Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas II

Festivalio „Vilnius Mama Jazz“ rengėjai ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos teorijos katedra organizavo projektą „Vilnius Mama Jazz recenzijų konkursas“, skirtą LMTA studijuojantiems jauniesiems muzikologams bei kitų specialybių studentams. Dalyviai rašė straipsnius apie kurį nors vieną festivalio koncertą. Skelbiame konkurso dalyvių recenzijas.

 

 

Išsitrinti atmintį – vėl paklausyti – išsitrinti atmintį

Dominyka Murauskytė

LMTA, muzikologija

 

Kartą prieš 17 metų nuskambėjo pirmieji džiazo akordai – festivalis „Vilnius Mama Jazz“ išvydo dienos šviesą. O gal vakaro žibintų šviesas? Ir tam, kad mus džiugintų šis festivalis tebegyvuoja iki šių dienų. Juk viskas dėl žmonių, dėl skoningos ir naujus trendus diktuojančios džiazo muzikos.

Iš pažiūros gražų, tačiau šaltą lapkričio 16-tosios vakarą žmonės nedrąsiai lindo iš savo urvelių ir patyliukais judėjo link Vilniaus rusų dramos teatro. Ten nerimastingai laukė antrasis „Vilnius Mama Jazz“ koncertų vakaras. Nors dramos teatro patalpos pildėsi ir po truputį, tačiau ore tvyrojo aiškus smalsumo jausmas – žmonės žinojo, ko nevalia praleisti. Tiesa, didžiąją auditorijos dalį sudarė „laiko patikrinti“ žiūrovai, kitaip sakant, jaunimo matėsi mažiau.

Pirmoji tą vakarą pasirodė grupė iš vieno kanadiečio ir poros vokiečių – „Gorilla Mask“. Veržlūs muzikantai buvo pristatyti kaip nepataisomi taisyklių laužytojai, keistuoliai ir šiokio tokio chaoso nešėjai. Iš tiesų, jie savo tikrąjį veidą nedelsdami pademonstravo jau pirmosiomis pasirodymo minutėmis. Grupė, vedama išraiškingojo alto saksofono meistro Peterio Van Huffelio, tarsi lėkė nuo skardžio ir tuo pačiu kilo aukštyn lyg amerikietiškais kalneliais. Nors chaoso visame tame buvo užtektinai, netgi daugiau nei reikia, tačiau jautėsi, kad viskas vyksta pagal planą – vaikinai nesako „palaukite“, jie važiuoja maksimaliu greičiu ir nesižvalgo kas liko už jų nugaros. Įpusėjus „Gorilla Mask“ pasirodymui, aplankė supratimas, kad vaikinai ką tik žiūrovams patiekė šviežutėlio jazz rock‘o su trupučiu free jazz‘o ir šlakeliu punk jazz‘o. Nors šis žanrų derinys skambėjo agresyvokai, bet publika atrodė patenkinta tuo ką jaunuoliai darė su didžiausiu užsidegimu. Dėl to kilo savotiškai įdomi mintis, kad tikriausiai tik tokie pozityvūs žmonės kaip „Gorilla Mask“ grupės nariai gali kurti ne tokią pozityvią muziką taip profesionaliai. Taip pat, grupė pasižymėjo savo keistais ir kartais netgi šiurpiais kūrinių pavadinimais, pvz.: „Lopšinė mirusiajam“, „Smegenų nutekėjimas“ ir t.t... Žodžiu, jaunimas „davė garo“ kaip reikiant, o savo pasirodymą vainikavo meditaciniu kūriniu ir visus taip užkėlė į aukštumas, kad įvyko pirmasis festivalio bisas. Publika negailėjo plojimų, pasitenkinimo šūksniai pasklido ore. Pirmoji dalis pavyko.

Gorilla Mask, organizatorių nuotr.

