Atlikėjas tėra ekranas – vaizdinius klausytojas susikuria pats

Tore Tomas Denysas – belgų tenoras, įkūręs keletą senosios muzikos ansamblių. Dainininkas pasižymi nepaprastu kūrybingumu ir drąsa išbandyti save ir kitose meno srityse – buvo aktoriumi, muzikos prodiuseriu, videomenininku bei dirigentu. Be to, muzikinį kelią pradėjo kaip trimitininkas, bet pamažu atrado aistrą dainavimui. Šešerius metus dalyvavo Zalcburgo vasaros festivalyje kaip Vienos operos teatro choro narys. Šiemet T. T. Denysas grįžo į festivalį kaip solistas, su savo ansambliais atliekantis Renesanso muzikos repertuarą. Su dainininku kalbamės apie jo karjerą, darbo kasdienybę ir kūrybinius siekius.

 

Esate kūrybinga asmenybė – dainininkas, dirigentas, prodiuseris ir t.t. Kaip s šios skirtingos patirtys padeda Jums išreikšti save?

Kūrybiškumas yra mano gyvenimo variklis. Man svarbu, jog kiekviena veikla mane ko nors išmokytų, turėtų ką pasakyti. Kai susitinku kitus kūrybiškus žmones, iš karto noriu su jais bendradarbiauti. Be abejo, šiame pasaulyje reikia užsidirbti išgyvenimui, tačiau pinigai nėra mano pirminis rūpestis ir aš mielai dalyvauju projektuose, kuriuose nieko nemoka. Tačiau veikla turi kažką sužadinti mano mintyse. Tuomet idėja mane užvaldo ir aš turiu ją įgyvendinti. Kartais, jei pasiseka, tai tampa kokio nors didesnio projekto pradžia, kurį gali plėtoti, tobulinti ir, galiausiai, parduoti. Man svarbu, jog kiekvienas kūrybinis projektas, ties kuriuo dirbu, manyje kažką sukirbintų. Tokie procesai visuomet vyksta spontaniškai. Nesu iš tų menininkų, kurie sėdi ir laukia, kol jam paskambins operos teatro administracija ir pasiūlys darbą. Turiu kolegų, kurie atlieka Tamino partiją (W. A. Mozarto operos „Užburtoji fleita“ personažas – O. J. past.) dvidešimt kartų ir jiems tai neatsibosta, mokosi iš tokios patirties. Tačiau toks karjeros kelias – ne man. Aš dalyvavau keliose operose, tačiau jos buvo sukomponuotos ir pastatytos modernių kūrėjų. Prieš keletą metų Zalcburgo vasaros festivalyje dalyvavau Luciano Berio kūrinio atlikime. Tuo metu jis dar buvo gyvas ir ateidavo pasiklausyti repeticijų. Man buvo nepaprastai įdomu jį pamatyti. Man visuomet smalsu stebėti kaip dirba kiti muzikai, kokias pastabas pasako patys kompozitoriai. Vienos kino festivalyje mačiau filmą apie benamius žmones. Tai vengrų režisieriaus darbas, filmas truko dvi valandas, nors jautėsi, jog tik kokias trisdešimt minučių. Labai lėto judėjimo filmas… Mane viskas įkvepia, stengiuosi išlikti kūrybiškas.

 

Kiek žinau, pradžioje ketinote tapti trimitininku?

