Absoliučiai vienkartinis akimirkos aktas
„Absoliučiai vienkartinis akimirkos aktas“, – taip savo autorinį kamerinių kūrinių koncertą (lapkričio 7 d. Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje) apibūdino kompozitorė Onutė Narbutaitė. Pati komentuodama kūrinius, jų kontekstus, kompozitorė koncertui suteikė ir dar vieną išraiškingą bei autentišką kūrybos balsą. Ir turbūt visi sutiktume, kad autoriniai dabarties kompozitorių koncertai pas mus tikra retenybė (visai kitaip nei, tarkim, personalinės dailininkų parodos). O juk būtent toks kūrybos eksponavimo būdas skatina gilesnį klausytojų įsitraukimą, išsamesnę kūrybos aprėptį. Ir kaip pastebėjo Narbutaitė, „autorinis koncertas yra bene pati tinkamiausia forma kryptingiau pateikti savo muziką, o tuo pačiu – tai palankiausia forma ją esmingiau suvokti“.
Jei kalbėtume apie šio koncerto muzikinės aplinkos kontekstus, tai jų būta labai spalvingų: tą pačią dieną Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pirmąkart viešėjo Amsterdamo karališkasis ,,Concertgebouw“ simfoninis orkestras, diriguojamas Philippe’o Herreweghe’s, tebevyko festivalio ,,Gaida“ koncertai, etc. Tačiau į Narbutaitės autorinį koncertą susirinkusi ir būtent jį pasirinkusi gausi publika paliudijo, kad jai tąkart pasirodė svarbiausias šis muzikinis lūkestis, ir toji palankiausia forma esmingiau suvokti naujausios Narbutaitės kamerinės muzikos visumą. Šiuo pavyzdžiu grindžiamas klausimas, ar mums netrūksta daugiau autorinių lietuvių kompozitorių koncertų, kurie ne tik fragmentiškai, bet ir iš esmės atspindėtų autentišką kūrėjo balsą bei išsamiau prabiltų apie konkretų autorių? Tiesa, ir dar vienas kontekstas – šį Narbutaitės koncertą iš tolo dar tarsi apjuosė du jos operos „Kornetas“ spektakliai (deja, vieninteliai šiame sezone): spalio 10 ir lapkričio 21 dienomis. Jie taip pat bylojo apie sąmoningai suvoktą publikos lūkestį – publikos, kuri ir be didelės reklamos žino, kas jai svarbu, įdomu, aktualu.
Koncerto savitumą, individualumą nulėmė (kaip jau aukščiau paminėta) ir pačios autorės parengti komentarai, o teatriško intymumo suteikė kiekvienam kūriniui pritaikytas skirtingas apšvietimas, instrumentinę-vokalinę tėkmę perimantis kalbėjimas bei gausa kitų įdomių koncerto detalių, kurioms Narbutaitė skyrė daug kruopštaus darbo ir pasirengimo. Pastangą atskleisti muzikos užnugarius įprasmino organiška kūrinių seka: kraštinėse dalyse skambėjo kompozicijos, kuriose su muzika girdėjome ir tekstų citatas, o vidurinė išsiskleidė kaip asketiškas fortepijono solo, kurio inspiracijas papildė ir literatūriniai kultūriniai kontekstai. Trijų kompozicijų eiga sudarė vieną bendrą vyksmą, kurį vienijo kontempliatyvusis dėmuo. Ir dar. Įdomu tai, kad autorės sumanymą tokiam koncertui nulėmė ne koks jubiliejus ar kita ypatinga proga, o tiesiog patys kūriniai. Pasak autorės, jie gimė iš atsitraukimo, ištuštėjimo poreikio, kurį nulėmė ilgas, įtemptas kūrybos laikotarpis, nusėtas didelių apimčių, stambių sudėčių, daugiasluoksnių kūrinių. Tad ar naujoji kamerinė trijulė nėra savotiškas triptikas?