Po pertraukėlės ant raudonųjų laiptų, ant kurių, beje, vyko kiekvieno „Mama Jazz festivalio“ dalyvio interviu, visa žiūrovų minia sugužėjo atgal į salę ir laukė kol užges šviesos. Į sceną žengė norvegai – Nilsas Petteris Molværis su grupe. Iš šono žiūrint, pasirodė labai rimta, gal net šiek tiek nedrąsi kompanija, bet tikriausiai toks įspūdis susidarė ką tik atgrojus maištininkams „Gorilla Mask“, kurie paliko tvirto ir veržlaus džiazo skonį burnoje. Pastebėjimas: profesionalių organizatorių dėka, po gan agresyvaus numerio, kontrasto principu, koncertą tęsė romantikos kupinas džiazo pasirodymas, tai padeda ilgiau sukoncentruoti žiūrovų dėmesį. Taigi, garsiojo trimitininko vedami, norvegai po truputį įskėlė žiežirbą į savo pasirodymą. Visos norvegų programos metu buvo jaučiamas ryškus pulsas, erdvė užsipildė dieviškojo trimito skleidžiamais garsais, žiūrovų ausis užliejo palengvėjimas. Labai aiškiai matėsi, kad komanda stipriai „susigrojusi“, atidirbta kiekviena minutė tam, kad publika būtų apdovanota šiurpuliukais nuo galvos iki kojų. Buvo tokių momentų, kad atrodė jog Molværis visą Vilniaus rusų dramos teatrą nukėlė kažkur į šiltus kraštus, kur danguje skraido žuvėdros ir po kojomis ošia jūros bangos. Visiškai paprasti, tačiau neabejotinai genialūs muzikantai sulaukė plojimų atsistojus. Antrasis bisas užbaigia įspūdingą vakarą.

 

Antroji Vilnius Mama Jazz festivalio diena

Paulina Borissjuk

LMTA, Džiazas (Dainavimas)

 

Lapkričio 16 d. vyko gerai žinomo „Vilnius Mama Jazz“ festivalio antrasis koncertas, kurio scenoje pasirodė tokie atlikėjai, kaip Nilsas Petteris Molværis ir grupė „Gorilla Mask“. Trumpai apie pačius muzikantus. „Gorilla Mask“ yra grupė, prieš devynerius metus susikūrusi Berlyne. Kritikai iki šiol negali priskirti jų muzikos konkrečiam žanrui, bet, manau, galima teigti, jog jų atliekami žanrai varijuoja tarp free jazz ir agresyvaus roko. Tiesa, kartais grupės kompozicijos lyginamos su sunkiojo metalo muzika. Grupės įkūrėjas ir lyderis Peteris Van Huffelis, grojantis saksofonu, yra visų „Gorilla Mask“ kūrinių autorius. Jo kompozicijose stipriai jaučiama žymių JAV saksofonininkų J. Coltrane’o ir J. Zorno įtaka. Jų muzikos įkvėptas, Peteris 2003-aisiais išleido savo pirmąjį įrašą. Taip pat jis spėjo sudalyvauti beveik 20 albumų kūrime. Peteris yra eksperimentatorius, tai galima spręsti ne tik iš jo muzikos, bet ir iš to, kiek jis yra subūręs gerai žinomų kolektyvų, tokių kaip „House Of Mirrors“, „Boom Crane“, „The Suite Unraveling“ ir kitų. Tuo muzikantas siekė rasti naujų idėjų melodijose ir bandė atitolti nuo tradicinio džiazo. Apibendrinant, grupę „Gorilla Mask“ galima būtų apibūdinti, kaip nuolat veikiančio, laužančio tradicijas virtuozų trio, kurių muzika priskirtina prie punk, roko, metalo stilių, kurioje gausu laisvų, agresyvių improvizacijų su džiazo ir avangardo elementų.

