Tik pažiūrėk! Jis ateina!
„Tik pažiūrėk! Jis ateina!“, cyptelėjo šalia sėdėjusios, dar mokykloje besimokančios merginos. Ir nenuostabu, ši reakcija dirigento tikrai pelnyta. Energingai įbėgęs ir užšokęs ant dirigento pakylos, Martynas Stakionis save nebyliai pristatė – buvo aišku, jog tą vakarą, kovo 24-ąją, Lietuvos nacionalinės filharmonijos publika į svajų bangas nepanirs. Greičiau jau išgyvens Johanneso Brahmso inspiruotas jausmų audras, ieškos savęs ir verks („Tragiškoji uvertiūra“), bus prakeikta („Deivių Parkų daina“), tuomet suvoks savąjį netobulumą („Likimo daina“), kartu su Roberto Schumanno Manfredu leisis į akistatą su mirtimi („Manfredo“ uvertiūra) ir galiausiai bus maloniai apšviesta supratimo (Simfonija Nr. 4 d-moll, op. 120).
Šiuo metu Hamburgo kamerinės operos teatre asistuojantis ir diriguojantis, batutą puikiai įvaldęs dar Nacionalinėje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykloje, maestro Stakionis nusipelnė publikos susižavėjimo šūksnių dar ir dėl to, jog skambėjusi vokiškoji Johanneso Brahmso ir Roberto Schumanno muzika buvo meistriškai pateikta, o kiekviena detalė iki smulkmenų apgalvota. Kartu pagirtinas darbas su orkestru, nes mūsų pasididžiavimas – Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (vad. Modestas Pitrėnas) – pasirodė techniškai puikiai. Nesuabejotume nei vienu orkestrantu – tokį unisoną, tikslius bei darnius pokalbius tarp instrumentų grupių, o ir sudėtingus pasažus, skambėjusius Presto tempu, girdėti bei stebėti buvo nuostabu. Tai bylojo ir po kiekvieno kūrinio pašėlusiai plojusi publika.
Choriniai-instrumentiniai kūriniai nebūtų taip puikiai išpildyti, jei ne iš balkono griaudėjęs Kauno valstybinis choras (vad. Petras Bingelis). Klausant galingų choro (aktyviai koncertuoti kviečiamo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje) ir orkestro forte fortissimo, odos paviršiumi lakstė šiurpuliukai, o sėdinčiųjų ložėse buvo girdėti tylūs aikčiojimai. Dirigentas nė trumpam neatleido įtampos ir kartu labai laisvai, rodos, nei kiek nepavargęs, viso koncerto metu tiesiog tryško energija. Tad ir po koncerto klausytojai energingai aptarinėjo tik ką regėtą neeilinį pasirodymą.
Martynas Stakionis, nuotr. iš filharmonija.lt archyvo
Labai norisi atkreipti dėmesį į tai, jog Filharmonijos salė buvo pilnut pilnutėlė. Ir nežinia, ar taip buvo dėl to, jog į sostinę pagaliau sugrįžo svetimoje šalyje studijuojantis talentingas mūsų tautietis, ar dėl nuostabaus Filharmonijos visuomenės informavimo skyriaus darbų, pasirūpinusių informatyviais straipsniais bei efektingu video formato interviu, pasiekusiu mus per jų facebook paskyrą. Tačiau žinia po šio koncerto labai aiški – klasika tikrai tampa vis populiaresnė ir patrauklesnė. Lietuvos jaunoji karta aktyviai veržiasi į didžiąsias scenas ir ten įneša šviežių kultūros gūsių, leidžiančių kaskart įkvėpti vienas už kitą įstabesnių kvapų.