Koncerte skambėjo trys pastarųjų metų Narbutaitės kompozicijos: „Labirintas“ balsui ir fleitai (2017), „Tuštumoje“ fortepijonui (2016) ir „Heliografija“ balsui, altui, violončelei, tombakui ir rėminiam būgnui (2015). „Labirintas“ ir „Heliografija“ Lietuvoje dar nebuvo atlikti, o „Tuštumoje“ premjera įvyko Nidoje, Thomo Manno festivalyje (festivalio užsakymas). Vilniuje jį buvo galima išgirsti 2017 m. balandžio 21 d. „Organum“ koncertų salėje, geriausių Lietuvos muzikologų darbų apdovanojimų ceremonijoje. Visos šios kompozicijos, anot autorės, turi tam tikrų sąsajų, tačiau yra labai skirtingos. Kiekviena susijusi su tam tikru, atskiru inspiracijos lauku. Kūriniai koncerte buvo išdėstyti tokia seka, kuri susilieja į bendrą trijų epizodų vyksmą, į kontempliacijai artimą procesą.
Onutė Narbutaitė, nuotr. V. Jurgelevičiaus
Štai žvilgsnis, nukreiptas į „Labirintą“, skirtą balsui ir fleitai. Šio opuso atsiradimą inspiravo dainininkė Gunta Gelgotė bei fleitininkas Giedrius Gelgotas. Kūrinys sukomponuotas pagal austrų rašytojos Ingeborg Bachmann tekstus ir argentiniečio Jorge’s Luiso Borgeso interviu. Kūrinyje panaudota nuolat pasikartojanti Bachmann eilėraščio „Exil” frazė „Nur mit Wind mit Zeit und mit Klang“. „Šiame eilėrašty Bachmann kalba apie neprisiregistravimą ir apie vokiečių kalbą, kuri yra lyg debesis“, – teigia Narbutaitė. „Tą debesį ji laiko namais, dreifuodama su juo pro kitas kalbas.“ Anot kompozitorės, „Labirintas“ yra tarsi nepriregistruotas dreifavimas tarp garsų ir turėtų tekstų nuotrupų.
Pačioje kūrinio pradžioje skamba tyli fleitos melodija, grįsta tritoniais, harmonine derme. Fleitininkas G. Gelgotas, meistriškai įvaldęs tradicines štrichuotes, puikiai atliko glissando, tremolo, taip pat ir šiuolaikinius štrichus – son éolien ir overblowing. Po kiek laiko kūrinyje pasigirsta solistės partija. G. Gelgotė lyriškai, švelniu tembru pradeda dainuoti Bachmann tekstą, o fleita su ja mezga dialogą. Kūrinio eigoje abiejų atlikėjų vaidmenys dažnai pasikeičia: solistė atlieka vokalizę, o šiame fone fleitininkas ima skaityti Borgeso tekstą. Kompozicijoje žaidžiama ir su erdve: solistė nukreipia garsą į fortepijono vidų. Toks erdvės pakitimas kompozicijai suteikia dar daugiau spalvingumo bei charakteringumo. Ir paslapties.
Labai įdomu, kad kūriniui buvo pasirinkti du skirtingi teksto autoriai, du kontinentai, dvi kalbos – vokiečių bei anglų. Kūrinyje gausu veidrodinių atspindžių, kurių esama įvairiose garsų struktūrose bei vingiuose. Čia taip pat vyrauja dvi atskiros kreivės – garsų bei žodžių. Kartais jos susiliečia, tačiau tiesiogiai viena kitos neatspindi. Trukmės atžvilgiu garsų kreivė yra dominuojanti, melodija – kupina įvairių pasikartojančių motyvų, ji visuomet plėtojama, skamba ištisai. Tačiau ir trumpos citatos, išdainuojamos ar iškalbamos, kūrinyje yra lygiavertės melodijai. Ar melodija nėra tapusi vienu būdingiausių Narbutaitės savitumo ženklų?
Pačią kompoziciją kompozitorė apibūdino lyg „kelionės, nežinia kada prasidėjusios, ir nežinia kada besibaigsiančios fragmentą“. Narbutaitė teigia: „Kūrinys ir jo atspindys klausytojo sąmonėje – dar vienas svarbus šios kompozicijos kreivių vertinimas. Jei klausytojui citatų autoriai, jų tekstai ir gyvenimai nėra neatpažįstami, tas atspindys gali pasidauginti į daugybę netikėtų atsišakojimų.“
Kūrinį „Tuštumoje“ fortepijonui, pasak Narbutaitės, taip pat inspiravo tekstai – poeto Georgo Traklio ir kitų. Pianistas Sergejus Okruško pateikė įtaigų tuštumos įkūnijimą: šykščią ir redukuotą garsų kalbą jis įprasmino tyliosios dinamikos meistryste, galop priartėdamas prie svaigios dinaminės kulminacijos. Dėmesingas pauzių išklausymas, tuščių intervalų išaustos faktūros perregimumas patvirtino autentišką pianisto susigyvenimą su kūriniu. Kartais taip nutinka, kad ilgainiui suvoki vieną ar kitą kūrinį esant šio atlikėjo kūriniu. Taip nutiko ir šįkart.