Kitas koncerto atlikėjas – trimitininkas Nilsas Petteris Molværis (NPM) su savo kolegomis J. Lindströmu, J. B. Myhre ir E. Dahlenu. Molværis gimė ir užaugo Norvegijoje. Labai svarbu paminėti tai, jog Norvegija yra kupina nepaprastai gražių gamtos vaizdų šalis, nes N.P. Molværio muzikoje labai aiškiai girdimi ir jaučiami jo šalies gamtos įvaizdžiai. Tiesa, jis labai mėgsta šalia to pridėti elektroninės muzikos garsų, kas skamba neįprastai, bet labai įdomiai ir novatoriškai. Taip pat Molværis didelį dėmesį skiria trimitui, kuriuo išgauna nepaprasto gražio garsus, subtilius, bet tuo pačiu labai ekspresyvius ir jausmingus. Nukrypstant nuo muzikanto muzikos, būtų svarbu paminėti, jog 1997-aisiais metais NPM išleido solinį albumą „Khmer“, kuris pelnė šlovę albumo kūrėjui. Šiais metais Molværis išleido albumą „Nordub’’ kartu su Jamaikos regio ir „dub“ žanrų žvaigždėmis „Sly and Robbie“. Albume sujungti Jamaikos ritmai ir ilgesingi norvegiški motyvai. Taigi, apžvelgus Molværio pasiekimus ir pačią muziką, galima teigti, jog jis neabejotinai yra ateities džiazo kūrėjas, kuris nebijo eksperimentuoti, jungdamas muzikoje tai, kas atėjo pas mus iš gamtos, bei elektroninius garso efektus.

Nilsas Petteris Molværis, organizatorių nuotr.

O dabar norėtųsi įdėmiau apžvelgti pačius atlikėjų pasirodymus. Šiais metais „Vilnius Mama Jazz“ vyko Lietuvos rusų dramos teatre. Mano manymu, puiki vieta būtent tokiam nuostabiam renginiui. Taigi, pirmoji koncerto dalis prasidėjo su grupe „Gorilla Mask“. Publika pasitinka atlikėjus šiltais plojimais. Pirmas įspūdis, pradėjus groti muzikantams, nevienareikšmis. Kas tai? Free jazz? Jazzrock? Atlikėjams be abejonės pavyko pritraukti klausytojų dėmesį garsų chaotiškumu. Nors Lietuvoje avangardas dar vis nėra kažkas įprasta ir kasdieniška, bet iš publikos reakcijos galima buvo spręsti, jog tokia muzika verta klausymo, bent jau muzika, kurią groja ši grupė. Vietomis buvo stipriai jaučiama J. Coltrane’o įtaka, o užmerkus akis, galima būtų įsivaizduoti, jog tai ir yra Coltrane’o muzika. Įpusėjus „Gorilla Mask“ pasirodymą galima aiškiai nusakyti, jog tai avangardas ir psichodelinis rokas, bent jau šįvakar dominavo šios dvi kryptys. Saksofonininkas publikos dėmesį pritraukdavo agresyviomis, impulsyviomis improvizacijomis, kurios tiesiog užburdavo ir leido galvoti apie muzikantą, kaip apie tikrą virtuozą. Baigiantis pirmajai koncerto daliai – pastebimai audringesni klausytojų plojimai. Publikai neabejotinai patiko.

Kita koncerto dalis – Molværis, kurio muzika ir trimito garsai nuo pat pirmos minutės sujaudino klausytojus savo jausmingu skambesiu. Netikėtumas: staiga šalia trimito garsų pasigirsta elektroniniai efektai, kas iš pirmo žvilgsnio pasirodo neįprasta, gal net šiek tiek keista, bet paskui supranti, jog šie elementai puikiai dera, ir tarsi užhipnotizuoja klausytoją. Klausant Molværio muzikos neįmanoma nepastebėti, neišgirsti gausių gamtos įvaizdžių panaudojimo muzikoje, klausytojas neliko abejingas tokiam jausmingumui. Švelnūs, kupini apmąstymų garsai ir motyvai. Šio pasirodymo metu jauti, lyg esi kitame pasaulyje. Publika liko maloniai nustebinta ir buvo aišku, jog atlikėjai iš Norvegijos ir jų muzika paliko didelį įspūdį.

