Fleitų muzikos dovana festivaliui „Gaida“
Šių metų aktualiosios muzikos festivalis „Gaida“ turtingas atlikėjais, kompozitoriais, kūriniais, kurių šį kartą – per šimtą, iš kurių net 8 premjeros. Viena iš jų – italų fleitininko Manuelio Zurria‘os ir lietuvių fleitų jungtino kolektyvo orkestro koncertas. Kuo šis „Gaidos“ festivaliui skirtas debiutas ypatingas?
Spalio 30-osios vakarą Šiuolaikinio meno centre vykęs garsiojo italų muziko Zurria‘os bei lietuvių fleitų orkestro koncertas klausytojams padovanojo išskirtinį reginį. Koncerto koncepcija – neužmirštant šiuolaikinės muzikos pristatyti renesansinio laikotarpio muzikos skambesį. Fleitos meistras Zurria – tikrai iškili ir žinoma asmenybė, prisidėjęs prie kitų meninių projektų ir dirbęs su kultiniais kompozitoriais, tarp kurių – Philipas Glassas, Arvo Pärtas, Kaija Saariaho ir daugelis kitų. Fleitos virtuozas neapleidžia naujų kūrinių fleitai rašymo. Verta paminėti, kad Lietuvoje ši pavardė nėra visiška naujiena. Taip pat svarbu paminėti, kad šio fleitininko ir kompozitoriaus kūrinius jo paties prašymu rašė žymūs lietuvių kompozitoriai, tarp kurių – Rytis Mažulis, Justė Janulytė bei Ričardas Kabelis.
Koncertas neprasidėjo sekundės tikslumu, o ŠMC darbuotojai neskubėjo atidaryti salės durų. Matyt, muzikantų kolektyvui reikėjo daugiau laiko pasiruošti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Artėjant prie 19-tos valandos, pagaliau smalsumas buvo išsklaidytas ir visi susirinkusieji staigiai užpildė visą renginio salę, ieškodami bilietuose nurodytų vietų, pasišviesdami išmaniaisiais telefonais – salėje visą laiką buvo pakankamai tamsu. Pirmose eilėse įsitaisė grojamų kūrinių kompozitoriai, tarp jų ir R. Mažulis. Praėjus apie dešimčiai minučių po numatyto renginio pradžios laiko tariamas įžanginis žodis: koncerto koncepcijos, muzikantų bei grojamų kūrinių pristatymas.
Manuel Zurria & LT Flutes’ Orchestra, nuotr. iš festivalio „Gaida“ archyvo
Visus supažindinus su vakaro programa, į sceną žengia fleitistų kolektyvas. Iškart po jų – dirigentas Karolis Variakojis, žinomas iš šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“. Pirmasis kūrinys, pateiktas klausytojams – premjera – R. Mažulio „Carduelis“, skirtas dešimčiai fleitų. Kūrinyje pasitelkta kompozitoriui artima kanono technika. Menininkas pasirinko didelį muzikinių tonų ir atstumų išdėstymą, artimą serializmo stiliui, kuriame konkreti muzikinė tonacija ignoruojama, tačiau ypač tiksliai apgalvotas kiekvieno garso paskirstymas. Vis naujai įstojančių ir vienai kitai pritariančių fleitų harmoninis skambesys, atrodo, skiriasi, tame nėra jokio identiškumo. Todėl kūrinys ir jo meninis muzikinis bei programinis pateikimas tikrai sužavėjo: kruopščiai apgalvota viso kūrinio visuma bei forma, kiekvienas instrumento tembras, registrai, garso išreiškimo charakteristikos konkrečiose kūrinio vietose
Kitas skambėjęs kūrinys buvo Christopherio Tye‘aus „O Lux“. Tonaciškai atpažįstama penkių fleitų kompozicija atskleidė renesanso muzikos subtilybes. Lyginant su pirmuoju kūriniu – skambesys stipriai skiriasi. Dominuoja klasikinė kūrinio forma: lygus, ramus, jaukaus vakaro skambesys. Vėliau klausytojams pristatytas kitokio stiliaus darbas – Jo Kondo „Pomphonos“, pasižymėjęs aštriu, lyg iš įtemptos siaubo filmo scenos skambesiu. Nesunkiai atpažįstamas rytietiškas muzikos motyvas, kurį stengtasi atkartoti fleitų skleidžiami garsai. Koncertui įpusėjus pasigirsta Johno Dowlando „Lachrimae antiquae“ – šviesus, teigiamas penkių fleitų skambesys, klausytojus kviečiantis įsivaizduoti tik gerus dalykus. Kūrinys pasižymi labiau klasikine harmonija. Po šio šviesulio sekė Kevino Volanso „7 Flutes“, kuriam būdingas intensyvus ritmas. Tai buvo tiksliai apgalvotas ir pateiktas kūrinys. Po jo išgirdome Thomo Tallio „Loquebantur variis linguis“ – įspūdingo skambesio kūrinį, atliktą septyniomis fleitomis. Šis kūrinys parašytas labiau daugiabalsiui chorui nei instrumentams, todėl originalaus katedrinio skambesio atkurti nepavyko. Tačiau transponavimas fleitoms visgi pasiteisino ir kūrinys suskambėjo. Artėjant į pabaigą atliktas Johno Lutherio Adamso „Strange Birds Passing“ – ramus, šviesus kūrinys, skambėjęs kaip garso takelis iš kino filmo – trūko tik skaitovo balso, kad pasijustume lyg žiūrėdami „Forestą Gampą“. Pačioje pabaigoje buvo atliktas Johanneso Ciconia‘ios kanonas „Le ray au soleyl“ – melodingas fleitų išsireiškimas, primenantis daugiabalsį ansamblį, giedantį tautinę sutartinę, ir Steve‘o Reicho „Vermont Counterpoint“, nudžiuginęs negirdėtu skambesiu ir profesionalumu. Jame jautėsi puikūs harmonijos ir tempo sprendimai. Kūrinį galėtų net papildyti vizualizacija, kuri išryškintų jo koncepciją ir skambesį. Dirigentas Karolis Variakojis tiek koncerto finale, tiek ir viso jo metu padirbėjo iš peties.
Apibendrinant, koncertas tikrai nustebino idėja ir muzika. Išgirsta daugybe skirtingų žanrų, muzikos skambesių, atlikimo sprendimų. Lyginant su kitais festivalio „Gaida“ koncertais, šis fleitų muzikos renginys išsiskiria savo muzikine verte. Prisiminus šiuolaikinio muzikos ansamblio „Synaesthesis“ koncertą (kuriam taip pat dirigavo minėtas K. Variakojis), dominavo šių laikų kompozitorių muzika, galbūt nepriimtina daliai klausytojų. Phillo Niblocko audiovizualinis pateikimas didžiojoje ŠMC salėje nukreipė dėmesį į labiau išpildytą, informatyvesnę vaizdinę idėją.
Karolis Variakojis, nuotr. iš festivalio „Gaida“ archyvo
Taigi Manuelio Zurria‘os ir lietuvių fleitų jungtino kolektyvo orkestro koncertas suskambėjo puikiai. Jo išskirtinumas – labiau klasikinė muzikos koncepcija, nei įprasta „Gaidos“ koncertuose. Sulyginus su kitais organizuotais renginiais, juose vyravo daugiau eksperimentavimo, labai savotiško skambesio. Daugelį muzikos gerbėjų pradžiugintų sprendimas kada nors įrašyti ir išleisti atskirą šio koncerto audio albumą. Tikiuosi, kad ateityje tokio pobūdžio koncertų Lietuvoje tik daugės.