Savo gyvenime turiu vienintelį diplomą – tai apsigintą trimito magistro laipsnį. Buvau solistas, koncertuojantis trimitininkas. Tačiau visuomet jaučiau, jog tai ne visai tokia veikla, kokia norėčiau užsiimti. Trimitininkas, kaip ir kiekvienas instrumentininkas, ko gero, turi ieškoti gero kokybiško skambesio. Ir vis dėlto tai yra alinanti profesija. Kiekvieną dieną praktikuodavausi po penkias-šešias valandas – nesvarbu, ar tai Kalėdos, ar Velykos, ar savaitgalis. O ir darbas vyksta vienatvėje. Mano kaip trimitininko kelias klostėsi gana gerai, tačiau norėjau ieškoti kitokių būdų, kuriais galėčiau save išreikšti. Mano to meto mergina buvo operos solistė ir ji mane įkalbėjo sudalyvauti perklausoje į chorą. Ji vis sakydavo, jog turiu tinkamą balsą ir ji galėtų padėti man pasiruošti. Po kelių savaičių repetavimo atlikau ariją iš „Vestsaido istorijos“. Dabar net negaliu įsivaizduoti, kaip tuo metu tai skambėjo, tačiau jie mane priėmė. Tai buvo jaunų dainininkų choras „Jeunesse musicales“, su kuriuo gali keliauti ir koncertuoti po pasaulį, o choras dar apmoka tavo kelionės išlaidas. Dvi savaites repetuodavome, o kitas dvi savaites choras vykdavo į turą. Taip aplankiau daugybę šalių. Niekuomet nebuvau turėjęs ankstesnės dainavimo chore patirties ir toks gyvenimo būdas man nepaprastai patiko. Grįžęs į Belgiją iš karto pradėjau ieškoti naujų įsidarbinimo į chorą galimybių. Taip netyčia susipažinau su senąja muzika. Mane priėmė padirbėti Briuselio katedros choras, taip pat greta dar pradėjau rašyti titrus operoms. Taigi, staiga mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis ir jame atsirado opera bei dainavimas. Atradau visiškai naują muzikos pasaulį ir tuomet nusprendžiau, jog mokysiuosi, kad tapčiau profesionaliu vokalistu. Tuo metu ieškojau naujos vietos vokalo studijoms. Galiausiai pasirinkau Vieną, kadangi palyginus su kitais miestais, čia pragyvenimas man atrodė pigiausias. Tikėjausi nuvykti į Vieną, sudalyvauti stojamuosiuose egzaminuose ir grįžti. Tačiau užsibuvau čia jau gerus dvidešimt metų. Lankydavau tik dainavimo, italų kalbos ir dikcijos pamokas. Man tai buvo tobula. Bet, kadangi mano teorijos diplomas iš Belgijos negalėjo būti užskaitytas, turėjau lankyti ir kitas paskaitas, kurias jau buvau lankęs anksčiau, savo gimtojoje šalyje. Dar ir dėl kitokių problemų po poros metų nusprendžiau toliau nebestudijuoti ir susiradau privatų dainavimo mokytoją. Taip pradėjau dar intensyviau lavinti savo balsą. Dirbau Arnoldo Schönbergo chore ketverius metus, tuomet penkeriems metams nuėjau į Vienos operos teatro chorą. Po to palikau ir šį darbą dėl to, jog scenoje nejaučiau išreiškiantis save. Nėra jokio kūrybinio pasitenkinimo, kuomet esi tryliktas tenoras iš kairės ir bendras skambesys nepasikeičia, kuomet dainuoji garsiau, ar tyliau... Man neužtekdavo vien tik atlikti kompozicijas – man kildavo daugybė klausimų ir taip norėjau ieškoti, domėtis, iš tiesų muzikuoti. Taigi, po penkių metų, pabaigęs darbą operos teatre, nusprendžiau ieškoti kitokių galimybių ir pradėjau profesionaliai dirbti su senąja muzika. Keičiau darbo vietas. Mano kolegos Belgijoje nuolat siūlydavo naujas darbo galimybes ir galiausiai apsistojau ties keturių dainininkų ansambliu, pavadintu „Capilla Flamenca“.  Pats ansamblis iki tol gyvavo 20-25 metus, o aš jame pradirbau gerą dešimtmetį. Tai buvo mano kaip soluojančio tenoro pirmasis, rimtas, stabilus darbas. Su šiuo ansambliu rengėme maždaug 60 koncertų per metus, vykdavome koncertuoti į kitas šalis. Buvome tarsi styginių kvartetas, tik vokalinis. Deja, prieš penkerius metus šio kvarteto bosas – ansamblio lyderis ir įkūrėjas – mirė, ir nuo to laiko kvartetas nebekoncertuoja. Dabar aš savo energiją skiriu dviem vokaliniams ansambliams, kuriuos įkūriau – tai „Vivante“ ir „Cinquecento“.

 

Kai pradėjote operos solisto karjerą, kaip įsivaizdavote savo ateitį ir kokius turėjote lūkesčius?

