Opera ant dulkėto kelio. „Halka“ Haityje

Įžengusi į Šiuolaikinio meno centre vykusios ekspozicijos „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“ salę, nejučia prisimerkiau iš nuostabos – tvyrojo visiška tamsa, tik vienur kitur žybčiojo miniatiūrinės švieselės, turėjusios teisinga linkme nukreipti staiga orientaciją praradusius lankytojus. Lėtai slinkdama koridoriumi ir nepaleisdama užsisukančios sienos, pasiekiau tikslą: prieš akis atsivėrė milžiniška panoraminė vaizdo projekcija. Juodame ekrane bėgo subtitrai: seanso pabaiga. Turėtų tuojau pat prasidėti iš naujo... Apgraibomis susiradau kėdutę tiesiai prieš ekraną.

„Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W“ – tai dviejų lenkų kilmės menininkų C. T. Jaspero ir Joannos Malinowskos projektas, pirmą kartą pristatytas 56-ojoje Venecijos bienalėje (2015), Lenkijos paviljone, kurio kuratorė buvo Magdalena Moskalewicz, taip pat sudariusi knygą, lydinčią šį projektą ir plačiai atskleidžiančią jo kultūrinį ir kūrybinį aspektus. Menininkai, įkvėpti W. Herzogo filmo „Fitzcarraldo“ (1982), kurio pagrindinis veikėjas norėjo pastatyti operos teatrą Amazonės džiunglėse, nusprendė sukurti lenkų nacionalinio kompozitoriaus Stanisławo Moniuszkos operą „Halka“ Haičio salos, kurios geografinės koordinatės nurodomos projekto pavadinime, aplinkoje. Priešingai, nei minėto filmo herojus, pernelyg susitelkęs į paties teatro statybą, projekto kūrėjai siekė atskleisti daugiasluoksnį istorinį, geografinį, socialinį, politinį šio neįprasto tarpkultūrinio susitikimo kontekstą. Operos pastatymas, sujungęs Lenkijos menininkus ir Haičio gyventojus, tikslingai užfiksuotas keliomis kameromis; vėliau vaizdo medžiaga suvienyta į panoraminės projekcijos filmą, kuris ir tapo ekspozicijos „Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W" pagrindu.  Šiandien ekspozicijai keliaujant po įvairias šalis, norima per šį nacionalinės lenkų operos pastatymo Haityje projektą supažindinti postkolonijinį pasaulį su mažai žinoma Lenkijos ir Haičio bendra praeitimi. Lietuvoje ŠMC pristatyta ekspozicija (vykusi 2016 m. sausio–kovo mėn.) gavo vardą „Halka/Haitis: sugrįžimas į Vilnių“, nes ši daug sykių Lenkijoje sukurta opera taip ir nebebuvo atvežta į Vilnių, miestą, kuriame prieš 168 metus įvyko premjerinis operos pastatymas.

Trunkanti 13 minučių, taikliai pavadinta „uvertiūra”, įžanginė ekspozicijos dalis tarsi praskleidžia uždangą, skiriančią Vakarų pasaulį ir egzotiškąjį Haitį, o kartu leidžia išgyventi šią dieną nuo pradžių; nors dar giliai tamsu, tylą pertraukia rytmečio garsai: čirpteli paukštis, traška muzikinė radijo stotis, nuburzgia motociklas, girdėti ritmingi sunkiai nustatomos kilmės pliaukštelėjimai... Pamažu ekrane išryškėja scena: kaimelio kryžkelė, keletas paprastų namelių, dienos metu pavėsį teikiantys medžiai ir moteris, uoliai laistanti dulkėtą kelią vandeniu. Brėško aušra, ir netikėtai supratau, kad išties seniai kada bestebėjau saulės patekėjimą, naujos dienos pradžią – gal ir niekada. Pasijutau tarsi žvelgianti į kažką intymaus, akimirką susidrovėjusi nuleidau galvą, svarstydama, ar garbinga taip įžengti į kitų žmonių kasdienybę ir stebėti, vertinti ją. Nespėjus rasti teisingo atsakymo, uvertiūra pasibaigė.

