Instrumentų derintojas – angelas sargas

Fortepijonas, kaip ir jo skambesys, yra daugeliui pažįstamas instrumentas. Tačiau retas susimąstome apie šio milžino priežiūrą ir tinkamą paruošimą atlikimui. Tad vykusio Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ proga kalbiname ilgametį Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos instrumentų derintoją Romaną Slavomirą Kontorovičių.

 

Šio festivalio labui dirbate pirmą kartą?

Pirmiausia, man labai smagu prisiminti ir manau, svarbu paminėti, jog su Lietuvos Nacionalinės Filharmonijos fortepijonu „Steinway & Sons“ draugauju nuo pat jo „gimimo“, t.y. nuo 2004-ųjų metų, tad šį instrumentą pažįstu labai gerai. Na, o apie festivalį – ne, prie renginio prisidedu jau ketvirtą kartą.

Drįsčiau teigti, jog net ir muzikinį išsilavinimą turintys žmonės ne visada suvokia instrumentų derintojo svarbą ir jo atliekamą, kruopštumo reikalaujantį darbą. Kokia Jūsų nuomonė?

Žinote, kartais muzikantai, ypač grojantys orkestre, nesupranta, kodėl derintojas prašo tylos. Dar prieš repeticiją jie visi vienu metu pradeda derintis instrumentus. Na, o pamatę fortepijono derintoją, niekaip negali suprasti, ką jis čia „išsidirbinėja“, mat prisireikė tylos... Sudėtinga ir tai, jog instrumentas tik ką buvo suderintas, o praėjus 2 – 3 sekundėms vėl nebegirdžiu švaraus unisono. Štai gi – tai išties atsakingumo ir kruopštumo reikalaujanti profesija.

Romanas Slavomiras Kontorovičius, nuotr. D. Matvejevo

Žinia, tai jau penktasis Vilniaus fortepijono festivalis, bet esama ne tik šio renginio. Prie instrumento prisiliesta daugelio pianistų. Koks įsimintiniausias ar galbūt keisčiausias atlikėjų prašymas pateiktas Jums?

Pamenu, kartą pianistas Andrius Žlabys priėjo prie manęs ir sako: „Slava, spausdamas kairįjį fortepijono pedalą aš girdžiu mažą mažą šurmuliuką ir jis man labai trukdo“. Nieko nelaukęs pradėjau ieškoti priežasties, o tai dariau dvi valandas – kas gi ten daro tylų „chrum chrum“. Man teko ardyti mechaniką ir viduje jos radau mažą, sudžiūvusį gėlės lapo gabaliuką. Po šio nutikimo aš įvedžiau naują taisyklę – prieš kiekvieną koncertą prieidavau prie pianisto ir paprašydavau po pasirodymo nedėti gėlių ant fortepijono. Visi atlikėjai sutikdavo su mano pageidavimu, tačiau praėjo nemaža metų, kol galiausiai paklausė „kodėl“? Aš jiems atsakiau, kad neretai gėlės būna šlapios nuo vandens, o vanduo patekęs ant stygų sukelia rūdijimą, taip pat papasakodavau šią istoriją.

Kodėl pianistai negali instrumento susiderinti patys? Žinome, kad visi kiti instrumentalistai savus instrumentus derinasi savomis jėgomis.

Kai pradėjau dirbti su instrumentu, galvojau, kad man reikalingas tik derinimo raktas, nes aš buvęs smuikininkas, tad klausą turiu. Po kiek laiko supratau, jog fortepijono derinimas visiškai nepanašus į styginių ar pučiamųjų. Šie instrumentalistai girdi muziką tonais, na o mes – dažniais, bangų virpesiais.

Esu ne kartą girdėjusi, kad instrumentui didžiulės įtakos turi oro sąlygos. Sakykite, ar būta atvejų, kai instrumentas vis tik nepakluso Jūsų rankai?

Lietuvos Nacionalinėje Filharmonijoje buvo atvejis: fortepijonas suderintas vakarykštę dieną, o koncertas turi vykti šiandien. Dar prieš renginį, dėl šventos ramybės atėjau patikrinti instrumento, žinodamas, jog per praėjusią parą niekas neprisilietė prie jo, niekas... Mano nuostabai, nebegalėjau atpažinti savo ilgamečio „draugo“. Tą patį vakarą pradėjo smarkiai lyti ir tai tęsėsi apie dvi savaites. Tada aš supratau, kad instrumentas reaguoja ne tik į temperatūrą ir drėgmę, bet netgi ir į oro spaudimą. Įdomu tai, kad fortepijonas, kaip ir paukščiai žino, kad artinasi lietus arba kaip drambliai, jog nusimato cunamis.

Vilniaus fortepijono festivalio „Pakeleiviai“ širdis – Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pianistė Mūza Rubackytė. Kas reiklesnis – ji ar „Steinway & Sons” Jūsų atžvilgiu?

Labai įdomus klausimas. Jie abu vienodai reiklūs. Mano manymu, kiekvienas atlikėjas yra labai skirtingas. Vieni, sutikę mane spaudžia ranką, dėkoja už nuostabų instrumentą ir džiaugiasi, jog liko tik reikalauti pastangų iš savęs. Antra – privalu nepamiršti, kad tas pats instrumentas šiandien elgiasi vienaip, o rytoj jau gali elgtis visiškai kitaip. Na, o Mūza Rubackytė – labai širdingas žmogus, tad su ja nesantarvės šiuo klausimu nebūta. Tarp kitko, šis, „Steinway & Sons” fortepijonas turi stiprų charakterį. Jis labai aiškiai išreiškia kiekvieno žmogaus būdo savybes.

Pastebėtina, kad derindamas instrumentą, Jūs nenaudojate jokio elektroninio aparato, skirtingai nei, pavyzdžiui, gitaristai. Ar gali būti, jog derintojui nebūtina klausa?

Klausos bet kuriuo atveju reikia. Jeigu derinsime fortepijoną tiesiog aparatu ir nesinaudosime savo klausa, tuomet girdėsime, mano taip vadinamą „fortepijoninę kakafoniją“. Kiekviena styga turi savo priegarsius (obertonus), intonaciją ir jos paklaidas. Nepamirškime, jog ir kiekvienas garsas turi po tris stygas, o elektroninis aparatas, deja, bet gali teisingai suderinti tik vieną.

Ar tiesa, kad instrumento derintojas yra tarsi angelas sargas, kuris nuolat esti šalia? Kalbame apie repeticijų, koncertų, festivalių metą.

Įdomus pastebėjimas. Galiu atsakyti – taip. Prieš kiekvieną repeticiją „draugauju“ su instrumentu, taip pat stengiuosi, kuo dažniau apsilankyti koncertuose. Man įdomu išgirsti, kaip mano „bičiulis“ elgiasi renginio metu, ko jam, galbūt, stinga.