Visa šita situacija buvo tam tikras atsitiktinumas, kitaip nei kažkada pasirinkus trimitą. Man šis pasikeitimas ir sąmoningas dainininko profesijos pasirinkimas buvo labai svarbus žingsnis, daug kuo skyręsis nuo mano ankstesnio gyvenimo. Ir kiekvienas judesys šios karjeros link – kiekviena perklausa, kiekvienas koncertas – man yra nepaprastai svarbūs. Dainavau įvairiose bažnyčiose negaudamas už tai pinigų. Nuėjau visą kelią, neperšokdamas laiptelių ir nepraleisdamas žingsnių. Esu labai dėkingas už šią kelionę. Ji buvo nuosekli, rami ir leido man daug išmokti. Manau, jog yra nepaprastai sunku atsilaikyti, kai tavo karjera tiesiog šauna į viršų. Tikrai to nenorėčiau. Aš jaučiu pagarbą tokiems žmonėms kaip, pavyzdžiui Conchita Wurst (Eurovizijos dainų konkurso nugalėtojas 2014 m.). Vieną dieną dalyvauji konkurse, o kitą tampi pasauline žvaigžde. Reikia labai daug jėgų visa tai atlaikyti. Aš džiaugiuosi tiesiog galėdamas keliauti, koncertuoti ir įrašinėti muziką be viso papildomo dėmesio.

 

Kokie buvo Jūsų pirmieji įspūdžiai atvykus į Vieną? Kokį vaizdą susidarėte apie šį miestą?

Mano pirmasis įspūdis buvo, be abejo, labai pozityvus. Kadangi čia yra nepaprastai stipri klasikinės muzikos tradicija ir aktyvi miesto muzikinė scena. Belgijoje muzikos kultūra nėra taip išpuoselėta kaip čia. Vienoje kiekviena bažnyčia turi savo chorą ir solistus, kiekviena bažnyčia skamba sekmadieniais. Man tai padarė didžiulį įspūdį. Kai dar studijuodamas dainavimą dalyvavau įvairiose perklausose ieškodamas darbo, lankydavausi visose šiose bažnyčiose. Jau ir tuo metu mane nepaprastai domino Renesanso muzikos tradicija, tačiau nustebau supratęs, jog senosios muzikos kompozitoriai, kurie kūrė čia, Vienoje ir Belgijoje, buvo visiškai pamiršti, o jų muzika – neatliekama. Dėl šios priežasties ir įkūriau vieną iš ansamblių „Cinquecento“ – siekiau prikelti Renesanso ir baroko muzikos tradicijas, leisti šiuolaikiniam žmogui mėgautis šiais neatrastais meno lobynais. Visi čia atlieka tą patį repertuarą – Mozartą, Beethoveną, Schubertą ir t.t. O ankstesni kompozitoriai buvo visai užmiršti. Istoriškai man vis dar yra sunku tai paaiškinti. Juk iki to laiko Vienoje karaliavo Habsburgų dinastija ir žinau, jog jų remiama muzikų bendruomenė Renesanso ir baroko epochose buvo gana stipri. Iš tiesų, nors beveik niekas šių kompozitorių kūrybos neatlikinėja ir neįrašinėja, ji nėra dažno koncerto repertuaro dalis, tačiau nacionalinė biblioteka yra prigrūsta jų kūrybos rankraščių. Neišsemiamos repertuaro pasirinkimo galimybės. Taigi, mano pagrindinis darbas šiuo laikotarpiu yra nuvalyti dulkes nuo šių kūrinių ir išnešti šią užmirštą praeities muziką į sceną.

 

Kuo labiausiai didžiuojatės ar džiaugiatės iš savo karjeros pasiekimų?

Džiaugiuosi tuo, jog savo profesiniame gyvenime niekuomet nesijaučiu dirbantis. Aišku, esu užsiėmęs, turiu daugybę projektų. Tačiau visi jie mane džiugina. Be to, neprivalau eiti į tam tikrą darbo vietą ir joje praleisti aštuonias valandas. Pats esu atsakingas už savo laiką, pats dėlioju savo tvarkaraštį. Be abejo, visuomet gyvenime yra nuobodžių reikalų ar darbų, bet be jų neapsiesi. Tačiau nesijaučiu, jog kasdien dirbčiau. Jaučiu, jog dainavimas kaip profesija yra mano pašaukimas.

