„Spengla“ – raktas į lietuvių liaudies klodus

Šiais metais minint 100-ąsias Lietuvos nepriklausomybės metines turime galimybę lankytis gausybėje renginių, skirtų pristatyti ir puoselėti lietuviškosios kultūros klodus. Ne išimtis ir birželio 21-ąją dieną įvykusi erdvinės muzikos veiksmo „Spengla“ premjera, sukvietusi klausytojus į Vilniaus Gedimino technikos universiteto „LinkMenų“ fabriko erdves. Trys jaunos kūrėjos – kompozitorė Juta Pranulytė, etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė ir choro „ARTyn“ vadovė bei dirigentė Erika Žilinskaitė, apjungdamos autentišką folklorą, chorinę ir šiuolaikinę muziką, siekė atskleisti prigimtinius lietuviškosios pasaulėjautos klodus.

(Ne)įprasta kūrinio atlikimo erdvė ir konceptualus pasirodymo apibūdinimas nekėlė pirminio pasitikėjimo. Šiais laikais apstu bandymų kontekstuolizuoti ir „sušiuolaikinti“ folklorą. Vieni dirbtinai stengiasi cituoti liaudies dainas, kiti – perimti „pagonišką“ dvasią. Tačiau retas kuris sugeba natūraliai perimti folkloro tradiciją ir profesionaliai ją perteikti šiuolaikiškai aktualia kalba. Minėtas erdvinės muzikos veiksmas galėtų būti teigiamu pavyzdžiu, kaip įmanoma įdomiai ir patraukliai, išlaikant autentiškumą, pateikti folklorą šiuolaikiniam klausytojui.

Pasak kūrinio autorių, Spengla yra upelės tekančios tarp Kalvių ir Lieponių kaimų, pavadinimas. Šiose vietovėse buvo vykdoma bene daugiausia folkloro rinkimo ekspedicijų, kurių metu buvo užrašytas gausus pluoštas dainų, šokių ir kitų tradicijų. Būtent dėl turtingos archyvinės medžiagos statant erdvinės muzikos veiksmą, o galbūt būtų tiksliau sakyti – vyksmą, buvo pasirinkta remtis Kalvių ir Lieponių krašto folkloru, o pats performansas įgavo „Spenglos“ pavadinimą.

Pasirodymo metu klausytojai girdi penkis muzikinius paveikslus, vaizduojančius žmogaus gyvenimo vyksmą nuo gimimo iki mirties. Pasak chorvedės Erikos Žilinskaitės, šiais laikais „nebemokame išbūti svarbiausių savo gyvenimo lūžių“. Stengiamės tarsi praslysti pro skaudžias gyvenimo patirtis jų nesureikšmindami, deramai neišgyvendami. Folkloras mums primena, jog anksčiau žmonės išdainuodavo, išvirkaudavo savo bėdas ir nelaimes. Trys svarbiausi gyvenimo įvykiai – gimimas, vedybos ir mirtis – tampa kertiniais performanso rentiniais, kurie laiko ne tik muzikinį vyksmą, bet ir visą mūsų gyvenimą.

„Spengla“, nuotr. T. Tereko

Kūrinį pradėjo erdvėje sklandantys chorinės muzikos aidai, solistų atliekamos liaudies dainos, kartas nuo karto pasigirstantis dambrelių zvimbesys, skudučiai. Besikeičiant muzikiniams paveikslams, kito ir atlikėjų sudėtys, jų išsidėstymas. Kadangi klausytojai galėjo nevaržomai judėti erdvėje, jų dėmesį nukreipdavo muzikinis veiksmas, vykstantis tai angaro viduryje, tai viename ar kitame jo šone ar netikėtai apsupantis klausytojus iš visų pusių. Tokiu būdu žmonės būriais, tarsi po rasotas Joninių pievas, vaikščiojo bendroje pasirodymo erdvėje, o būdami tarp atlikėjų galėjo dar lengviau įsijausti į bendrą ritualo nuotaiką. Šią pajautą sustiprino ir salės viduryje esantys prožektoriai, primindami apie vieną svarbiausių vidurvasario šventės atributų – Joninių laužą. Aplink jį, kaip ir pridera,  vyko pagrindinis veiksmas – atlikėjai šoko, dainavo ir grojo, o visą muzikinį vyksmą organiškai jungė kompozitorės Jutos Pranulytės muzika.