Antroji ekspozicijos dalis – operos „Halka“ atlikimas toje pačioje kaimo scenoje. Panorama užpildyta susisėdusių vietos gyventojų, save vadinančių le polone (lenkų karių, atvykusių XIX a. pradžioje malšinti Haičio revoliucijos, palikuonių), viename kampe regėti susigrūdęs orkestras, priešingoje pusėje – elektrinis pianinas ir pririšta ožka, kuri įdėmiai stebės visą spektaklį. Netrukus projekto kūrėjas C.T. Jasperas susirinkusiems trumpai pristato operą, valstietės Halkos istoriją, ją palygindamas su vietinėje bibliotekoje rastos knygelės siužetu bei pasidžiaugia, jog pasirodymui susivienijo Poznanės operos teatro dainininkai, Port o Prenso Šv. Trejybės koledžo orkestras ir Kazalės kaimelio jaunieji šokėjai. Netrukau pastebėti, jog panoraminės vaizdo projekcijos ašis – tiksliai realybę atitinkantis mastelis, kad salėje dokumentaciją stebintys žiūrovai jaustųsi tarsi esantys kartu su visais ant dulkėtojo Kazalės kelio. Opera prasideda orkestrine įžanga, kuriai diriguoja pats Poznanės operos teatro dirigentas. Vaje, daug nuslystančių pirštų ir vos vienas kitas žvilgsnis į dirigentą – taip ne visai darniai suskambėjo orkestras. Tad nenuostabu, kad jau antrajam operos „numeriui“ dirigentas pats akompanavo elektriniu pianinu. Matyt, dar repetuodamas suprato, jog iš orkestro nieko daug neištrauks. Ir tikrai, pradžioje lėtai pagriežęs polonezą, orkestras vėliau užbaigs operą dar lėtesne, sunkiai bepavadinama „lenkiška“ – įprastai tokia ugninga ir greita – mazurka.
Įpusėjus pasirodymui, svarsčiau, kodėl operos veikėjai aprengti tradiciniais kostiumais. Sunkūs, šilti, puošnūs – kilmingiesiems veikėjams Januszui, Zofiai ir Stolnikui, paprastesni – kaimiečiams Halkai ir Jontekui. Drabužiai, pasireiškiantys antiegzotiniu „europietiškumu“, visiškai nederantys haitiškoje scenoje, visgi atspindi istorinę XIX a. amžiaus aplinką, kurioje vyko ir operos siužetas; tuo metu ir minėtieji lenkų kariai atvyko į Haitį, ir prasidėjo tautinis judėjimas Lenkijoje. Taigi, šie kostiumai pasirinkti neatsitiktinai.

Keturių veiksmų opera sutrumpinta į valandos ir devynių minučių trukmės performansą: penki solistai greitosiomis pasakoja kalnų valstietės Halkos istoriją, arijos keičia rečitatyvus; kulminacinis taškas – herojės arija gedint iš bado mirusio vaikelio, kuri originale skamba kaip širdį veriantis balso ir violončelės dialogas, o šiame kontekste dramatiškumas sukuriamas vien tik solistės dėka, jai dainuojant itin ekspresyviai. S. Moniuszko operos „Halka“ muzika, atperkanti emociškai silpnoką libretą, išsiskiria išplėtotu melodingumu, lyriškumu, lenkišku charakteriu, romantiniu ekspresyvumu; kompozitorius triumfuoja chorinių numerių stilingumu ir slaviškų liaudiškų intonacijų persisunkusia orkestruote. Tačiau viso to, deja, negirdėti šiame operos pastatyme. Apskritai muzikine prasme operą išgelbėjo įsijautę dainininkai, prikaustę dėmesį taip, kad klausytojas negirdėtų sauso, „repeticinio“, akompanuojančio klavyro, nesijuoktų iš nederančio orkestro ir nuoširdžiai sektų draminį veiksmą. Nors dainuojama originalo kalba ir nerodomi subtitrai, nesunku sekti siužeto vingius, net nėra būtina žinoti libretą, kad suprastum Halkos istoriją. Galingas operinis vokalas, ekspresyvus naratyvas ir dainininkų vaidyba reginį pavertė suprantamu be žodžių. Nė vienas žiūrovas neišskirtinis, nei Kazalės gyventojas, nei dabartinės ekspozicijos dalyvis, akivaizdžiai teigė kūrėjai.

Vienas įdomiausių šio projekto aspektų – operos, didingo Vakarų pasaulio sceninio žanro atnešimas, kad ir smarkiai sumažinant apimtis, į egzotiškosios Karibų salos kaimelį kalnuose (beje, „Halkos“ siužetas taip pat vyksta kalnų krašte). Nėra nei scenos, tik dulkėtas kelias ir aplink ant nevienodų kėdžių susėdę vietos gyventojai, esantys taip arti veikėjų, kad mums, pratusiems prie didžiulių teatrų, spektaklio ir publikos atskirties, gali atrodyti, jog toks artumas visiškai panaikina operai būdingą monumentalumą. Išties tai ir yra šio „Halkos“ pastatymo laimėjimas meniniu požiūriu: intymumas, paprastumas, tikra ir neperdėta emocija, žmonės, kurie šiandien pasakoja savo istoriją, ne pompastiškai šlovinančią, ne patriotinę, bet jaudinančiai realistišką. Todėl ekspoziciją palikau patenkinta, saulėtą Haičio vakarą išgirdusi tragiškąją Halkos istoriją. Nuostabą paliko puikiai surengta ekspozicija, jos genialiai paprasta koncepcija, šių dviejų neįtikėtinai tolimų ir artimų kultūrų susivienijimas; ir visa tai įgyvendinta pasitelkiant meną, muziką. Visgi pamatiniai klausimai, kuriuos (ne)tiesiogiai iškelia projekto kūrėjai yra šie: ar nacionalizmo epochos menas iš XIX amžiaus gali padėti apibrėžti dabartinę lenkų, gyvenančių savo šalyje ir svetur tautinę tapatybę? Kokią Lenkiją reikėtų pristatyti Haičio gyventojams, save siejantiems su istorine tėvyne? Ar „nacionalinis“ menas yra nepavaldus laiko tėkmei? Ar tautinis tapatumas tebėra reikšmingas kosmopolitiniame pasaulyje? Klausimai liko neatsakyti, nes atsakymai, matyt – proceso dalis. Akivaizdu, jog „Halka/Haiti 18°48'05"N 72°23'01"W" – tai pirmas, bet ne paskutinis Lenkijos ir Haičio susitikimas.