 

Kaip pasirenkate savo repertuarą? Ar turite visišką laisvę atlikti tai, ką norite?

Jeigu dirbi ansamblyje, atliekančiame Renesanso muziką, repertuaro atžvilgiu esi šiek tiek priklausomas nuo senosios muzikos festivalių Europoje ar kitur. Arba jie paprašo, kad festivalyje ansamblis atliktų programą iš kompaktinės plokštelės, kurią esame išleidę, arba festivalis turi nusistatęs temą ir prašo sudaryti naują programą, kuri atitiktų šią temą. Antrasis variantas yra sudėtingesnis, tačiau kartais tokio pobūdžio iššūkiai reikalingi. Festivalis užsako tau negirdėtą temą, pasiūlai kažką – jie atmeta, tuomet turi eiti ieškoti geresnės medžiagos repertuarui. Per tokius ieškojimus galima atrasti nuostabių kompozicijų, kokių kitu atveju net nesiimtum ieškoti. Kartais pasiūlytas repertuaras yra atmetamas kelis kartus, tačiau šio proceso metu atrandi dar daugiau naujų kompozicijų.

Kur kas lengviau, kai festivalio organizatoriai būna pasiklausę ansamblio CD ir paprašo atlikti kelias dainas iš jo. Tada mums tereikia vienos dienos repeticijoms ir kitą dieną jau galime lipti į sceną. Pavyzdžiui, su kita savo grupe „Vivante“ neseniai įrašėme naują albumą, kuriame atliekame Claudio Monteverdi Septintąją madrigalų knygą. Iš tiesų šis repertuaras yra standartinis, tačiau reta grupė atlieka visą knygą, kadangi tam yra reikalinga kiek kitokia nei įprastai vokalistų sudėtis. Dažniausiai iš šios madrigalų knygos yra atliekamos tam tikros dalys, tačiau mes nusprendėme ją įrašyti visą, nuosekliai. Taigi, tikiuosi, jog Monteverdi madrigalų knyga taps artėjančio mūsų sezono koncertų repertuaru.

 

Ką norite perteikti savo klausytojui? Kokią įtaką norite daryti žmonėms, perkantiems Jūsų kompaktines plokšteles ir besilankantiems Jūsų koncertuose?

Mano nuomone, aš kaip atlikėjas, esu tiesiog asmuo, suvedantis klausytoją su muzika. Aš nesu svarbus, žmonės ateina pasiklausyti muzikos, o ne manęs. Ansamblyje „Cinquecento“ mes nuolat sakome, jog esame tarsi durys. Klausytojas turi pats jas atidaryti. Mes suteikiame galimybę klausytojui patirti muzikinį nuotykį, tačiau pats nuotykis yra muzika ir jos skambesys. Be to, mes atliekame Renesanso muziką, kuri taip pat turi kiek kitokią paskirtį. Didžioji dalis mūsų repertuaro yra bažnytinė, religinė muzika, pavyzdžiui motetai arba mišios. Tokia muzika yra kontempliatyvi, klausantis jos dažnai pasineriama į savo mintis, vidinius išgyvenimus. Nesvarbu, ar tai susiję su religingumu, malda, ar ne. Koncertuodamas dažnai pastebiu, jog klausytojai sėdi užsimerkę. Nemanau, kad jie pradeda snausti – na, kažkas gal ir snaudžia koncerto pabaigoje (juokiasi), tačiau manau, jog taip žmonės siekia geriau įsigilinti į skambesį, gryniau jį pajusti.

Kadangi tai muzika, skirta atlikti bažnyčioje, galbūt nėra visiškai tinkama ją atlikti koncertų salėse. Dažnai apie tai pagalvoju, kai koncertuose yra atliekamos gedulingos mišios. Tuomet turi sukurti tokią atmosferą, kad žmonės galėtų iš tiesų įsijausti į muziką. Aišku, po pirmos dalies būna pertrauka, kuomet klausytojai geria vyną arba alų ir šnekučiuojasi. Mano nuomone, tai nėra pati palankiausia situacija klausytis gedulingų mišių. Tačiau nuo atlikėjo tokie dalykai nepriklauso. Mes scenoje esame tarsi ekranas, o vaizdinius jame turi susikurti pats klausytojas. Tokie dalykai ne mūsų valioje.

