Visada – niekada taip pat kitaip

Muzikos menas – tarsi nuolat kintantis žmogaus vidinis pasaulis. Dėsninga, kad norint jį suvokti, reikia klausytis, girdėti, suprasti, vertinti. Net ir tiems, kuriems muzika yra atsipalaidavimo ir džiaugsmo šaltinis. Vis rečiau ir tik mažytė dalis muzikos yra menas, kurį tyrinėja profesionalai. Nenuilstantys atotrūkiai nuo to, kas muzika yra šiandien ir nuo to, kaip ją suprantame, pasirodo, ne tokie ir baugūs: tai – neišvengiama. Tai tėra meninių ir kultūrinių veiksmų pasekmės, o vertinti galime visi ir savaip.

Šiandienos muzikoje vargiai skiriame klausymąsi nuo įsiklausymo. Šiuolaikiniais atvejais klausyti reiškia pajusti naują kokybę – patirčių, suvokimų, regimų garsų samplaiką. Garsų menas (taip muziką sutaria apibūdinti muzikologai) vis stipriau įsitvirtina kaip saviraiškos formos: inovatyvūs kompozitorių ir atlikėjų sprendimai tampa žmogaus vidinių konfliktų ženklais. Manau, nereikėtų abejoti, jog muzikos menas – įtaigiausias emocijų raiškos įrankis. Šaukiantis (kartais staugiantis) apie žingeidaus žmogaus mąstyseną kartu su nuolat kintančiu klausimu be atsakymų – kas esame ir kodėl?..

„Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, valyti jas nuo melų, nedorybių, pavydų, neapykantos! Muzika – tai galiūnas, kuris be žodžių sako mums apie Dievą ir aniuolus, o mes užmetame jai juokdario rolę – ir dar raginame – na, greičiau, linksmiau! Ir yra linksma ir trenksminga, net braška! Bet muzikos – tos dievų kalbos, rodos, ir visai nėra. Neieškokim jos ten, kur iš tolo ūžia trimitai, arba kur margi skelbimai giria garsią dainininkę. Ten muzikos nėra. Yra dažnai daug technikos, mokėjimo, truputis melo, kuriuo lengvai apdumia akis – tai ir viskas.”,  – 1909 m. laiške Sofijai rašė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Kaip nepaprasta ir simboliška, jog muzika prilyginama Dievui. Gaila, bet šios dienos klausytojai muziką vargu ar gali sudievinti. Nes ji skamba visur ir visaip. Nebelieka simbolio, kadangi menas tampa vis universalesnis, labiau pritaikomas.

 

Manau, klausytojui (nors ir sąmoningai apie tai nesusimąstančiam) vienas svarbiausių dabartinės muzikos gyvavimo aspektų – kompozitoriaus sprendimai ir idėjos. Šių dienų muzika yra peržengusi visus įmanomai neįmanomus slenksčius. Ji visiškai laisva, atsidavusi visam, kas mus supa. Nebėra prasmės aiškintis, ką galima laikyti muzika, nes kiekvienas atsakysime skirtingai. Juolab, jei galvosime, kad, pavyzdžiui, namų apyvokos daiktų garsai yra inovatyvus muzikos sprendimas (nors ir tai jau pasenę). Suvokti tokią muziką gali padėti tik konceptualizmo išmanymas – viskas, kas egzistuoja, veikiant kūrybiniams sprendimams tampa muzikos menu, garsų menu. Efektui sukurti vis daugiau kompozitorių panyra į elektroninės muzikos subtilybes, taip į savo kūrybą įtraukiantys itin atraktyvius garso parametrus.

Vos tik pamačius renginio skelbimus, mane iš karto sudomino rugsėjo 26 d. Kirtimų kultūros centre vykęs koncertas. Užteko pamatyti Juozo Milašiaus – Lietuvos kompozitoriaus, nepaprastai virtuoziško gitaristo, įvairių performansų atlikėjo – pavardę. Dėl savo eksperimentinių idėjų ir džiazo muzikos atlikėjo patirties, Milašius yra vadinamas konceptualistu ir avangardistu, nors ir susilaukia dviprasmiškų vertinimų dėl savo polinkio jungti itin skirtingus muzikos žanrus ir atlikimo technikas. Minėtą vakarą kartu su kitais klausytojais turėjau galimybę iš arčiau pamatyti kompozitorių ir atlikėją labiau kaip garso menininką – eksperimentatorių. Scenoje avangardistas Milašius pasirodė kartu su belgų gitaristu Jonu Van den Bossche. Elektrinių gitarų duetas atrodė įdomus ir žadantis nustebinti. Ypač tokius klausytojus, kurie menkai išmano visas technines įmantrybes (kaip aš), tačiau jas matydami ir girdėdami, augina savo susidomėjimą.