Reziumuojant nuostabų penktadienio koncertą norėtųsi išsakyti pastebėjimą, jog tarp pirmosios ir antrosios koncerto dalies atlikėjų pasirodymo ir muzikos buvo didžiulis kontrastas. Tai leido publikai pilnai pajausti vienų ir kitų dalyvių muzikos ypatumus ir subtilybes. Mano nuomone, koncertas buvo tikrai įdomus, nuobodžiauti tikrai neteko, įspūdžiai dar išliks ilgai.

 

Finalinė ,,Vilnius Mama Jazz“ festivalio diena

Julita Lukminaitė

LMTA, Džiazas (fortepijonas)

 

Jau septynioliktuosius gyvavimo metus skaičiuojantis festivalis ,,Vilnius Mama Jazz“ vėl sugrįžo į sostinę. Lapkričio 15–18 dienomis vykęs renginys stebino atlikėjų iš įvairių šalių gausa ir originalumu, atitiko kiekvieno skonį: buvo galima išgirsti tiek bliuzo elementų, tiek elektronikos, o mėgstantiems aštriau – avangardinio džiazo sąskambių. Šiais metais festivalis pasižymėjo įvairiomis naujovėmis: pirmos ir antros dalies atlikėjų pasirodymai buvo sudėlioti kontrasto principu – skirtingų džiazo stilių kokteilis kiekvieną vakarą stebino žiūrovus. O per pertraukas teatro fojė vykstantys pokalbiai su muzikantais mezgė dar stipresnį dialogą su ką tik išgirsta muzika. Visgi, didžiausią įspūdį paliko baigiamasis festivalio koncertas, pritraukęs didžiausią būrį klausytojų, tad apie jį toliau ir bus kalbama.

Baigiamajame ,,Vilnius Mama Jazz“ festivalio koncerte sceną dalijosi du skirtingo pobūdžio atlikėjai su profesionaliais scenos partneriais. Vakarą pradėjo multiinstrumentininkas, neapsiribojantis tik vienu muzikos stiliumi, trimitininkas Mathiasas Eickas iš Norvegijos. Su savo kvintetu, kurį be lyderio sudaro mušamieji, klavišiniai, bosinė gitara ir smuikas, jis pristatė savo naujausias kompozicijas iš albumo ,,Ravensburg“. Nuo pat pirmųjų fortepijono arpeggio ir tylaus smuiko pizzicato, tarsi lengvo Skandinavijos kraštų vėjo, klausytojus aplankė ramybė. Jo albumo kūrinių pavadinimai – „Šeima“, ,,Draugai“, ,,Vaikai“ – lengvai nusako atliekamos muzikos skaidrumą ir jautrumą. Šeima, kurios įkvėptas, Mathiasas ir parašė šiuos kūrinius, žmogui yra neginčijamai sentimentalus ir brangus objektas. Todėl girdimos melodijos lengvai paliečia kiekvieno ausį ir širdį. Kompozitorius į savo ansamblio sudėtį įtraukia ir smuiką – šio instrumento šiltas ir jautrus skambesys visuose kūriniuose puikiai įkūnija tyrus jausmus, o paties Mathiaso trimitas broliškai tam antrina.

Daugumoje atliktų jo kompozicijų mušamieji meistriškai kontrastuoja, kurdami įvairiausias ritmines formules, su melancholijos įkvėpta smuiko muzikine linija, taip vis ugdydami įtampą, kuri galiausiai greit nuslūgsta ir vėl yra grįžtama prie ramybės, subtilaus švelnumo. Smuiko ir trimito pokalbis, įsiterpiant ir Eicko vokalui, pritariant ritminei instrumentų grupei – ramybe spinduliuojanti muzika. Šiais aspektais labai nutolstama nuo tradicinio džiazo ir jam būdingo ritmo pojūčio, artikuliacijos. Nepaisant to, kompozicijos kuriamos gana bendra visiems kūriniams idėja ir stilistika. Bet įvertinus visų dienų skandinavų pasirodymus, akivaizdu, kad tai bendras jų muzikos kūrimo principas. Kaip bebūtų, publika be galo susidomėjusi stebėjo „Mathias Eick Quintet“ pasirodymą, kur moderniojo džiazo garsai perkėlė mus į sentimentalumo būseną.

