Baltai juodi išlaikė pusiausvyrą

Esame įpratę rašyti recenzijas, o vėliau ir skaityti apie įspūdingus renginius, kuriuose pasirodo aukšto profesinio lygmens atlikėjai ar net legendos. Tačiau neretu atveju pamirštame, o gal ir nebuvome girdėję, kol kas dar ne tokių įžymių, bet itin žavių, besigludinančių perliukų. Kas gi jie, muzikine laiko mašina mus kėlę nuo baroko iki pat XX amžiaus?

Lapkričio 7-osios vakarą Vaidilos klasikos koncertų salę užliejo jaunųjų pianistų Mildos Daunoraitės ir Kasparo Mikužio atliekama muzika koncerte „88 baltai juodi“. Abu atlikėjai yra Mstislavo Rostropovičiaus bei Michelio Sogny labdaros ir paramos fondų stipendininkai. Jų koncertinės kelionės po įvairias Europos šalis bei pelnomos prizinės vietos nacionaliniuose ir tarptautiniuose jaunųjų pianistų konkursuose stebina tikrai ne vieną.

M. Daunoraitės muzikinis kelias prasidėjo Anykščių muzikos mokykloje, ji važinėjo tobulinti savo fortepijoninių žinių į Šilutę ir Vilnių, o prieš metus pakėlė sparnus ir dabar sėkmingai mokosi Purcellio muzikos mokykloje Londone, visiems gerai pažįstamo Lietuvos pianisto Justo Dvariono klasėje. K. Mikužio kelias prasidėjo kiek kitaip: mokėsi Šilutės meno mokykloje, vėliau – Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje. Galiausiai (turbūt pats likimas suvedė) mokosi drauge su Milda toje pačioje mokykloje Londone, pas minėtąjį J. Dvarioną.

Kasparas Mikužis ir Milda Daunoraitė, nuotr. O. Posaškova

Vakaro koncertą pradėjo XX a. rusų kompozitoriaus Sergėjaus Rachmaninovo etiudai-paveikslai op. 33, atliekami jaunojo talento K. Mikužio. Paprastai sakoma, kad tai kūrinys, reikalaujantis didelės ištvermės ir virtuoziškumo, tačiau jaunojo pianisto pasirodymo metu negalėjome įžvelgti didelių meninių kančių. Susidarė įspūdis, jog šį kūrinį Kasparui atlikti vienas malonumas. Įspūdis pasitvirtino, kai vėliau teko trumpai pakalbinti jaunąjį muziką. Šiek tiek pasigedau garsinio skaidrumo lyriniuose etiudų-paveikslų dalyse. Galbūt tai savotiška atlikėjo interpretacija – juk ne visi paveikslai turi aiškius kontūrus ir spalvas, pasitaiko ir abstrakcijų...

Vėliau skambėjo minėtojo Sergėjaus Rachmaninovo amžininko ir bendravardžio Sergėjaus Prokofjevo Sonata A-dur op. 82, nr. 6. Tai pirmoji iš trijų karo trilogijos sonatų, turinti stiprų istorinio ir politinio konteksto pėdsaką kūrinyje. Regis, jaunasis pianistas K. Mikužis puikiai įsigilinęs ir suvokia gilaus tragizmo laikmetį. Atlikėjo fortepijoninio garso stiprumas, itin gerai išgryninti ir sklandūs techniniai pasažai, kuriuose naudojamas net kumštis, tikrai nukėlė klausytojus į tą tamsų, Antrojo pasaulinio karo aplinkybių laikotarpį.

Koncertą tęsė M. Daunoraitė. Solinį pasirodymą pradėjo Johano Sebastijano Bacho puošniuoju preliudu ir fuga, iš GTK („Gerai temperuoto klavyro“) pirmojo tomo. Panašu, jog atlikėjai barokas – savotiška romantizmo epocha. Nenuginčysime fakto, jog baroko epochoje gyvenęs ir kūręs J. S. Bachas išliejo jausmus kūryboje, tačiau tokio laikmečio kūriniuose norėtųsi racionalesnės garso išraiškos. Vėliau skambėjo Ferenco Liszto „Mefistofelio valsas nr.1“, kuris, pasak Mildos, šėtoniškas. Regis, atlikėja supranta pašėlusį šėtono būdą. Kūrinio metu jaunoji pianistė atsiskleidė pačiomis įvairiausiomis atlikimo subtilybėmis. Kruopščiai apgalvota kiekviena kūrinio detalė – nuo velnioniškų išdaigų iki romantinės meilės potėpio išraiškų.

Pasirodymą tęsė nūdienos kompozitoriaus Lowellio Liebermanno noktiurno nr. 4 muzika. Pasak atlikėjos, tai kūrinys, geriausiai atspindintis jos pačios asmenybę. Susidarė įspūdis, jog atlikėja – romantikė iš prigimties, bet drauge itin charizmatiška. Skambėjo J. S. Bacho preliudas h-moll, kurį parengė vienas garsiausių muzikinių transkripcijų (kūrinio perdirbimo) meistrų Aleksandro Silotis. Kūrinys persmelktas harmonijų kaitos, kurias atlikėja atidžiai fiksavo ir stengėsi perteikti vis kita emocija. Savo solinį pasirodymą M. Daunoraitė užbaigė klasicizmo epochos genijaus Volfgango Amadėjaus Mocarto „Turkų maršo“ parafraze, parengta rusų pianisto Arkadijaus Volodosos. Kūrinio smagumą klausytojams pianistė perteikė kuo puikiausiai savo kūno kalba ir žaismingu kūrybiniu patosu.

Vakaro koncertą „88 baltai juodi“ vainikavo M. Daunoraitės ir K. Mikužio fortepijoninis duetas. Jaunieji pianistai skambino XX a. rusų kompozitoriaus Igorio Stravinskio baleto „Šventasis pavasaris“ dvi dalis: įžangą ir mergaičių šokį. Žinia, kad abu atlikėjai nuo mažų dienų yra ne tik scenos partneriai, bet ir labai geri draugai. Tai buvo jaučiama ir kūrinio metu. Būta epizodų, kurių metu groja tik vienas atlikėjas, bet šalia esantis kitas palaiko pastarąjį kūno judesiais, šypsena ir prie grojimo prisijungia taip, lyg grotų vienas ir tas pats asmuo.

Šiek tiek liūdna, kad koncertas stokojo klausytojų. Nepaisant to, kad jauniesiems atlikėjams dar tikrai yra kur tobulėti, jie nusipelno gausesnės suinteresuotųjų auditorijos. Juk taip įdomu matyti, girdėti ir stebėti kaip auga jaunieji talentai, kurie greitu pakeis dabartines legendas!