Apskritai norėtųsi išskirti kūrybinės komandos profesionalų požiūrį į folklorą ir bendro muzikinio vyksmo apipavidalinimą. Viso pasirodymo metu džiugino dar negirdėtos liaudies dainos, nematyti šokiai, kuriuos kruopščiai atrinko etnomuzikologė Vera Venckūnaitė-Čepulienė. Šiais laikais nedaugelis folkloro kolektyvų vadovų ryžtasi prisėsti prie archyvinės medžiagos ir ieškoti dar „nenudainuotų“, tačiau ne ką gražesnių ir vertingesnių liaudies dainų. Choras „ARTyn“ pasižymėjo visapusišku atlikimo profesionalumu – ne tik dainavo kompozitorės parašytas partijas, bet ir judėjo erdvėje bei grojo liaudiškais instrumentais, kas, regis, šiam kolektyvui nesukėlė jokių nesklandumų. Ko gero, didžiausią įspūdį paliko Jutos Pranulytės profesionaliai sukomponuota muzikinė visuma, apjungianti tiek folklorą, tiek chorinę bei instrumentinę muziką. Visa tai lėmė kūrinio sklandumą ir vientisumą.

Vaikštant po „LinkMenų“ fabriko erdves buvo nesunku pastebėti klausytojų reakcijas. Vieni stengėsi įsiklausyti į lietuviško folkloro sąskambius, kuriuos autentiškai atliko folkloro ansamblis „Tula“ (vadovai  Daumantas Čepulis ir Vera Venckūnaitė-Čepulienė), kiti stebėjo bendrą muzikinį veiksmą, jo kitimą erdvėje. Dėmesį patraukė ir nematyti liaudiški instrumentai. Vieną iš jų sukant ore buvo išgaunamas įdomus, tarsi vėjo ūkimo gaudesys. Bendram muzikiniam vyksmui „LinkMenų“ fabriko erdvė ir akustika pasirodė itin tinkama – puikiai girdėjosi tiek šokių patrepsėjimai, kurie taip pat buvo neatsiejama kuriamos atmosferos dalis, tiek ir tylūs dambrelių ar sukamų „vėjo“ instrumentų gaudesiai. Muzikinio vyksmo metu ne vienas klausytojas vaikštinėjo su telefonu rankoje, stengdamasis įamžinti gražiausias pasirodymo akimirkas. Tai tik paliudija, jog „Spengla“ tinkamai rezonavo su vidiniais lietuviškumo virpesiais ir žadino klausytojų tautinę savimonę.

„Spengla“, nuotr. T. Tereko

Šiais laikais turime visas galimybes pažinti kitas kultūras, keliauti ir bendrauti su užsienio valstybių gyventojais. Dažnai susižavime kitoniškumu ir egzotika, noriai domimės jų tradicijomis. Šiuolaikinis gyvenimo tempas yra nesustabdomas ir kartais mus įsuka į tikrą įvykių sūkurį. Tam, kad išsilaikytume  mus supančiame kultūrų ir tradicijų įvairovės verpete, turime pažinti savo šaknis – folklorą ir tradicijas, kurios geriausiai reprezentuoja mūsų tautinį identitetą. Erdvinės muzikos veiksmas „Spengla“, tinkamai ir šiuolaikiškai pristatydamas lietuvių liaudies klodus, neabejotinai prisideda prie lietuviškumo puoselėjimo. Tik būdami lietuviais, žinodami ir gebėdami deramai reprezentuoti savo kultūrą, esame įdomūs ir saviti pasaulio gyventojams bei galime prisidėti prie tūkstantmečius menančios lietuviškos kultūros išsaugojimo.