Kaip atradote save kaip kūrėją kitose meno srityse?

Neseniai pradėjau eksperimentuoti su videomenu ir kurti klipus savo muzikos įrašams. 2017 m. įrašiau Monteverdi dainą „Si dolce e’l tormento“ („Kokia saldi yra kančia“) ir visuomet ją atlikdamas turėdavau mintyse verkiančio žmogaus vaizdinį. Taigi, nusprendžiau viziją paversti realybe. Pasikviečiau bendradarbiauti draugę, kuri darė performansus. Tai buvo sudėtinga užduotis, kadangi man reikėjo, kad žmogus apsiverktų prieš kamerą gana ilgam laikui ir dar tai būtų natūrali skausmo išraiška. Mergina, kuri sutiko filmuotis, turėjo labai įdomų, išraiškingą veidą. Rezultatas buvo puikus, būtent tai, ko norėjau, ką įsivaizdavau. Na, be abejo, kiti turėtų pareikšti savo nuomonę apie šitą darbą, ne aš. Bet pirmą kartą pasijaučiau taip, lyg pateikčiau pasauliui koks aš esu. Tai buvo mano interpretacija. Ne visuomet galiu taip elgtis. Vis dėlto vizualus menas mane labai traukia. Taip pat esu sukūręs ir kitą video kartu su savo draugais, kuomet atlikome Johno Dowlando kompoziciją „Come, Heavy Sleep“. Ketinu ir ateityje daugiau kurti šioje srityje.

 

Kaip atrodo Jūsų darbo rutina? Ar turite kokių nors kasdienių ritualų?

Stengiuosi kasdien sportuoti, bet labiau dėl sveikatos, nei dėl profesijos. Taip pat iki šios dienos kas savaitę, ar kas dvi, lankau dainavimo pamokas. Mano dainavimo mokytojas yra kone aštuoniasdešimties metų, tačiau jis dirbo Vienos operos teatre pusę savo gyvenimo, taigi, turi nepaprastai daug patirties ir žinių. O tarp jo mokinių yra daug dainininkų, kurie ir šiandien dirba Vienos operoje. Manau, kad ir kokia būtų tavo profesija, svarbu niekada nesustoti tobulėti ir mokytis.

 

Jūsų darbo įrankis yra Jūsų balsas. Ar kaip nors jį prižiūrite, saugote?

Tiesą sakant, kai buvau trimitininkas, augau jų terpėje, mačiau labai nesveiko gyvenimo būdo apraiškų. Išgyvenau tam tikrą šoką, kai staiga atsidūriau dainininkų bendruomenėje ir visi aplink mane nepaprastai jaudindavosi dėl savo balso. Iki šiol negaliu pasakyti, jog paranojiškai išgyvenu dėl savo balso ir laikausi kažkokių griežtų taisyklių, kad tik jo nepažeisčiau. Aš nerūkau, imuosi tik tokių balso saugojimo priemonių, kokias naudoja kiekvienas žmogus, ne tik operos solistai. Pavyzdžiui, jeigu lauke 25 laipsniai šilumos, o viduje yra galingai įjungtas kondicionierius ir temperatūra krinta iki 15 laipsnių, tuomet užsirišiu ką nors ant kaklo, kad neperšalčiau. Tačiau tikrai nelakstysiu su šaliku vidury vasaros vien tam, kad apsaugočiau savo balso stygas.

 

Kaip jūsų muzikinės interpretacijos skiriasi atsižvelgiant į modernią, klasikinę ar senovinę vokalinę muziką bei jos tradicijas?

Interpretuojant kūrinį svarbiausia suvokti kalbą, kuria kompozitorius rašo, girdėti ką norėta šiuo kūriniu ir šitokiu skambesiu pasakyti, kas yra teisinga. Tačiau, siekiant suvokti kūrinį, turi būti įtraukti ir kiti komponentai. Aš stengiuosi pajausti jo formą, struktūrą. Pavyzdžiui, kuomet atlieku Monteverdi rečitatyvus, visuomet turiu nuojautą, jog jis natas išrašo pagal žodžius, kad sukurtų iš tiesų realistišką kalbėjimo imitaciją. Rečituodamas gali iš tiesų pajausti žodį, jo struktūrą ir prasmę. Besitęsiantis ritmas ir melodija yra pritaikyti prie kalbos ir siekia ją kuo raiškiau išreikšti.

