Kas įsiminė 2018-aisiais?

2018-12-31

Jaunosios kritikos forumo „M-puslapiai“ autoriai pasidalino 2018-ųjų metų įspūdžiais: labiausiai įsiminusiais jaunaisiais menininkais, projektais ir pastebėjimais, ko šiemet stigo teatro, muzikos, dailės ir kino srityse.

 

Teatras, kinas

 

Miglė Munderzbakaitė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Šiais metais  buvo išties nemažai pavienių įdomių jaunųjų kūrėjų blyksnių. Ar jau galima kalbėti apie kažkokias bendras tendencijas, kažkurių išskirtinį aktyvumą?.. Manau, tokioms išvadoms vieno sezono nepakanka, dar prireiks laiko. Bet norisi išskirti bent kelis jaunus kūrėjus, jų darbus. Pavyzdžiui, režisierė, choreografė Greta Grinevičiūtė ir jos komanda, sukūrusi „Šokį  dulkių siurbliui ir tėčiui“, kuriame prasmingai infiltruoti autobiografiniai pasakojimai ir puikiai jaučiama visų spektaklio elementų, pasirinktų medijų panaudojimo sintezė. Taip pat galima paminėti jau nemenką patirtį ir kūrybinį bagažą sukaupusį  režisierių, „Teatrono“ vadovą Gildą Aleksą, kuris su kolegomis eksperimentuoja su spektaklio erdvėmis (spektaklis „Otelas“ vyko sovietiniame bute, spektaklis-ekskursija „Karo muziejus: nauja pradžia“ buvo integruotas į Vytauto Didžiojo karo muziejaus aplinką),  be to, imasi ne itin  populiarių tekstų, temų (spektaklis „Vėjo prigimtis“ pagal Amos Oz,  „Zygfrydas“, pagal Igno Šeiniaus romaną). Mūsų teatriniam šių metų laukui, sakyčiau, svarbus ir jauno vokiečių režisieriaus Nikolo Darnstädto pastatymas Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.  Režisierius drąsiai ėmėsi interpretuoti J. Marcinkevičiaus „Mindaugą“, suteikdamas jam naują perspektyvą, pasiūlydamas į Mindaugo kultą, mitą pažiūrėti kiek kitaip. Be to, spektaklis buvo sumaniai papildytas dokumentine medžiaga, o viskas buvo apjungta tikrai įspūdinga vizualine forma. Šalia šių kūrėjų, galima prisiminti ir dar vieną iniciatyvą – festivalį Kaune – „Namas nr. 1“, kurio idėjos autorės Renata Bartusevičiūtė ir Paulina Nešukaitytė pasiūlė žiūrovams teatrą sename, apleistame gyvenamajame name, kur laukė su vietos istoriją susiję spektakliai, pjesių skaitymai, teatrinės veiklos.

„Šokis  dulkių siurbliui ir tėčiui", nuotr. L. Vansevičienė, Menų spaustuvės archyvas

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Mano nuomone, itin svarbus jau antrus metus iš eilės Klaipėdoje vykstantis Tarptautinis teatro festivalis „TheATRIUM“, kurio dėka žiūrovai galėjo pamatyti Italijos, Estijos, Sakartvelo, Prancūzijos ir kitų šalių teatrų pastatymus. Taipogi šiais metais, mūsų scenoje buvo galima pamatyti ir itin žymaus teatro „Theatre  NO99“ spektaklį, „Nr. 34 Revoliucija“, kuris yra vienas paskutiniųjų teatro, deja, stabdančio savo veiklą, spektaklių.  Šiais metais teigiamus vertinimus skatino ir jau tradiciniu tapęs G. Aleksos iniciatyva organizuojamas šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“, kuris šiais metais pasiūlė įvairias programas netradicinėse erdvėse – daugiabučių aplinkose, įtraukiant vietos bendruomenes ar pasiūlant naują žiūros perspektyvą, tarkime, spektaklį stebėti iš namo terasos.

