Drugeliai riešutų kevaluose

Simas Sapiega 2015-11-02

„Atsigręžti ir akimis išvysti balsą, kuris kalbėjo susivijęs stygose“ – tai taikliausias apibūdinimas, kurį galime pasakyti apie antradienį (spalio 27 d.) vykusį aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertą. Kaip ir buvo žadėta festivalio atidarymo metu susitikime su Terry Riley, jog koncertų programose bus gausu lietuvių muzikos, – taip ir įvyko: antradienis tapo išskirtiniu „lietuvių vakaru“. Viso koncerto metu galėjome ne tik išgirsti, bet ir išvysti, retai tėvynėje atliekamą ar visai neatliktą, kraštiečių kūrybą. Dar kartą buvo paliudyta, jei anksčiau Lietuva žengė su pasaulio kultūra pavėluotus žingsnius, šiandien to nebepasakysime – einame „koja kojon“: šiuolaikinės muzikos materijos medžiaga, vizualizacijos, elektronika.

Vakarą pradėjo Justinos Repečkaitės kompozicija „Tapisserie“, sukurta 2014 metais. Justina Repečkaitė – jauna kompozitorė, kompoziciją studijavusi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o  vėliau, kaip dainininkė, studijas tęsusi Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (viduramžių muziką ir šiuolaikinę improvizaciją). Tad daugumą autorės darbų inspiruoja Viduramžių kultūra, kuriai buvo svarbios geometrinės ir matematinės koncepcijos. Justina Repečkaitė yra pripažinta ir įvertinta Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje, o kūriniai atliekami įvairių prancūzų ansamblių, kaip InterContemporai, Ensemble Court-Circuit, Ensemble 2e2m ir t. t. Kaip išsireiškė Benas Lunnas: „Justinos Repečkaitės muzika yra tarsi deimantas. Griežta forma ir geometrinis perfekcionizmas sukuria nepaviršutinišką smogiamąjį jos muzikos grožį, kuris išskiria autorę iš kitų tos pačios kartos kompozitorių.“ – taikliausias apibūdinimas vertinant J. Repečkaitės kompozicijas.

„Tapisserie“ („Gobelenas“) fleitai, klarnetui, fortepijonui, smuikui ir violončelei – kūrinys, įkvėptas gobeleno meno, pasižyminčio daugiaspalviškumu, dekoratyvumu ir repetityviškumu: jungiant skirtingus akcentus išgaunant tembro, dinamikos ir ritmo polichromija laike. Kūrinys gan statiškas. Dauguma instrumentų – aukšto registro, tad fortepijonas atliko „stabilizuojančio“, perkusinio instrumento funkciją, kurio produkuojami garsai leido išnirti ir pasislėpti ansamblio išgaunamiems tembrams. Tad kompozicija, kaip drugio sparnai, Šiuolaikinio meno centre, nedidelėje kamerinėje salėje, žavėjo ir skleidėsi visu grožiu demonstruodami subtilumą ir gležną, nors struktūriškai griežtą, savąją prigimtį.

Kiek kitokia, bet nenusileidžianti J. Repečkaitės kūrybai, nuskambėjo Alberto Navicko kompozicija smuikui, fortepijonui, elektronikai ir vaizdo medžiagai „accidental“. Albertas Navickas – įvairialypė asmenybė: studijavo ne tik kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, bet ir biochemiją Vilniaus universitete. Toliau studijas tęsė Paryžiaus nacionalinėje muzikos ir šokio konservatorijoje, šiuo metu mokosi Paryžiaus aukštojoje socialinių mokslų mokykloje, antropologiją. A. Navickas tobulinosi ir dalyvavo įvairiuose kursuose tiek Lietuvoje, tiek svečiose šalyse, yra vienas iš tarpdisciplininio performanso kolektyvo „Muzika yra labai svarbi“ įkūrėjų.

„accidental“ („atsitiktinis“) – kūrinys, sukomponuotas 2011 metais. Pasak autoriaus, tai  „sukoncentruota idėja, jog menas yra kasdienybės patyrimo liudijimas, ir, tuo pačiu metu, meninis patyrimas – kasdienybės apmąstymas subjektyviai ją kaskart iš naujo patiriant“. Priešingai, nei J. Repečkaitės kūrinyje, įgyvendinant idėją buvo pasitelkti ir vizualiniais sprendimai – vaizdinė medžiaga. Repetityviniai elementai kūrė refleksijos potyrius, o subtilūs smuiko išgaunami garsai – stiprino jautrius išgyvenimus, atspindėtus „trūkčiojančiame“ vaizde. Šiek tiek akcentuota, įsiterpianti į muzikinį vyksmą fortepijoninė medžiaga turtino kūrinio dramaturgiją sodriais ir aiškiais sąskambiais. Kompozicijos pabaigoje visiškai atskleista vaizduojama istorija buvo pertraukiama mėlyno fono – pauzių akimirkos, tarsi kalbėtų apie begalinį kasdienybės įvykių atsinaujinimą, nenutrūkstantį ratą, sugrįžimą ir skaudžių išgyvenimų refleksiją – it uždarytą ir užantspauduotą, gležną, jautrią būtybę, riešuto, savųjų emocijų, kevale.

Koncerto metu galėjome išgirsti Vykinto Baltako kompozicijas: „Reddition 2“ medinių pučiamųjų kvintetui ir „Redditio“ ansambliui. Taip pat skambėjo Igno Krungelevičiaus „Gradients“ ansambliui, Veronikos Krausas „analemma“ vienuolikai instrumentų, Justinos Repečkaitės „Rapid Eye Movements“ altiniai fleitai, valtornai, smuikui ir violončelei.

Už šio vakaro programos profesionalų kūrinių atlikimą buvo atsakingas „Lietuvos ansamblių tinklas“ – puikus šiuolaikinės muzikos interpretatorius, kuriam vadovauja kompozitorius Vykintas Baltakas. Tai vienas iš Lietuvoje susikūrusių ansamblių, palaikantis, noriai įgyvendinantis įvairius kūrybinius muzikinius sumanymus bei idėjas, reprezentuojantis ne tik mūsų šalies, bet ir užsienio kūrėjus. Ansamblio veikloje bendradarbiauja styginių kvartetas „Chordos“, fortepijoninis trio „Kaskados“, Šv. Kristupo medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas, o taip pat kiti žymūs atlikėjai: akordeonininkas Raimondas Sviackevičius, pianistė Rima Chačaturian, kompozitorė, vokalistė Rima Mačiliūnaitė ir kt.

Neabejotinai, būtų sunku nuneigti šio „Gaidos“ festivalio koncerto svarbą mūsų kultūros muzikiniame gyvenime. Tai ne tik naujų potyrių šaltinis tiems, kurie domisi šiuolaikiniu menu, bet, taip pat, puiki terpė realizuoti savo sumanymus, juos išskleisti visuomenės akivaizdoje, sulaukti įvertinimo ar kritikos. Jaunieji kūrėjai, festivalio rengėjų dėka, puikiai pademonstravo savo profesionalumą, įgytas žinias, ne vien Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Apjungdami vaizdines, garsines menines priemones, derindami šiuolaikinio meno materiją; bylojo apie mums taip gerai pažįstamą, savą, tuo pačiu metu skirtingai ir individualiai juntamą, tik personifikuotą, metaforizuotą  pasaulį, kur „Psyché“ ir „Pneuma“ vienijosi į „chordon“.