Gyvenimas yra hobis, jei veiki tai, kas patinka

Žvarbų žiemos rytą esame pačiame Vilniaus centre įsikūrusioje menininkų dirbtuvėje „Studium P“. Tai nepriklausoma kūrybinė erdvė, kurioje savo buitimi ir kūrybiniais atradimais kasdien dalijasi čia gyvenantys bei užsukantys menininkai. Prieangyje sukrautos malkos, asketiškas medinių lentų gultas virš darbo stalo kambaryje, kuris labiau panašėja į dailidės dirbtuves. Tai bene viskas, ko reikia jaunam ir kūrybiškam tarpdisciplininio meno kūrėjui Simonui Nekrošiui. Su juo šiandien ir kalbamės apie praeitį, dabartį ir visa apimantį kūrybinį procesą.

 

Esi baigęs tekstilės studijas. Kaip kilo mintis pasirinkti šią studijų kryptį?

Dar vidurinės laikais turėjau potraukį meistrauti, kurti papuošalus iš organinių medžiagų, vielučių. Mokykloje dažnai nerdavau vąšeliu. Tai buvo tarsi atsiribojimas nuo esamos santvarkos, kuri man buvo ne iki galo suprantama. Po 12-kos klasių, kai reikėjo pasirinkti studijų kryptį, man patarė rinktis tekstilės studijas.  Kadangi buvau toks „ant siūlo“ ir „prie meno“, nusprendžiau pabandyti.

Tekstilės studijų metu ir pradėjai domėtis muzika?

Grodavau ir prieš tai: perkusija, gitara, lūpine armonikėle, dambreliu... Dalyvaudavau dainuojamosios poezijos festivaliuose. Tačiau ilgainiui pajaučiau, kad ten viskas verda savo sultyse. Tuometinė mano kūryba buvo per daug nuoširdi ir per daug jautri, kad galėčiau kartotis ir tai pateikti kaip plačiai vartojamą komercinį produktą. Kiekvieną kartą po pasirodymo jausdavausi išsekęs, todėl nusprendžiau pasukti kita kryptimi.

Kaip kilo noras kurti muzikos instrumentus, muzikuoti jais?

Grodamas tradiciniais instrumentais visą laiką norėjau sukurti ką nors savito, groti pagal savo susikurtas taisykles. Net nepamenu, kada pradėjau eksperimentuoti grodamas gitara, kaišioti pieštukus tarp stygų ar gaminti švilpukus,  dūdeles... Jau studijų metais turėjau polinkį garsams, nors mano specialybė su tuo nieko bendro neturėjo. Galbūt pati dailės akademijos architektūra, koridoriai paliko nemenką pėdsaką mano garsų klajonėse ir potyriuose, nes akustika ten buvo unikali.  Mane pradėjo dominti pats garsas, akustika ir rezonansas, o ne kūrinių atlikimas. Taigi, mano muzikavimo procesas yra visai kitoks nei muzikantų, kurie atlieka tam tikrus kūrinius. Aš konstruoju, eksperimentuoju ir improvizuoju, žaidžiu garsais. Be to, visai neskiriu laiko repeticijoms, nesistengiu nieko atkartoti, tad visos mano kompozicijos yra inspiruotos vietos ir laiko.

Ar domėjimasis garsais atsirado kaip hobis?

Būna, kas nors paklausia manęs, ar turiu kokį hobį. Tada gana keistai pasijaučiu, nes visa tai, kuo užsiimu, ir yra mano pomėgiai, laisvalaikis. Tikslingai savo gyvenimo neplanuoju, nekuriu didelių planų į priekį. Pakanka vien to, kad šiandien turiu veiklos. Kadangi esu gan idėjinė asmenybė, užsiiminėju kūrybine veikla, kuri neturi jokio komercinio tikslo: konstruoju garso objektus, taip pat tobulinu jau esamus; kuriu garso, video performansus, „bambaliuoju“ gatvėse; filmuoju, dokumentuoju alternatyvius renginius ir prisidedu prie renginių organizavimo namie – „Studium P“ erdvėje. Gyvenimas ir yra hobis, jeigu veiki tai, kas patinka.

Kurdamas naują muzikos instrumentą pradžioje viską apgalvoji ar leidiesi nešamas kūrybinio įkvėpimo?

Nesu linkęs vadinti savo kūrinių muzikos instrumentais. Jie man artimesni garso objektams, skulptūroms. Žinoma, pradžioje užsimezga idėja, vaizdinys, kuris vėliau, jeigu neišblėsta, pradeda virsti materija. Tačiau savo kūrinių neprojektuoju, brėžinių nepaišau. Pakanka tiesiog abstraktaus eskizo – juk net pats nežinau, kaip viskas turėtų pilnai veikti ar atrodyti. Dažniausiai daugelis detalių ir sprendimų išaiškėja proceso, konstravimo metu, o garso atsitiktinumas ir nenuspėjamumas man yra svarbesnis nei suplanuotas ir aiškus sąskambių rinkinys.

O kaip gimė bambarimba?

Iš pradžių suskambėjo plastikinis butelis, o vėliau sukonstravau bambarimbą – marimbą iš plastikinių, skirtingu slėgiu pripustų „bambalių“.

Simono Nekrošiaus garso performansas, 2017

Muzikos instrumentus kuri kaip baigtinius garsinius objektus ar pasilieki galimybę juos tobulinti?

Kiekvienas instrumentas yra tarsi gyvas organizmas. Jis auga „pats“ arba užaugina sau artimus garsinius objektus. Tai – nesibaigiantis procesas.

Kokia buvo motorizuotų garso objektų pradžia?