Kino srityje džiugu dėl išaugusio Tarptautinio Kauno kino festivalio, ne tik dėl festivalio filmų programos, bet ir dėl kitų su festivalių vykusių veiklų, tarp kurių – pirmą kartą surengtas Tarptautinis kino simpoziumas. Šis renginys gal ir nesulaukė tiek daug plačiosios publikos dėmesio (galbūt dėl pasirinkto laiko?), tačiau pats formatas, pakviesti užsienio pranešėjai rodo galimybes plėstis, ieškoti būdų, kaip pasiekti didesnes auditorijas.

Metų pabaigoje įvyko režisieriaus Eimanto Belicko  filmo premjera „Tumo kodeksas“,  kurio centre –Juozo Tumo Vaižganto asmenybė. Filme sėkmingai suderinamas kūrybinės komandos atliktas tyrimas, dokumentinės medžiagos susintetinimas, ir vaidybinis kinas.

Ko pasigedote savo srityje?

Nesinori plėtotis į asmenines intencijas kino ar teatro atžvilgiu. Gal žodis pasigesti ir ne visai tinkamas, bet kartais kažkoks panašus pojūtis apima, kuomet dedama labai daug vilčių į vienus ar kitus kūrybinius procesus, viliamasi iš jų kažko labai daug... o galutinis rezultatas ištinka visgi ne toks, kokio tikėtasi… Manau, tokių projektų buvo ne vienas, ypač kalbant Lietuvos šimtmečio kontekste.

 

Gabrielė Arlauskaitė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Aktyvi saviraiška toli gražu ne visados atveda į sėkmę ir kokybišką pastangų rezultatą. Šiemet, kaip bebūtų gaila, lietuviško kino kontekste pasigedau tokių pavienių, individualizuotų įspaudų.

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

2018-ieji šalies kino kontekste turtingi dokumentika. Festivalio „Nepatogusis kinas“ (kuris, kaip žinoma, motyvuotas diskusijai apie žemiškas, be galo aktualias temas – socialinį sąmoningumą, aktyvizmą, žmogaus teises) repertuaras šiemet keliomis galvomis aukščiau už anuometinę programą – daug filmų pakankamai svariai politiškai įkrauti, artimi kairiajai minčiai, turi ryškią, kitonišką poziciją. Tematika, nuolatos paskęsianti didžiųjų portalų ir pseudo-pilietinės žurnalistikos smegduobėje, pasimetanti nuomonės lyderių, simuliuojančių neva kritiško ir įtakingo mąstymo diapazonu, „švietime“, šio festivalio platformoje turi potencialios įtakos – kinas (ir apskritai menas) pasaulio pakeisti negali, tačiau turi jėgų informuoti ir edukuoti. Viena tokių išliekamosios vertės apraiškų – Apolenos Rychlíkovos dokumentinis filmas „Darbo ribos“, nagrinėjantis hierarchinių kapitalistinių darboviečių sąlygas Čekijoje, kurios ne mažiau glaudžiai susisaisčiusios ir su Lietuvos kontekstu.

Kalbant apie festivalio kino nuokrypius į kiek subtilesnę dokumentikos žanro dekonstrukciją, išskirtinas Érico Baudelaire‘o filmas „Dar žinomas kaip Džihadistas“. Jo tematika – terorizmas – gausiai gvildenta jau anksčiau, tačiau brėžiant ribas paties žanro plotmėje, pasakojimo forma yra jei ne atsiduodanti visokeriopa inovacija, tai novatoriška ir netikėta.

Galiausiai, nors lietuvių kino klasikos pristatymo laukas jau įgavo platformą ir 2017-aisiais (dėl Kino fondo ir Sinematekos veiklos), rugpjūtį Prancūzijos kino teatruose įvyko restauruoto 1969-ųjų Arūno Žebriūno filmo „Gražuolė“ peržiūros. Itin pagirtinos ir socialiai draugiškos Kino fondo iniciatyvos subtitruoti ir pritaikyti kiną neįgaliesiems.