Dažnai atlikdami senovinę muziką vokalistai naudoja metaforą, jog jie „stato skambesio katedras“ ir lieka taip ir neįsigilinę į žodžius, jų prasmę. Be abejo, svarbu statyti skambesio katedras, suvokti tembrus, balsų judėjimą, harmoniją, dinamiką. Tačiau, jeigu senosios muzikos kompozitorius rašo remdamasis Petrarcos ar Dante’s tekstais, yra būtina į tai atkreipti dėmesį. Kompozitoriai žino ką daro, jie bando žodžius išreikšti skambesiu, o ne atvirkščiai. Man tekstas yra nepaprastai svarbus. O ir to meto kūrėjai buvo nepaprastai intelektualūs. Norėdamas perprasti tokią muziką, turi iš tiesų labai daug ką išmanyti. Bandydamas kurti interpretaciją turiu domėtis ta epocha, ieškoti kontekstinės informacijos, archyvuose ieškoti natų ir versti jas į šiuolaikinę notaciją – tam tikra prasme tampu muzikologu. Ir turiu įdėti labai daug pastangų bei darbo kol galiu pradėti dainuoti senovinę muziką ir galvoti apie muzikos skambesio interpretavimą.

 

Ar visas procesas paprastai prasideda nuo kūrinio natų transkribavimo?

Dažniausiai taip ir būna. Internete galima rasti kitų muzikų padarytas senovinių kūrinių natų transkripcijas į šiuolaikinę notaciją. Tačiau, netgi paėmus internetinius pavyzdžius, paprastai reikia grįžti į archyvą ir palyginti modernią notaciją su senovine. Dažnai tose internete skelbiamose transkripcijose randu klaidų. Dažniausiai pats archyve transkribuoju originalą. Šioje srityje savimi labiau pasitikiu.

 

Kai vyksta operos pastatymas, kokiais principais vadovaujatės kurdamas charakterį, įsijaučiate, persikeliate į sau svetimą situaciją?

Na, reikėtų paminėti, jog jau ilgą laiką nedalyvauju operose. Dabar daug mieliau investuoju savo laiką ir energiją į senovinės muzikos atlikimą su ansambliais. Tačiau operoje dažnai turi ieškoti kompromiso tarp to, ko iš tavęs nori režisierius ir to, kaip tu pats jauti, suvoki, interpretuoji situaciją. Kiekvieną kartą personažo paieškos atrodo vis kitaip. Tam reikia geros fantazijos. Tačiau šitoks darbas yra nepaprastai asmeniška pažinimo kelionė, kai turi galimybę publikai pristatyti savo personažo ar situacijos matymą. Kur kas lengviau yra dainuoti operoje, kuri niekada nebuvo atlikta ir įrašyta anksčiau. Taip patiri mažiau spaudimo, nei atlikdamas Tamino partiją kai klausytojai mintyse lygina tave su visais kitais operos solistais, kurie šią partiją yra atlikę.

 

Kaip vyksta muzikos interpretavimo ir muzikavimo procesas ansamblyje? Kokia vyrauja atmosfera ir kokiais principais vadovaudamiesi priimate sprendimus?

Situacija dar priklauso ir nuo to, ar dirbame su dirigentu, ar be jo. Pirmu atveju muzikantams paprastai moka, kad jie darytų tai, ką jiems liepia dirigentas. Tuomet viskas vyksta paprasčiau. O kai dirigento nėra, ansamblyje dalyvauja šešiese ir jokio lyderio – vyrauja visiška demokratija ir dažnu interpretacijos klausimu girdime penkias-šešias skirtingas nuomones. Tuomet yra daug sunkiau priimti sprendimus ir stumtis į priekį. Su  „Cinquecento“ kartu esame 14 metų, o su „Vivante“ – 20 metų. Su ta pačia sudėtimi! Taigi, kartu išgyvenome daugybę nesutarimų, problemų ir krizių. Tačiau visuomet iš jų išlipdavome. Manau, tai yra kūrybinio bendradarbiavimo esmė. Mes esame komanda, turime dirbti drauge, nepaisant savo asmeninio nepasitenkinimo. Man patinka toks darbas, su visais jo iššūkiais.