Prieš 6–7 metus vienam apleistam rūsy radau senų aviamodeliavimo propelerių dėžutę. Tuo metu ją paėmiau neturėdamas jokios vizijos, ką su tuo darysiu. Vėliau pradėjau eksperimentuoti: uždėjau propelerį ant lazdelės ir sukdamas tarp delnų bandžiau pakelti jį į orą tarsi sraigtasparnį. Besisukantį propelerį priglaudžiau prie įtemptos stygos ir išgirdau neįprastą ausiai garsą. Tuomet sugalvojau pritvirtinti propelerį prie motoriuko ir tokiu būdu pradėjau konstruoti motorizuoto garso objektus – instrumentus. Kadangi varikliuko sukimosi dažnis nėra pastovus ir neatitinka stygos virpesių dažnio, skambantis ritmas yra visiškai nereguliarus ir nenuspėjamas. Jis gali virsti triukšmu ar vientisu ūžesiu, kas šiuo metu man yra vienas įdomiausių garsinių atradimų.  

Naujų instrumentų konstravimui, matyt, būtinos ir techninės žinios?

Kadangi turiu polinkį konstruoti viską savomis rankomis, neišvengiamai susiduriu ir su techninėmis problemomis. Dažniausiai kiekviena idėja diktuoja savus iššūkius ir reikalavimus, kuriuos tenka spęsti vietoje. Jei kyla kokių  klausimų, internetas šiais laikais yra geras patarėjas.

Kaip manai, ar menininkas turi patirti kūrybines kančias?

Jeigu egzistuoja toks dalykas kaip „kūrybinės kančios“, tai tikriausia menininkas jas ir patiria. Aš nesu linkęs forsuoti, „verstis per galvą“, nes neprivalau nieko niekam įrodinėti. Būna gyvenime etapai, kai jautiesi nesusipratęs ar išgyveni tam tikrus emocinius svyravimus. Sakyčiau, tai labiau kūrybinė patirtis, nei kančia.

O kas žudo menininko kūrybiškumą?

Kūryba vardan pinigų. Tai neturėtų būti tikslu.

Groji tiek gatvėje, tiek ir suplanuotuose renginiuose. Kam teiki prioritetą?

Manau, kad tai yra dvi skirtingos patirtys, kurių niekaip negalėčiau suplakti į vieną. Visa mano „muzikinė karjera“ prasidėjo gatvėje, t. y. požeminėje perėjoje. Tai tarsi įsčios, iš kurių gimė mano pirmieji garsiniai potyriai. Ten pradėjau mintyse preparuoti gitarą, kuri galiausiai užaugo iki garsinio objekto. Taigi muzikavimas gatvėje yra neatsiejamas nuo mano kūrybinio proceso. Žinoma, tam reikia tam tikro nusiteikimo. Negali eiti į žmones kupinas lūkesčių ar blogų emocijų. Kažkuria prasme turi būti atviras ir nuoširdus situacijoms, kurios gali įvykti. Tiesa, gatvėje yra apvogę, tenka atlaikyti ir tam tikrą praeivių psichologinį spaudimą, tačiau visa tai – auginančios patirtys.

Ryškiausias skirtumas, kurį pastebiu tarp suplanuotų renginių ir gatvės pasirodymų, tai publikos ir atlikėjo santykis. Organizuotas renginys, tikslinių lankytojų atžvilgiu, kelia tam tikrus lūkesčius ar išankstinį nusiteikimą, ko negalėčiau pasakyti apie pasirodymus viešoje erdvėje. Grojimas gatvėje yra tarsi socializacija. Čia pilna netikėtų situacijų, kurių negali iš anksto numatyti. Didžiausias komplimentas, kai kas nors tave išgirsta, sustoja ir  įsiklauso, pertraukdamas savo numatytus planus. Tai kelia man gan stiprius emocinius išgyvenimus.

Garso objektas „Lazda turi dvi lazdas", 2017, nuotr. iš asmeninio archyvo

Ar garso ir erdvės parametrai tau yra svarbūs pasirodymo metu?

Aplinka, kurioje groju, iš tiesų man yra labai svarbi. Erdvė – tai lyg atskiras instrumentas, kuris turi savo unikalias  garso sklaidos savybes. Kadangi dauguma mano instrumentų yra „gyvo garso“, akustika daro didelę įtaką jų skambesiui. Galbūt dėl susidomėjimo šiuo garso sklaidos parametru, konstruodamas instrumentus ir tyrinėju akustines paraboles. Tai – neatskiriama kūrybos dalis. Taip pat vis labiau atkreipiu dėmesį į vizualinę pasirodymo ar renginio pusę. Garso ir vaizdo sintezė, mano manymu, yra vienas svarbiausių aspektų, lemiančių komunikaciją tarp atlikėjo ir klausytojo.

Galbūt turi savo dienos ritmą, kuris tau padeda kurti?

Dienos rimtas kažkuo siejasi su mano kūrybos pobūdžiu. Jis neturi griežtai numatytos eigos, tačiau yra orientuotas į tikslą, kuris pasiekiamas kūrybinio proceso metu. Šis ir diriguoja esamojo laiko ritminei tėkmei. Greta savo kūrybinių projektų mėgstu prisidėti prie kitų menininkų pasirodymų ar parodų įgyvendinimo. Kai Lietuvoje jaunų kūrėjų lieka vis mažiau, kurie norėtų čia užsiimti kūryba, manau yra svarbu padėti vieni kitiems. Turime bendradarbiauti ir kurti tokią aplinką, kurioje jaustumėmės saugūs realizuoti savo kūrybinės idėjas. To visiems ir palinkėčiau.