Ko pasigedote savo srityje?

Tai karčiomis ašaromis jau aptarta anksčiau, tačiau vienas itin liūdinantis aspektas – įvairesnių šalies geografinių vietovių stygius re(n)ginių atžvilgiu. Kai festivaliai filmų peržiūrų taškus orientuoja į didmiesčių trejybę, atokiau gyvenančiam ir noriai dalyvaujančiam nelieka kitos išeities, kaip tik trenktis į kitą miestą, kas mažų mažiausiai yra nepatogu ir tiesiog neekonomiška (įvardijant rūpestį dėl nakvynės, išlaidas maistui, kelionei ir t. t.). Paradoksalu – kino kultūra Lietuvoje afišuojasi kaip siekianti savo sklaidos, tačiau iš esmės retai yra lengvai pasiekiama.

 

Muzika

 

Elvina Baužaitė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Martynas Stakionis – dirigentas, kuris vis ryškesnis Lietuvoje ir Europoje, pasaulyje. Kristina Anusevičiūtė – altininkė – „Kremerata Baltica“ altų grupės koncertmeisterė, muzikė, kuri tokiame jauname amžiuje užima reikšmingą poziciją pasaulinio lygio prestižiniame orkestre. Milda Daunoraitė – ypatingo talento pianistė, vos septyniolikos, o jau koncertuojanti prestižinėse scenose, daugybės konkursų nugalėtoja.

Taip pat – erdvinių knygų kūrėja Elena Launikonytė-Selena , kurios ypatingi leidiniai „Jardin bleu“ ir „Jungle“ keliauja po pasaulį savuoju unikalumu pelnydami išskirtinės vertės pripažinimą.

„Penki Merės stebuklai“, nuotr. M. Aleksos

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Opera „Penki Merės stebuklai“ – puiki literatūrinio veikalo ir muzikos jungtis. Spektaklis „Rusiškas romanas“ – unikaliai savitas dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus žvilgsnis į literatūros klasikos asmenybę ir genialus sumanymo perteikimas Lietuvos rusų dramos teatre. LRT 100 valandų transliacija – unikalus projektas, priartinęs televiziją prie žmonių, leidęs pasijausti išties įtrauktu dalyviu, patirti buvimo čia ir dabar jausmą nuolat stebint transliaciją. Justinos Gringytės ir Petro Geniušo duetas – ypatinga muzikų dermė, kurių bendras buvimas scenoje, skambesys, atitarimas vienas kitam įprasmina aukščiausią meistriškumą.

Ko pasigedote savo srityje?

Visuomet gali būti dar daugiau aukšto lygio renginių, tačiau labiausiai pasigendu giliaprasmės kritikos, vertingų recenzijų.

 

Kristupas Antanaitis

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Ko gero, labiausiai išskirčiau vargonininkę ir muzikos kritikę Lukreciją Stonkutę, dėl to, kad ji daug rašo ir šiaip aktyviai reiškiasi.

„Fausto pasmerkimas“, nuotr. J. Stacevičiaus

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Įsiminė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasario 16-osios koncertas, taip pat Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro „Fausto pasmerkimas“ ir ką tik šviežiai įvykęs G. Verdi „Requiem“.

Ko pasigedote savo srityje?

Pasigendu daugiau recenzijų apie operą ir baletą.

 

Dailė

 

