Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas I

Ignas Šoliūnas 2018-11-22

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ rengėjai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedra organizavo projektą „Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas“, skirtą LMTA studijuojantiems jauniesiems muzikologams bei kitų specialybių studentams. Dalyviai rašė straipsnius apie kurį nors vieną festivalio koncertą. Skelbiame konkurso dalyvių recenzijas.

 

Vilnius Mama Jazz sintezė

Ignas Šoliūnas, II vietos laimėtojas

LMTA, Muzikos teorija ir kritika

 

Keliaudamas į trečiąjį „Vilnius Mama Jazz“ festivalio koncertą mintyse apgalvojau tai, ką jau girdėjau šiame renginyje: kvapni skandinaviško džiazo virtuvė (Norvegai: Andy Sheppardas, Nilsas Peteris Molværis), naujai įžiebta lietuvių džiazo ugnis („Lithuanian JJazz Ensemble“) ir dubenėlis džiazo, roko ir punko mišrainės („Gorilla Mask“). Visi buvę pasirodymai turėjo kai ką bendro, ne tik tai, kad buvo įdomūs ir įtraukiantys. Kol dar neišdaviau ką bendro jie turi, norėčiau pereiti prie pirmųjų lapkričio 17-osios vakaro atlikėjų pasirodymų.

„Domas Žeromskas Quintet“. Prieš koncertą buvau įspėtas, kad klausysiuosi 18-mečio dvyliktoko sukurtų ir atliekamų kompozicijų. Ir... O, vaikyti! Nuo pat pirmų garsų mane apgaubė nostalgija. Visai nesitikėjau tokioje avangardinių eksperimentalistų ir melancholikų okupuotoje scenoje išgirsti tokios klasiško džiazo ekspozicijos! Toji muzika mintimis klausytoją nukelia į tą „smirdantį barą“, apie kurį Domantas Razauskas kalbėjo šio festivalio diskusijoje. Esu įsitikinęs, kad net profesionaliausi gydytojai prie Domo atliekamos muzikos pasiūlytų taurelę viskio ir kubietišką cigarą. Na o jei esate per jaunas ar per jauna, jums į galvą gali ateiti kita mintis.

Metas grįžti prie to kas buvo bendra visiems koncertams iki šio. Džiazo melodija ir harmonija – įtraukia klausytojus į muziką, juos užpildo jausmais ir mintimis. Kitas elementas – ritmas. Būtent jis leidžia muzikos sukeltą jausmą ne tik įsivaizduoti, bet ir fiziškai realizuoti – šokti. Šis šokio poreikis yra bendras visai šiame festivalyje išgirstai muzikai. Per Domo Žeromsko kvinteto atliekamą kūrinį „Positive“, mano galvoje sukosi Davido Gilmouro „The girl in the yellow dress“ vaizdo klipas. Jame labai estetiškai vaizduojama džiazo kultūra. Vaizdo klipas savo kulminaciją pasiekia būtent šokio metu. Taigi turiu nedidelę idėją renginio organizatoriams: publikai, kurios mintys apie viskį nekamuoja, o Domo ar kitų atlikėjų muzika verčia trypčioti, suteikite galimybę šokti.

Domas Žeromskas, organizatorių nuotr.

Kad ir koks įkvepiantis buvo Domo Žeromsko pasirodymas, negalėjau nepastebėti vieno kompozicinio panašumo. Viena iš Domo kompozicijų, berods antroji, labai priminė Herbie Hancocko „Maiden Voyage“. Nesvarbu kokia už to slypi istorija, svarbu, kad galime pasidžiaugti dėl to, kad Domas sėkmingai atrado savo laimę muzikoje. Jo užsidegimas muzikuojant – grojamų improvizacijų išdainavimas, instinktyvūs kūno judesiai grojant ir laisvumas scenoje – man byloja, kad savo laimę jis jau surado. Taigi, šiuo tonikos nonakordu su paaukštintu laimės laipsniu, siūlau įdėmiai sekti Domo Žeromsko kelionę į džiazo gelmes.

Antrasis vakaro pasirodymas – grupė „Now vs Now“. Prieš jiems užlipant ant scenos, renginio vedėjas Julijus Grickevičius klausytojams papasakojo apie gausybę grupės lyderio Jasono Lindnerio nuopelnų ir apdovanojimų, tarp kurių puikuojasi du „Grammy“ už muziką Davido Bowie „Blackstar“ albume. Vedėjui pristačius grupę šviesos užgeso ir į sceną įžengė Jasonas Lindneris. Nekantrią tylą atlikėjas nutraukė avangardiškais, atmosferiškais garsais, nieko nelaukę į sceną žengė ir jo kolegos. Po kiek laiko, visi pavieniai garsai išnyksta ir lieka tik švelnaus tembro sintezatoriai, prie jų prisijungia niekur neskubanti, gili bosinė gitara, o visa tai įrėmina griežtas būgnų ritmas. Tokia subtili muzika savo nuotaiką sparčiai sėjo klausytojų mintyse. Skambėjimą apibūdinau taip: muzika, kurios norisi klausytis naktį, važinėjant riedlente po Lukiškių aikštę. Spartus ritmas išjudina mintis, o plaukianti melodija – atpalaiduoja.

Ši „Now vs Now“ grupės muzika buvo itin atmosferiška, mintyse piešianti šviesius vilties pilnus, vaizdinius. Tiesa, pasirodymui įsivažiavus užvaldžius publiką, nuotaika šiek tiek pakito – patamsėjo. Muzika pasidarė dar labiau šokama. Tuomet ritmas buvo apipintas įvairiausiais elektroniniais garsais. Grupė paragino klausytojus šokti. Dalis šoko, dalis miegojo, o likusieji santūriai klausėsi koncerto. Manau, kad „Now vs Now“ muzika tikrai ypatinga, jeigu publika jų koncerte gali ir šokti, ir miegoti. Užtikrinu skaitytojus, jog tai, ką parašiau, yra nuoširdu. 

Apibendrinant „Now vs Now“ pasirodymą galima sakyti, kad tai buvo puiki galimybė pasinerti į save ir, su jų muzikos pagalba, apkeliauti savo pasąmonę. Kaip tai įvardyti? Na, pacituosiu patį Jasoną Lindnerį pokalbyje su Julijumi Grickevičiumi: „The biggest questions in life still don‘t have answers“ („Didžiausi gyvenimo klausimai vis dar neturi atsakymų“).

Taigi, šį vakarą buvome įdomios sintezės liudininkai: muzikanto, kuris prisiskynė jau daugybę laurų bei kurio muzika jau yra prinokę vaisiai, ir ambicingo jaunuolio, kurio sultingiausi vaisiai dar priešaky. Ačiū „Vilnius Mama Jazz“ už galimybę tai patirti.