 

Noriu pasiteirauti apie Zalcburgo vasaros festivalį, į kurį esate pakviestas sugrįžti. Kokius prisiminimus išlaikėte iš praeitų kartų? Ko tikitės šiais metais?

Man Zalcburgo festivalis buvo tarsi muzikantų rojus. Tuo metu dirbau Vienos operos teatre, vasarą sezonas baigdavosi ir visas choras vykdavo koncertuoti į Zalcburgą. Atlikome nemažai modernios muzikos – Arnoldo Schönbergo, Luciano Berio kompozicijas. Kiekvieną vasarą dalyvaudavau vidutiniškai keturiose–penkiose operose. Dienotvarkė įspūdinga – ryte repetuoji su Sara Brightman, po pietų – su Thomu Hempsonu. Solistai – pasaulinės žvaigždės, didžiulis malonumas koncertuoti kartu su jais. Pamenu, atlikome modernią operą „Goya“, kur pagrindinę rolę tuomet dainavo Placido Domingo. Buvau įsitikinęs, jog jis atvyks paskutinėmis dienomis, kelis kartus parepetuos, atliks operą ir išvažiuos, taupydamas savo laiką. Taip nebuvo – jis su mumis praleido visas penkias savaites ir matydavome jį repeticijose kasdien. Man tai buvo kažkas ypatingo. Kai kuriomis dienomis jis saugodavo balsą, tačiau tikrai pakankamai intensyviai repetavo ir rengėsi pasirodymui. Dauguma choro dainininkų paprašė atlikti pas jį perklausas, ir jis skyrė tam laiko, išklausė visus, davė patarimų. Kita asmenybė, kuri man asmeniškai paliko neišdildomą įspūdį, yra dirigentas Claudio Abbado. Aš jam jaučiau didžiulę pagarbą, kadangi jam rūpėjo muzikavimas, o ne jis pats. Prisimenu, kai su juo atlikome Gustavo Mahlerio Antrąją simfoniją – tai buvo neįtikėtina patirtis. Visas choras ir orkestras tarsi pakilo nuo kėdžių. Sunku net nusakyti tokį išgyvenimą. Taigi mano patirtys Zalcburge yra iš tiesų fantastiškos. Dėl tokių dalykų man mano profesija primeną ne darbą, o kelionę. Keliauji ir išgyveni naujus impulsus, išbandai naujus dalykus. Taip nuo vieno laiptelio šoki ant kito. O dabar jaučiuosi savo karjeroje apsukęs pilną ratą, kadangi šįmet vėl grįžtu į Zalcburgo festivalį. Tik jau ne kaip šešioliktas tenoras, stovintis choro kairėje pusėje, o kaip solistas – senosios muzikos atlikėjas. Man tai yra neįtikėtina galimybė ir jaučiuosi labai laimingas galėdamas atlikti būtent tokią muziką ir dalyvauti tokio lygio festivalyje.

 

Pabaigai norėčiau pasiteirauti apie tai, kokios kūrybinės idėjos sukasi Jūsų galvoje, kurias norėtumėte įgyvendinti ateityje?

Mane domina Renesanso kompozitoriai, kurių palikimas dūla archyvuose, nacionalinėse bibliotekose ir laukia būti atrastas. Taigi, yra daugybė kūrinių, kuriuos noriu ateityje atlikti ir įrašyti. Šią vasarą įrašinėsime Heinricho Isaaco kūrybą. Taip pat norėčiau tęsti savo eksperimentinius vaizdo įrašų projektus. Kiekvieną savaitgalį koncertuoju Šv. Roko bažnyčioje, kur su ansambliu atliekame Renesanso mišias. Labai tuo didžiuojuosi, kadangi Renesanso liturginė muzika labai retai skamba Vienoje. Šioje bažnyčioje pradėjome dirbti taip pat atsitiktinai – žadėjome koncertuoti tik vieną kartą, tuomet pasilikome metams, o dabar skaičiuojame jau dvidešimtmetį. Per šventes atliekame koncertines mišias, o įprastą sekmadienį – vokalines a cappella Renesanso mišias. Tai yra unikali muzikinė patirtis Vienoje. Jeigu turite laiko, užsukite sekmadienį!

 

Ačiū už pokalbį!