Mathias Eick, organizatorių nuotr.

Po ramios fiordų melancholijos gūsio, į sceną su trenksmu įžengė paskutinė festivalio dalyvė, vokalistė iš JAV – Deva Mahal. Neretai žiniasklaidoje įvardijama kaip Diva, ši atlikėja ir dainų autorė įrodė esanti verta šio vardo. Nuo pat mažens dainuodama kartu su tėčiu, garsiuoju ,,Grammy“ laimėtoju, vokalistu ir gitaristu Taj Mahalu, solistė toliau garsina šeimos vardą. Prasidėjęs pasirodymas tapo intriga – pirmieji į sceną žengė ir pradėjo groti jos partneriai: Ashtons Sellersas (gitara), Dominicas Marshalls (klavišiniai), Patrickas Stewartas (bosinė gitara) ir Alexas Brajkovicius (mušamieji). Tik žiūrovams pradėjus nekantriai šnabždėtis kurgi toji Diva, į sceną, pasidabinusi žėrinčiais apdarais, įžengė dainininkė.

Ne veltui muzikos kritikai teigia, kad jos kraujyje teka bliuzas – jau pirmoji jos daina iš naujojo albumo ,,Run Deep“ tai patvirtino. Žavinti ne tik ypatingai stipriu balsu, plačiu diapazonu, nepriekaištingu džiazinio ritmo pojūčiu, bet ir judesiais – tarsi susiliejusi su muzika, ji laisvai juda po sceną, taip uždegdama scenos partnerius ir publiką. Žaisdama kompozicine, nuotaikų ir stilistine dainų įvairove, Deva Mahal demonstruoja klausytojams dar vieną savo talentą – grojimą elektrine gitara. Žavi ir tai, kaip ši bliuzo žvaigždė komunikuoja su publika – po kiekvieno atlikto kūrinio ji energingai paklausia ar publika gerai jaučiasi, net pasiteirauja kaip lietuviškai pasakyti ,,ačiū“ ir ,,prašau“. Atlikėja šiltai bendrauja ir su kolegomis scenoje. Ji pristato muzikantus ir, lydint garsiems klausytojų plojimams, dvi dainos yra pradedamos nuo fortepijono ir gitaros solinių įžangų.

Tęsdama savo pasirodymą, dainininkė kalbėjo apie tai, kad svarbiausios vertybės gyvenime jai yra meilė, lygybė, laisvė. Tuomet atliko dar vieną dainą, kurios tema, kaip nebūtų keista šiuolaikiniame pop ir jazz muzikos pasaulyje – meilė. Jeigu per pirmą koncerto dalį dar abejojome, ar naujos džiazo formos mums priimtinos, per Devos Mahal pasirodymą nebeliko vietos gilesniam mąstymui, nes užburti fenomenalaus atlikėjos balso, gėrėme bliuzo garsus į save. Atsidėkodami aplodismentais ir nedvejodami atsistoti, sulaukėme biso. Tam Deva pasirinko dar vieną dainą iš naujojo albumo – ,,Take a giant step“. Dar sykį ji pademonstravo savo neeilinius vokalo sugebėjimus, ritmikos pojūtį, o gospelio įkvėpta melodija nuteikė pozityviai. Publika liko galutinai pavergta, kuomet šios dainos pabaigoje nuskambėjo melodine ir ritmine prasme sudėtinga gitaristo Ashtono Sellerso improvizacija.

Šiais unikaliais bliuzo ir amerikietiško dvelksmo akordais „Vilnius Mama Jazz 2018“ festivalis skelbė pabaigą. Išklausius tokios džiazo muzikos įvairovės ir galimybių, lengva įsitikinti, kad džiazas – ne tik žanras, tai – gyvenimo būdas. Kurio dalimi, šio nuostabaus festivalio dėka, galėjo tapti kiekvienas iš mūsų.