Svarbu paminėti ir prie koncerto sėkmės prisidėjusią Šv. Kotrynos bažnyčios akustiką bei sakralią erdvę, kuri puikiai tiko tokio pobūdžio muzikai. Tikriausiai kompozitorė neatsitiktinai pasirinko būtent šią vietą, kurioje jau nuskambėjo ne vienas jos kūrinys, kad ir oratorija „Centones meae urbi“, anuomet dar apleistoje šventovėje. Kaip ir oratorijoje, taip ir ,,Heliografijos“ premjeroje ryški Vilniaus miesto tema – kūrinyje panaudoti su Vilniaus fotografija susiję teksto fragmentai, atrinkti iš Edmundo Gedgaudo ir Vaidoto Daunio esė. Be minėtų autorių, kūrinyje naudojami ir pačios Narbutaitės tekstai bei, kaip pasikartojantis moto, kompozitorės greta saulės laikrodžio pastebėtas epigrafas, kuris kūrinyje nuskambėjo du kartus. Kūrinį atliko airių atlikėjo ir kompozitoriaus Gartho Knoxo suburtas trio: G. Knoxas (altas), Agnès Vesterman (violončelė), Sylvainas Lemêtre (perkusija) bei mūsų sopranas Nora Petročenko. „Heliografijos“ buvo parašytos „Louth Contemporary Music Society“ (Airija) užsakymu ir pirmą kartą atliktos Airijoje. Nepaprastai džiugu, jog šį kūrinį atliko lietuvė solistė bei trys svečiai iš Prancūzijos, atvykę būtent dėl šio autorinio vakaro. Kuo šis atlikimas buvo ypatingas? Visų pirma, pačiu ansambliu. G. Knoxo (ypatingos kompetencijos atlikėjo, šiuolaikinės muzikos skleidėjo, ,,Ensemble Intercontemporain“, ,,Arditti Quartet“ nario!) suburta atlikėjų grupė puikiai atskleidė muzikos fragmentų kinematografiškumą. O solistė N. Petročenko, nepaisant pirmo pasirodymo su šiuo kolektyvu, klausytojus sužavėjo savo intymaus tembro grafika, atsiribojančia nuo operinių klišių, tad pasiduodančia kamerinės muzikos perteikimo kerams, maksimaliam įsiklausymui, nepriekaištingai dikcijai, bei ansambliškumui. Užsakovo pasiūlyta saulės tema kamerinei atlikėjų sudėčiai, pasak kompozitorės, inspiravo intymų, o kartu ir tarsi atitrauktą žvilgsnį, kuriam puikiai tiko šviesos ir šešėlio metafora. Orginaliai parinkta atlikėjų sudėtis, iš kurios išsiskyrė mušamieji – tombakas bei rėminis būgnas – perteikė orginalią kompozitorės mintį. Šio neįprasto instrumento pasirinkimas organiškai atitiko kompozitorės idėją perteikti įvairias padalas, žyminčias skirtingas (ne tik kalendorine prasme) laiko dimensijas. Tokio instrumento panaudojimu buvo siekiama ne tik išgauti naujų spalvų, bet ir paprasčiausiai autentiškai įprasminti kūrinio mintį. Tai oponavo šiais laikais įsigalinčiam atvejui, kai kompozitorius tarnauja instrumentams. Nuoširdus atlikėjų ryšys su pačia kompozitore lėmė fantastišką kūrinio atlikimą, kuriame stengiamasi rodyti ne savo atlikėjiškus sugebėjimus, o, svarbiausia – atskleisti kompozitoriaus mintį.
„Jos kūrybos būdas yra lėtas, mąslus, prabangiai lyriškas ir visiškai užvaldantis“, – taip Narbutaitės muziką apibūdino bene žymiausias šių dienų JAV muzikologas Richardas Taruskinas. Visiškas kontempliatyvios muzikos užvaldymas buvo apėmęs dar ilgą laiką po koncerto. Tikėkimės, kad tokio neformalaus muzikinio sambūvio sulauksime dar ne kartą. Jau dabar laukiame...