Aistė Marija Stankevičiūtė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Kaip pastabėtą, o ir jauną, šiemet įvardinčiau Pamėnkalnio galerijos erdvę spalį – lapkritį užėmusį Alexei Gordiną. Jau vien dėl to, kad stebėti, kaip parodos atidarymo dieną vykusio performanso metu į autoriaus plaštakas įsirašė menkai prasmingi, bet „amžini“ žodžiai, metė drąsesnę turinio užuominą, nei įprastai, ir traukė stebėti, kaip sminga. Gordino kūriniai šįkart labiausiai lietė meninių iškrypimų turintį visuomenės atstovą, gyvenantį savo groteskiškame, juodu humoru persmelktame pasaulyje, kuriame net ant šaligatvio tūptelėjęs ironiškas balandis (apie baltą karvelį, šakele nešiną, nė fantazuoti, rodos, nepadoru), patvirtina jo pasirinkto kelio beviltiškumą, o tai jau savaime darosi artima, ypač jaunam šio laiko menininkui, periodiškai nusiviliančiam savimi, nesavimi, institucija, politine situacija..., nors ir galinčiam pasigirti, kad „Two art museums own my works“, bet ir tai – iš abejonių keliančios pozicijos („Behind the corner“, 2017). Ko gero, dėl to Alexei Gordino darbai ir įsiminė – intriguojantys ir artimi, jauni – ir taip gali būti, o ir menininko artikuliuojamoms temoms aktualūs (tiesa, „aktyvaus reiškimosi“ niuansus praleisiu, bet regis – šiuo atveju problemų nėra).

Alexei Gordin, „The Outside World Must Not Come In“

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Šiuolaikinio meno centre įvykusi „JCDecaux premija“ šiemet patraukė dėmesį performatyvumu ir problematika, ypač ironiškai pabrėžiama „Pinigų uosto“ instaliacijoje ir performanse, kur globalinės finansinės machinacijos vyksta tiesiai prieš netikėtai įtraukto parodos lankytojo akis, o riba tarp rimties ir absurdiškumo nejaukiai plona. Tuo tarpu už raudonos užuolaidos reklamuojamas anarchizmas, už sienos – kalbama apie tikėjimą, fone aritmiškai plaka vinilinė plokštelė, grojanti abi puses vienu metu ir masyvios drobės, siūlančios priartėti bei išgyventi. Visos situacijos, regis, įvyko suformuodamos bendrą, bet niuansuotą, sunkiai nuspėjamos šiuolaikybės komentarą. Įsiminė; o ir „Pinigų uosto“ vizitinę kortelę piniginėje vis dar turiu.

Ko pasigedote savo srityje?

Jei apie „savo sritį“ kaip apie kultūrinę erdvę bendrai – glumina nesusikalbėjimas. Kad ir viešųjų erdvių problemos atveju, kai oponuojančios pusės vengia įsiklausyti, o ir iš viso – viena kitos: kažkuri kalba garsiai, nepersistengdama pagrįsti ginamos pozicijos, kita veikia tyliai, paskui garsiai žada „taisytis“, ir dar nuolat aplink stoviniuojantys, neapsisprendžiantys veikėjai, išliejantys pasipiktinimą (švelniai tariant) esama situacija kur nors soc. tinkle (necenzūrinis leksikonas kompetencijai pabrėžti). Trumpiau, kultūros srityje kartais pritrūksta pačios kultūros.

 

Gediminas Jasinskas

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Algimantas Černiauskas. Tikrai gerą įspūdį paliko paskutinė jo paroda „Blogis“ Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Kelios parodos, kurios įsiminė – tai Šiuolaikinio meno centre vykusi Apichatpongo Weerasethakulo paroda „Švytintys šešėliai“, Antano Sutkaus „Kosmos“ Nacionalinėje dailės galerijoje, paroda „Juozapas Čechavičius ir jo epocha fotografijoje“ Vilniaus paveikslų galerijoje ir kitos. Iš edukacinių, plačiajai visuomenei skirtų projektų įsiminė „Vilnius Art Walk“, nes tokių ir panašių projektų poreikis parodo vis didėjantį žmonių susidomėjimą kultūra, menu, kas, mano manymu, yra labai teigiamas dalykas.

Ko pasigedote savo srityje?

Negaliu pasakyti, kad kažko konkrečiai pasigedau, tačiau turbūt norėtųsi matyti daugiau drąsiai, konceptualiai ir kontekstualiai kuruotų parodų.

