Klavyrinės muzikos perlai. Apie Andriaus Žlabio rečitalį

Po nemažos pertraukos senosios muzikos gerbėjai ir vėl turėjo progą pasigerėti nuostabių barokinių opusų atlikimu ir pianisto Andriaus Žlabio skambinimu. Tik šį kartą ne atlikėjo taip mėgstamo ir puikiai interpretuojamo Bacho. Kovo 23 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje skambėjo kito didžio baroko muzikos meistro Georgo Friedricho Händelio  muzika. A. Žlabys atliko jo siuitas klavyrui: Nr. 5 E-dur, Nr. 4 e-moll, Nr. 1 A-dur, Nr. 3 d-moll, Nr. 2 F-dur ir Nr. 6 fis-moll.

 

Klausantis rečitalio išsiskyrė aukšta A. Žlabio atlikimo kultūra, muzikalumas ir savita interpretacija. Ne paslaptis, jog barokas pianistui – viena artimiausių epochų. Nominuotas prestižiniam „Grammy“ apdovanojimui, A. Žlabys yra sukaupęs ištisą eilę reikšmingų profesinių faktų, atvedusių jį į atlikimo meno aukštumas. Koncertas nacionalinėje filharmonijoje vienas to pavyzdžių – Händelio opusų interpretacijos atskleidė ne tik aukštą A. Žlabio skambinimo meistrystę, bet išties leido pasigrožėti barokinės muzikos  šedevrais.

 

Vakaro programoje išskirtinai karaliavo siuitos – vieni ryškiausių Händelio klavyrinės muzikos perlų. Tokie perlai tąkart skirtinga forma ir atspalviais sužibo net šeši, koncertas natūraliai pasidalijo į dvi dalis po tris siuitas. Pradžioje buvo paskambintos – penktoji, ketvirtoji ir pirmoji, o po trumpo atokvėpio ir likusios – trečioji, antroji ir šeštoji siuitos. Kiekviena jų buvo interpretuojama savaip: atskleidžiant naujas muzikos spalvas, dinamiką, charakterį. Įvairovės netrūko, nekalbant jau apie tai, jog siuitos žanras, apjungia keletą skirtingų šokių, preliudus, fugas, arijas, kurių tarpusavyje nevienija net intonaciniai saitai. Tačiau gilus atlikėjo įsiklausymas, išlaikyta subtili muzikos dvasia, sukūrė bendrą, vienijančią nuotaiką. Taip pat kaip ir pasirinktas siuitų eiliškumas – jas atliekant ne iš eilės, bet apjungiant į gražų ciklą, vienijamą reguliarios mažoro-minoro atspalvių kaitos. Galbūt toks programos išdėstymas nulėmė darniai besiklosčiusio vakaro eigą.

 

Besigėrint maloniu fortepijono garsu ir dailia A. Žlabio skambinimo maniera, susidėliojo keletas to vakaro gairių. Skambinime gan ryškiai išsiskyrė akcentuojamos pirmos ir paskutinės siuitų dalys – tarsi ryškūs akcentai – Preliudas ar Fuga pradžiai ir charakteringa Žiga ar Presto pabaigoje. Šiose dalyse buvo girdėti ypač tvirtas, gilus fortepijono garsas, tačiau gal kiek per skubotos finalinės padalos neretai blaškė taip atsargiai (tik gerąją prasme) ir kruopščiai A. Žlabio kurtą nuostabaus grožio muzikos aurą. Kontrastas joms – vidinės siuitų dalys. Būtent šie epizodai atspindėjo barokinės dvasios ramumą, nuosaikią harmoniją, išdailintą melodijų vingiais, grakščiais pagražinimais. Tai buvo tarsi tvirtas, ramus žingsniavimas skirtingų šokių judesiu – kaip antai kontrastingų nuotaikų Alemanda, Sarabanda ar  lėtu tempu ir iškilminga nuotaika pasižymėjusi trečiosios siuitos Kurantė. Panašiai galima kalbėti ir apie polifonines siuitų padalas, kurias į bendrą daugiabalsį piešinį meistriškai suvedė A. Žlabiui paklususios fortepijono muzikos linijos. Ryškios temos, pagrindiniai balsai, subtiliai įsiliejantys į  tolimesnę kūrinio eigą, filharmonijos salę nuolat puošė turtingais barokiniais miražais.

 

Ilgai lauktas koncertas, kaip ir svečias – pianistas A. Žlabys – tikrai nenuvylė. Puiki artikuliacija, sodrus ir gilus skambinimas paliko ryškų pėdsaką, o Händelio siuitos tapo tikra atgaiva sielai – suskambo išties maloniai, gražiai. Ir čia turbūt papirko paprastumas, glūdintis muzikinių formų išbaigtume, tarsi atspindintis atlikėjo portretą. Galbūt dėl to A. Žlabio interpretuojami didžio meistro opusai taikliai perteikė reikiamą dvasią. Girdėjome ne „bachišką“ nuodėmės pasmerkto dievobaimingo žmogaus maldą, bet gaivališka energija trykštančio, žemiško džiaugsmo kupiną pasauliečio paveikslą.