 

Atidavė visą širdį

Indrė Bareikytė

LMTA, Muzikos teorija ir kritika

 

Lapkričio 15, 16, 17, 18 dienomis, Vilniuje, Rusų dramos teatre, koncertavo vieni žymiausių užsienio džiazo atlikėjų. Džiazas – tai profesionali improvizacinės muzikos rūšis, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Žinia, džiaze atlikimas kitoks nei klasikos muzikoje, džiaze atlikėjai labiau išreiškia save. Džiazo muzika, taip pat byloja apie kiekvieną atlikėją – koks jis yra ir ką mėgsta. Kalbant apie festivalio muziką, kurią girdėjome šiomis dienomis, didžiausią įspūdį paliko paskutinės dienos atlikėjai – trimitininkas Mathiasas Eichas su grupe bei solistė Deva Mahal. Visų pirma, pristatysiu ta dieną koncertavusį džiazo muzikos trimitininką Mathiasą Eichą, kurio grupė į šį festivalį buvo kviečiama ne pirmą kartą. Festivalis laukė šio atlikėjo net keturis ar penkerius metus, kol pagaliau šiandien mes išvydome jį scenoje. Atlikėjas, žinoma, atvyko į festivalį su grupe, kurioje, taip pat grojo Erlendas Slettevollas, Hakonas Aase, Audunas Erlienas bei Torsteinas Lofthusas (grojama bosine gitara, trimitu, fortepijonu, smuiku, būgnais).

Nuo pirmo vakaro numerio buvo aiškiai girdima, kad muzikoje palaikoma viena kūrinio tema. Pagrindiniai instrumentai fortepijonas ir trimitas, kuriems pritarė būgnai, smuikas bei bosinė gitara. Vėliau, kūrinio pirmos temos pabaigoje, pagrindinis instrumentas tapo smuikas, kuris nuvedė kūrinį į antrąją dalį, vėliau prisijungė kiti instrumentai. Antrąją temą užbaigė ir trečiąją pradėjo pagrindinę mintį atlikę instrumentai – smuikas ir trimitas. Tačiau, tiek antroje, tiek trečioje kūrinio dalyse, būgnai ir gitara laikė savo vienodą ritmą ir buvo pritariantys instrumentai, kartodami savo temą. Pirmąjį kūrinį užbaigė smuikas.

Kalbant apie antrąjį šio vakaro kūrinį, jį pradeda fortepijonas ir vėliau įstoja smuikas bei trimitas. Pats kūrinys ramus, melodija kylanti, primena auštantį rytą. Trimito įstojimas asocijuojamas su vidurdieniu, kai muzikos dinamika kyla ir atliekama garsiai. Tempas vis greitesnis, mintis pakartojama taip pat vis greitesniu tempu, kol galiausiai melodija tapo garsi, energinga, greita. Pagrindinę temą atliko trimitas ir būgnai, kurie taip pat kartu su fortepijonu užbaigė šį kūrinį. Jis buvo įdomus tuo, kad išaugo į energingą, triukšmingą, garsiąją, greitąją muziką. Šio ansamblio muzikos kūriniuose, pagrindinė mintis dažniausiai buvo atliekama trimito, ir tai buvo asocijuojama su pačia grupe, kurioje svarbiausias atlikėjas buvo pats trimitininkas. Muzika tarsi perteikė ir pačių atlikėjų gyvenimą, jų kūriniuose atsispindėjo jų karjeros siekimas.

Deva Mahal, organizatorių nuotr.

Taip pat šį vakarą koncertavo viena žymiausių džiazo muzikos solisčių Deva Mahal, kuri ir užbaigė festivalį. Savo karjerą ji pradėjo žengdama tėvų pėdomis, į muziką pasinėrė nuo mažens, dar lankydama mokyklą su tėčiu įrašė ne vieną dainą, skirta vaikams bei prieš dešimtmetį dainavo tėvo albume „Maestro“. Jai instrumentais pritarė kiti atlikėjai: Ashtonas Sellersas, Dominicas Marshallas, Patrickas Stewartas, Alexas Brajkovicius.

