentų (fortepijono, kontraboso ir perkusijos) dermė atsiskleidžia ne tik eksperimentiniuose ir originaliuose trio kūriniuose, bet ir tokių grupių kaip „Radiohead“, „Nirvana“ ar „Tears For Fears“ muzikos perdirbiniuose. Prieš pusantrų metų ansamblis išgyveno esminius pokyčius ir ilgametį trio pianistą pakeitė amerikietis Orrinas Evansas. Su pianistu kalbamės apie jo aistrą muzikai, atsidavimą ansambliui ir muzikanto kasdienybę.
Dvi savaites aktualiosios muzikos gerbėjų mintis okupavęs festivalis „Gaida“, spalio 19 d. sugrojo paskutinius kūrinius ir atsisveikino iki kitų metų. Nors visi šių metų festivalio koncertai vyko Nacionalinėje dailės galerijoje, iškilmingam atsisveikinimui publika buvo sukviesta į Vilniaus kongresų rūmus, kur scenoje išvydo Lietuvos valstybinį simfoninį orkestrą, kviestinius svečius ir mūsų dirigentą Karolį Variakojį.
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo repertuare Wolfgango Amadeus Mozarto „Figaro vedybas“ rodo nuo pat Valstybės teatro laikų. Skirtingos kūrėjų komandos iš viso pasaulio įvairiai traktavo šį kūrinį, tačiau visuomet buvo išlaikyta klasika. Teatre nebuvo nei vieno spektaklio, kuris būtų sušiuolaikintas ar perkeltas į kitą laikmetį.
Kai pasaulį išvydo Johannesas Brahmsas ir Antonas Bruckneris, niekas neįtarė, kokie du genijai atkeliavo užkariauti žmonijos. Genijus – labai stiprus žodis. Anot muzikologo Viktoro Gerulaičio, „jeigu Čiurlionis yra genijus, kas tada yra Mozartas?“ Tačiau tiek Bramsą, tiek Brucknerį drąsiai galime vadinti muzikos genijais, nes klausantis jų didingų kompozicijų, atrodo, gyvenime nieko daugiau nebereikia.
Įsibėgėjęs aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“, spalio 12 d. klausytojus vėl subūrė į Nacionalinę dailės galeriją, greta Eduardo Balsio 100-čiui parengtos ekspozicijos, iš naujo aktualizuoti vieną svarbiausių temų – moters vaidmens visuomenėje kaip naratyvistinio tragizmo.
Naująjį sezoną aktyviai, su mušamųjų palyda, pradėjo Valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Rugsėjo 24 d. Valdovų rūmuose Vilniuje nuskambėjo melomanams jau ne vieną dešimtmetį puikiai žinomo perkusijos kolektyvo „Giunter Percussion“ ir pučiamųjų orkestro atliekami kūriniai. Išgirdome itin kinematografišką Davido R. Gillinghamo Concertino 4 perkusininkams ir pučiamųjų ansambliui; patyrėme muzikinę kelionę į Lotynų Ameriką – Marco Fondo „Stubernic Fantasy“; pajautėme mistišką gamtos reiškinio, Mėnulio vaivorykštės muzikinį „atvaizdą“ – Nathano Daughtrey „Black Rainbow“.
Šaltą ir vėjuotą rugsėjo 29-osios popietę kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“ pakvietė į savo koncertą „Rudens divertismentas“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje. Savo 33-ąjį kūrybinį sezoną pradėjęs ansamblis per metus vien tik Vilniuje surengia 5-6 koncertus, kuriuose publika vos sutelpa. Ir išties, originalios programos bei muzikantų profesionalumas priverčia ploti ir prašyti kartoti beveik visus kūrinius.
Humoras operoje – reikšmingas elementas nuo pat šio žanro atsiradimo ir klestėjimo XVII a. pradžioje. Komiška opera daugeliu atveju publikai buvo net patrauklesnė nei istorinė ir sunkiasvorė opera seria. Žmonės žavėjosi vaizduojamų personažų ir jų situacijų tikrumu, žemiškumu ir žmogiškumu.
Pažaislio muzikos festivalio koncertą „Muzika dviem“ atliko du garsūs atlikėjai: vargonininkas Virginijus Barkauskas ir obojininkas Robertas Beinaris. Šios pavardės klausytojams reiškia aukštą instrumento valdymo meistriškumą ir muzikavimo meną.
Tore Tomas Denysas – belgų tenoras, įkūręs keletą senosios muzikos ansamblių. Dainininkas pasižymi nepaprastu kūrybingumu ir drąsa išbandyti save ir kitose meno srityse – buvo aktoriumi, muzikos prodiuseriu, videomenininku bei dirigentu. Be to, muzikinį kelią pradėjo kaip trimitininkas, bet pamažu atrado aistrą dainavimui. Šešerius metus dalyvavo Zalcburgo vasaros festivalyje kaip Vienos operos teatro choro narys. Šiemet T. T. Denysas grįžo į festivalį kaip solistas, su savo ansambliais atliekantis Renesanso muzikos repertuarą. Su dainininku kalbamės apie jo karjerą, darbo kasdienybę ir kūrybinius siekius.
Vos prieš du mėnesius atšventinta vienintelė Lietuvoje vienabokštė barokinė Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos Bažnyčia atveria duris ne tik tikintiesiems, bet ir muzikos bei meno mėgėjams. Liepos 22-osios vakarą čia įvyko dvigubas fortepijoninės muzikos rečitalis, kurį surengė jau ketvirtus metus organizuojamas „Ars SummerFest“ festivalis. Kaip teigia renginio organizatoriai, festivalio tikslas – ne tik suteikti galimybę Vilniaus gyventojams bei miesto svečiams išgirsti jau tarptautinį pripažinimą pelniusių klasikinės muzikos atlikėjų pasirodymus, bet ir rengti meistriškumo kursus bei pristatyti visuomenei jaunuosius Lietuvos ir užsienio talentus.
Liepos 10 d. prasidėjo jau trečius metus Vilnių aplankantis Kariliono festivalis, kviečiantis penkis trečiadienius iš eilės nemokamai klausytis unikalaus skambesio muzikos. Kariliono tradicijos Lietuvoje vis dar formuojasi, tačiau sprendžiant iš sausakimšos Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios matyti, jog žmonių susidomėjimas šia muzika neslūgsta. Šis įspūdingas instrumentas Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte buvo įrengtas 2015 metais ir yra didžiausias centrinėje Europoje, turintis net 61 varpą.
Akimis permetus šiųmečio festivalio programą, galima nujausti organizatorių ambicijas ir nuoširdų žavėjimąsi instrumentu. Šiais metais festivalyje pristatomi kariliono duetai su saksofonu, vokalu, gitara ir akordeonu.
Austrų kompozitoriaus, vadybininko ir dirigento Paulo Hertelio kūryba atliekama daugybėje šalių, tokiuose festivaliuose kaip „Aspekte Salzburg“, Štirijos, „Festival de Ville d’Avray“, „Austria Today“ bei kitur. Ilgą laiką greta sėkmingos kompozitoriaus karjeros jis taip pat dirbo kaip režisierius Brėgence, Vienoje, Grace. Kaip filmų ir operų kompozitorius bendradarbiavo su „Deutsche Oper“ Berlyne. Kompozitorių pakalbinau apie muzikos komponavimo subtilybes ir muzikanto gyvenimą Vienoje.