Pasirodyme netrūko paradoksų. Pavyzdžiui, Milašiaus meilę gitaros instrumentui  keitė jos mėtymas ant grindų, tąsymas po sceną, grubus stygų traukymas. Muzikantas išlaikė savastį viso pasirodymo metu. Būdamas neįtikėtinai jautrus garso parametrų valdymui, abiejų menininkų duetas žėrėjo neįtikėtina energija. Kiek groteskiškas ir tarsi pašiepiantis tradicijas pasirodymas taikliai pataikė į performanso, kaip eksperimento, sferą. Hiperbolizuotas buvimas scenoje, kai, sakyčiau, bandomos peržengti  ribos tarp to, kas yra avangardo tradicija arba eksperimentavimo elektroniniu garsu tendencija ir to, ką verta laikyti menininko individualumu, kaustė dėmesį. Žinoma, įspūdį sukurti padėjo techniniai garso atradimai, elektronika ir kompoziciniai sprendimai (nors jie tą vakarą ir neturėjo didelės reikšmės, kadangi labiau priminė struktūruotas improvizacijas). Imitacija ir fragmentiškumas, sakytume, tradicinėje muzikos sampratoje būtų minimi daugiau iš neigiamos pusės, na, o šiame pasirodyme, sujungti su provokatyviais garso sprendimais, tarsi įprasmino muzikos, kaip kitokio konceptualaus meno, kryptį.

Ar galima tokios... muzikos klausytis? Iš tiesų, valanda atrodė gerokai per daug... Tačiau jei tokius pasirodymus vadintume garso meno reiškiniu, kada klausytis nėra svarbiau už girdėti – tuomet galima. Meninė reikšmė čia slypėtų naujose idėjose: iš gana paprastų (ir itin minimalistinių!) muzikos formų išrastame naujame skambesyje. Be abejonės, tai smagūs ir įdomūs ieškojimai, kompozitoriui kaip atlikėjui teikiantys kūrybinį pasitenkinimą, leidžiantys išlikti savimi ir kartu palikti save už kadro. Pasitelkiant elektroninės muzikos sritį kompozitorius ir atlikėjas nors ir gali priimti daugiau sprendimų, visgi tik valdo garsą, tad daug kas priklauso ne nuo paties muzikanto.

Kosminiai garso pasirodymai vis peraugdavo į triukšmą, kuris nenorom kėlė refleksą užsidengti ausis. Ne todėl, kad buvo negražu, bet dėl to, kad būta per garsiai... Dar vienas paradoksalumas – triukšmo klausymasis. Triukšmo prilyginimas muzikai. Iš tiesų konceptualizme vis lengviau įžvelgti paradoksalumą. Tai, kas paradoksalu, tampa visos muzikos (ypač eksperimentinės) koncepto arkliuku. Todėl taip dažnai meilė išreiškiama neapykanta, prisiminimai ar lyriniai išklydimai paverčiami pašaipiais ir gana ironiškais imitavimo momentais. Netikėtai pasibaigus triukšmui ir pasigirdus nostalgiškiems džiazo akordams, Milašius (tarsi sugrįždamas į vaikystę, kai supdavomės ant kėdžių) plastiškais ir staigiais rankų judesiais kartu su elektronikos pagalba gitara imituoja girgždančių sūpynių garsą.

 To vakaro Milašiaus pasirodymą lyginčiau su žymiu vokiečių muzikos konceptualistu – Johannesu Kreidleriu, kurio darbai daug stipriau šokiruoja, tačiau (bent jau asmeniškai man)  yra mažiau paveikūs. Šiuo atveju puikius gitaros valdymo įgūdžius turintis Milašius, ką jau kalbėti apie jo kaip kompozitoriaus ir atlikėjo ieškojimus, sukūrė išskirtinį muzikos buvimą – susiliejimą per triukšmą. Šis buvo prisodrintas tradicinių džiazo elementų ir garsų kosmiškumo. Švelniai šokiruodamas ir paradoksaliai šarmingai veikiantis publiką Milašius, pasitelkdamas gitaros garsą ir elektroniką, Kirtimų kultūros centrą pavertė visų susirinkusiųjų (daugiausiai menininkų) įkvėpėju.

 

Tad manau, jog išsiaiškinti, koks turėtų būti tikras tikros muzikos skambesys darosi vis sudėtingiau. Gal to ir visai nereikia? Muzikos mylėtojai tampa nepaprastai išrankūs, daugiausiai dėmesio skiria mažiau tradiciniams koncertams, labiau idėjomis (nebūtinai muzikinėmis, garso) paremtoms kompozicijoms. Kartais keliaudami klausytis muzikos ją greičiau pamatome, nei išgirstame.

Vis tik atrodo keista, kai visiškas neformatas koncerte klausomas taip, kaip tradicinėje koncertų salėje: žmonės išsijungia mobiliuosius telefonus, nekalba, nevalgo, nevaikšto, tvarkingai sėdi savo vietose (net jei sėdimas vietas pakeičia ant žemės sudėti jaukūs sėdmaišiai).

Vadinasi, bent jau mūsų krašte kultūros tradicija, dėkui Dievui, mažai kinta. Kitimo vyksme, ko gero, labiau dalyvauja kūrėjas ir atlikėjas, o klausytojai tėra vertintojai. Vis tik jie išlieka esme – dėl jų yra kuriama ir atliekama muzika.

Beribis muzikos suvokimas atveria nepaprastai įdomius patirčių vingius, kuriuose kiekvienas atras gražią ribą tarp nuoširdaus ir kartais vos pastebimo dabarties absurdo ir savasties įprasminimo, girdint ir matant šios dienos muzikos meno aktualijas.

P.S. Nors mene dabar – kitaip, manau, kad visgi tas kitaip patampa visada taip pat kitaip.