Atlikėja dainavo įsijautusi, ypač antrosios dainos priedainyje, kuriame būgnai buvo svarbiausias muzikos instrumentas. Dainos buvo pradedamos tyliau, lėtesniame tempe ir visą laiką melodija vis garsėdavo iki kulminacijos, kurioje muzika tapo galinga. Atlikdama tokias dainas solistė nori parodyti savo vidinius jausmus, ką jaučia publikai. Ypač paskutiniame savo atliktame kūrinyje, kur įdėjo visą savo širdį. Juo atlikėja, tarsi norėjo atsidėkoti publikai, už tai, kad atėjo jos pasiklausyti. Ir solistė Deva Mahal, ir „Mathias Eich Quintet“ šį vakarą tikrai nustebino daugumą žmonių ir paliko jiems įspūdį.

 

Jie pasėjo džiazo sėklą mūsų širdyse

Lukrecija Stonkutė

LMTA, Muzikos teorija ir kritika

 

Plačiai besiplaikstančios sijono klostės, šokiai vidury scenos, žegnojimasis bei lietuvių kalbos mokymasis koncerto metu, diskusijos, šypsenos, ašaros, juokas, muzikos garsų paletė... Regis tiek daug išvardinta, bet paprašius šiuos visus žodžius suvesti į vieną vienetą – ganėtinai sudėtinga užduotis. Nurimkite, Jums jos atlikti nereikės. Išduosiu paslaptį, jog kalbame apie tarptautinio džiazo festivalio „Vilnius Mama Jazz“ baigiamąjį koncertą.

Yra sakoma, jog džiazas ir lietus puikiai dera. Regis, net pats oras buvo palankus lapkričio 18-osios koncertui. Lauke kapsint lietaus lašams, į Lietuvos rusų dramos teatrą sugužėjo džiazo muzikos mylėtojai, klausytis garsiųjų „Mathias Eick Quintet“ bei Deva Mahal atliekamų kūrinių.

Vakaro koncertą pradėjo svečiai iš Norvegijos – „Mathias Eick Quintet“. Tai grupė, suburta paties trimitininko Mathiaso Eicko, kurią be jo dar sudaro: Erlendas Slettevollas (fortepijonas), Håkons Aase (smuikas), Audunas Erlienas (bosinė gitara), Torsteinas Lofthusas (perkusija). Visi muzikantai iš pažiūros kuklūs, tačiau pasižymintys ne itin kuklia savo muzikinio gyvenimo biografija. Kvintetas yra įrašęs keturis muzikos albumus, kuriuos prodiusavo garsioji įrašų leidykla ECM Records; grupė koncertuoja įvairiose Europos koncertų salėse. Na, o grupės lyderis, Mathiasas Eickas yra pelnęs daugybę trofėjų, vienas jų – „Statoil“ stipendija, kuri laikoma viena svarbiausių ir didžiausių Norvegijoje.

Pasirodymo metu, grupė pristatė keletą kūrinių iš savo naujausio albumo „Ravensburg“, išleisto šiais metais. Kurti muziką ir sudaryti pastarąjį albumą įkvėpė Eicko šeima. Net albumo kūriniai pavadinti: „Šeima“, „Draugai“, „Tėvai“, „Mergina“ ir pan. Per atlikėjų pasirodymą akį patraukė grupės narių šypsenos, kurios pozityviai nuteikė klausytojus. Buvo matyti, jog atlikėjams svarbus kiekvieno garso atspalvis. Pastebėtina ir tai, kad atlikėjai, neretai grojo užsimerkę. Tokia detalė įrodo besąlyginį atsidavimą muzikai ir tam kas vyksta čia ir dabar.

Ypač sužavėjo muzikinis tekstas, atitinkantis kūrinių pavadinimus. Štai, pavyzdžiui, kompozicija „Mergina“, beje, kaip ir realybėje – gali būti visokia: aikštinga, mylinti, principinga, rūpestinga. Tai buvo girdėti ir Eicko kūrinyje. Garsinis diapazonas itin platus, tembrinė paletė įvairavo – nuo pastelinių iki pačių ryškiausių, lyg tapytojo Paulo Gauguino paveiksluose aptinkamų spalvų. Improvizaciniai momentai, kai atlikėjai galėjo „išsakyti“ savo slapčiausias mintis ir giliausias emocijas, skambėjo kerinčiai ir publiką palengva plukdė į ramybės uostą.

