Skambantis karilionas ir jo galimybių ribos

Liepos 10 d. prasidėjo jau trečius metus Vilnių aplankantis Kariliono festivalis, kviečiantis penkis trečiadienius iš eilės nemokamai klausytis unikalaus skambesio muzikos. Kariliono tradicijos Lietuvoje vis dar formuojasi, tačiau sprendžiant iš sausakimšos Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios matyti, jog žmonių susidomėjimas šia muzika neslūgsta. Šis įspūdingas instrumentas Pilypo ir Jokūbo bažnyčios bokšte buvo įrengtas 2015 metais ir yra didžiausias centrinėje Europoje, turintis net 61 varpą.


Akimis permetus šiųmečio festivalio programą, galima nujausti organizatorių ambicijas ir nuoširdų žavėjimąsi instrumentu. Šiais metais festivalyje pristatomi kariliono duetai su saksofonu, vokalu, gitara ir akordeonu.


Atidarymo koncerte pasirodė dvi atlikėjos iš Nyderlandų – karilionininkė Gerda Peters ir saksofonininkė Sarina Brouwer. Koncerte, pavadintame „Viva la Vida!“ („Tegyvuoja gyvenimas“), skambėjo aranžuoti praeitų dešimtmečių hitai, estradinės dainos ir populiariausia klasikinė muzika. Toks neįprastas kariliono, klasikinio saksofono, bažnytinės aplinkos ir žinomų dainų mišinys – drąsus užmojis, pritraukęs didžiulę minią žmonių. Tik abejoju, ar jis pasiteisino.


Labiausiai koją kišo aidinti bažnyčios akustika ir netradicinis kariliono derinimas. Reikėtų paminėti, jog kariliono skambesys kyla iš varpų, o jų derinimas negali būti absoliutus – žemo ir aukšto registrų varpų sąskambiai, nors yra gražūs, bet rėžia ausį  Bandant tokius garsus derinti su saksofonu, pasižyminčiu tradiciniu derinimu ir intonavimo galimybėmis, gaunamas sunkiai harmoniškai apčiuopiamas skambesys, nuo ko nukenčia pati klausymosi patirtis. Tiesa, pora kūrinėlių buvo atlikti solo karilionu arba solo saksofonu. Tai buvo puiki galimybė iš tiesų įsiklausyti į šiuos du nuostabiai bažnyčioje skambančius tembrus, gėrėtis atlikėjų meistryste. Bet instrumentai abu kartu paprasčiausiai nedera.


Vilniaus Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios akustika, pasižyminti stipriu aidu, dar labiau suliejo ir taip sunkiai apčiuopiamą kariliono ir saksofono dueto skambesį į kažkokią neaiškią ambientinę masę. Skardi akustika sėkmingai paryškina lyrinės klasikinės ar liturginės muzikos sąskambius, tačiau visiškai „ištaško“ šokinių ar populiariųjų žanrų muziką, palikdama neaiškų garsų debesį, į kurį kartas nuo karto įsilieja telefonų skambėjimo tonai ir duslūs kostelėjimai iš publikos...


Taip prieiname prie kitos problemos – pasirinkto repertuaro. Jis turėjo masinti daugybę klausytojų – skambėjo „The Beatles“, Erico Claptono dainų aranžuotės ir kiti gerai pažįstami praeitų dešimtmečių hitai. Vis dėlto, tokio tipo populiarioji muzika jokiais būdais nėra skirta atlikti varpais. Be to, karilionas nėra sutvertas akomponuoti, atlikti harmoninį akompanimentą akordine faktūra, ar palaikyti ritmą (per stiprus viską suliejantis varpo keliamas aidas). Taigi, bandant atlikti kvadratinės ir pasikartojančios ritminės struktūros populiariosios muzikos kūrinius, jų ritminė struktūra paprasčiausiai susiliedavo varpų gaudime ir bažnyčios skliautų aide. Dainų harmoniniai šablonai taip pat buvo iškraipomi kariliono derinimo ir sunkiai atpažįstami. Saksofonu atliekamoje melodinėje linijoje aiškiai suskambėdavo ilgai tęsiamos natos, tačiau visi pasažai ir chromatiniai perėjimai paskęsdavo bendroje skambesio ambiencijoje, taigi, klausytojai tai pamesdavo, tai vėl išgirsdavo žinomas melodijas, kurių, ko gero, ir rinkosi pasiklausyti.


Labiau lyriški kūrinėliai, grįsti tęsiamomis natomis saksofono partijoje ir minimaliu kariliono faktūriniu tirštumu, skambėjo kur kas aiškiau ir suprantamiau. Kaip pavyzdį būtų galima paminėti antroje koncerto pusėje skoningai atliktą Astoro Piazzollos „Oblivion“, kurio lyrikai ir prisiminimų tematikai pritiko aidintys varpų dūžiai. Vis dėlto kitos dainos nebuvo tokios sėkmingos, pavyzdžiui, klausytojų širdis turėjusi paglostyti estradinė daina „Vilniaus stogai“. Tai gaivi ir nuotaikinga melodija, derinama su pastoviu pulsu. Kai ją bandoma atlikti bažnyčioje, varpams palaikant ritmą, o saksofonui dar grojant greitą, aikštingą melodiją, visas pagrindas griūva. Aidas viską sulieja į klasterį, o varpais atliekamas ritmas yra pametamas ir klausytojų, ir pačių atlikėjų.


Koncerte mąsčiau, kaip galėjo atsitikti, kad repeticijose niekas nepastebėjo, jog kariliono ir saksofono tembrai drauge sunkiai dera? Juk tai taip akivaizdu! Jeigu daugeliui muzikų tai atrodo priimtina, matyt problema slypi mano klausoje ir ribotame muzikos suvokime. Vis dėlto, grįsdama savo nuomonę, koncertų organizatoriams siūlyčiau priimti karilioną ne tik su visais jo privalumais, bet ir trūkumais, suvokti jo galimybių ribas. Karilionas nesutvertas ansambliniam muzikavimui dėl savo stipraus, unikalaus skambesio bei derinimo. Ryškūs varpų keliami obertonai kuria visiškai kitokiai kategorijai (palyginus su dauguma tradicinio orkestro instrumentų) priklausančius garsus.


Galima būtų atsargiau parinkti ir repertuarą, suvokiant, jog bažnytinėje erdvėje varpais atliekama šokių muzika vargiai gali išlaikyti savo originalumą. Tokiai instrumentų sudėčiai ir aplinkai geriau dera lyriškos, lėtos, meditatyvinio pobūdžio melodijos. Su karilionu dera ir ne kiekvienas instrumentas, nebent pasižymintis lankstesniu intonavimu bei panašiais obertonais. O kariliono solo rečitalis be jokių abejonių galėtų būti skoningas delikatesas klausytojams, norintiems iš tiesų susipažinti su unikaliu šio instrumento skambesiu bei techninėmis galimybėmis.


Sutinku, eksperimentai skatintini. Festivalio rengėjams reiktų padėkoti už drąsą, ambicijas ir pastangas pateikti klausytojams šviežius ir unikalius sumanymus. Belieka palinkėti tolesnių sėkmingų eksperimentų.