Šiek tiek pasigedau pianisto raiškos. Atlikėjas regis buvo kiek susikaustęs, tad kartkartėmis pasimiršdavo, jog ir jis dalyvauja muzikos vyksme. Tačiau nei vienas negalime žinoti kas vyko šio atlikėjo širdyje tą vakarą...

Po pasirodymo vyko trumpa diskusija su grupės lyderiu, kurią vedė Julijus Grickevičius, festivalio koncertų vedėjas bei vienas iš vadovų. Smagu buvo išgirsti, jog muzikantai liko itin sužavėti garso kokybe bei publikos gausa!

Deva Mahal, organizatorių nuotr.

„Vilnius Mama Jazz“ festivalį vainikavo įspūdingo balso savininkė Deva Mahal iš JAV. Drauge su ja koncertavo džiazo grupė, kurią sudaro Ashtonas Sellersas (elektrinė gitara), Dominicas Marshallas (klavišiniai), Patrickas Stewartas (bosinė gitara) ir Alexas Brajkovicius (perkusija). Solistės ir grupės atlikėjų koncertinės kelionės driekiasi per visą pasaulį, o šiais metais jie įrašė savo debiutinį albumą „Run Deep!“ Apie šią atlikėją būtų galima ilgai kalbėti, rašyti, bet kas gi vyko koncerto metu?

Muzikantai jau skambina pirmuosius akordus. Ir štai į sceną, šokio žingsniu, tarsi plaukte įplaukia visų laukta žavingoji Deva Mahal. Jau nuo pat pirmųjų išdainuotų žodžių, publika užgniaužia kvapą. Pakerėjo jos charizma bei užtikrintumas tuo ką daro scenoje bei techninės balso galimybės. Lyrinių epizodų metu, skambant D. Mahal švelniam balsui, teko matyti kaip keletas iš publikos šluostėsi ašaras, o štai išgirdus atlikėjos balso galybę žiūrovai sustingdavo.

Ne mažesnį įspūdį nei pati Deva paliko ir grupės narių muzikavimas. Visi jie puikūs ir improvizacinėse vietose ryškiai suspindo. Mano manymu, šio pasirodymo metu pagrindiniai atlikėjai buvo du: Deva Mahal ir elektrinės gitaros atlikėjas Sellersas iš Naujosios Zelandijos. Dar neteko matyti ir girdėti tokio aukšto lygio, elektrinės gitaros virtuozo, pasižyminčio stulbinančia technika. Matyti, jog atlikėjas puikiai išmano instrumento specifiką, o prireikus, geba pasikeisti nutrūkusią stygą vos per vieną minutę (beje, taip nutiko ir pasirodymo metu).

Džiugino ir tai, jog nuo muzikantų veidų nedingo šypsena. Atlikėjai nepabijodavo prieiti vieni prie kitų ir žvilgsniu, veido išraiška ar kūno judesiais paskatinti kolegą groti dar aistringiau.

Teko nuryti ir šiek tiek liūdesio kartėlio, sužinojus, jog D. Mahal neketina duoti interviu po pasirodymo. Anot jos, saugo balsą kitiems koncertams. Galbūt po šiais žodžiais slypi ir kur kas daugiau priežasčių. Tačiau scenoje dainininkė ir grupės nariai atidavė visą savo esybę, tad vargu ar pokalbis būtų buvęs tinkamas verdant stiprioms emocijoms...

Kaip žinia, festivalis truko keturias dienas. Kiekvienos dienos koncertai, išties ilgi – bene po keturias valandas. Tačiau žiūrovų gausa liudija tai, kad festivalis ir jo svečiai yra verti dėmesio, meilės bei pagarbos. Tikiu, jog „Vilnius Mama Jazz festivalis“ gyvuos dar labai ilgai, o sijonų klostės plaikstysis dar smarkiau!