 

Dalia Aleksandravičiūtė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Iš jaunųjų menininkų šiemet labiausiai įsiminė Adelė Pukelytė, kurios paveiksluose vyrauja turinio grynumas, konceptualumas. Taip pat Monika Plentauskaitė dėl stiprios ir autoritetingos menininkės moters portreto kūrimo ir apskritai autentiškumo paieškas skatinančios tapybos.

Adelė Pukelytė, „Paupio g. 29a“, 2017

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Labiausiai įsiminė Lietuvos atkūrimo šimtmečiui surengtos parodos – paroda „Nepamirštamos ateitys. Lietuvos šimtmečio vizijos“ Valstybės pažinimo centre Vilniuje, paroda „Pilies gatvė“ Vilniaus paveikslų galerijoje. Primenančios Lietuvos istoriją, šios parodos skatino kitaip pažvelgti į savo krašto meną, kultūrą, žmones.

Ko pasigedote savo srityje?

Pasigedau jaunųjų menininkų iniciatyvos rengti parodas atokesniuose miestuose – susikoncentruoti ne vien tik Vilniuje. Kūrybos sklaida periferijoje būtų naudinga ne tik mažų miestelių kultūriniam gyvenimui gaivinti, bet ir pačių menininkų žinomumui plėsti.

 

Ainė Jacytė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Kadangi esu baigusi tapybos studijas, daugiausiai dėmesio skiriu jauniesiems tapytojams. Iš jų šiais metais išsiskyrė Sonata Riepšaitė, Rūta Matulevičiūtė – dėl savitos estetikos darbuose ir temų pasirinkimų. Sonata nagrinėja emigracijos problematiką, o Rūta – per save gilinasi į dvasines patirtis, amžinųjų vertybių vietą šiuolaikybėje, žmogaus ir jį supančios aplinkos sąveiką. Įdomios taip pat ir tapytojos Indrė Mikašauskaitė, kurios kūrybai būdinga minimalistinė estetika, tylos pajauta, jos analizavimas darbuose; Sandra Kvilytė – jos tapyba šiek tiek artima grafikos estetikai, reflektuojanti sapnų pasaulio temą.

Rūta Matulevičiūtė, „Out“, 2018

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

„Kaunas mene“, „Kaunas Photo“ – Kauno kontekste tai gana dideli renginiai, kuriuose pristatoma daug užsienio menininkų, kurių kūrybinės praktikos įdomios, naujos, plečiančios akiratį.

Ko pasigedote savo srityje?

Negalėčiau pasakyti, jog kažko pasigedau. Kauno parodinėse erdvėse veiksmas gana intensyvus. Eksponuojami šiuolaikinio meno procesus reflektuojantys menininkų darbai, parodas atidaro ir jaunieji menininkai, ir vidurinosios, vyresniosios kartos atstovai. Žanrine prasme įvairovės taip pat netrūksta. Padaugėjo diskusijų, susijusių su vizualiuoju metu, patys dailininkai taip pat rengia susitikimus savo parodose, kur pasakoja apie kūrybą, temas, inspiracijas. Galbūt norėtųsi, jog būtų pristatoma daugiau išeivių kūrybos – menininkų, kurių kūrybos „neišgoogl‘insi“ (pavyzdžiui, kaip Aliutė Mečys, kurios didelė paroda buvo atidaryta prieš kelerius metus).

Temų prasme – gal norėtųsi drąsesnių, pavyzdžiui, kūniškumą, lytiškumą nagrinėjančių parodų (nes tema šiame laike labai aktuali). Įdomų būtų kokiais rakursais skirtingų sričių menininkai žiūrį į šią temą, ką akcentuoja.

 

Astijus Krauleidis-Vermontas

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Vis labiau pastebiu, kad jaunieji menininkai savo darbus ryškiai reprezentuoja socialiniuose tinkluose, kurie, rodos, efektyviau pasiekia ar sudomina žiūrovą. Taip kyla idėja permąstyti „aktyvumo“ sąvoką. Ką reiškia „aktyviausiai besireiškiantis“? Ar šiuo atveju geriau kokybė, ar surengtų parodų kiekis? Todėl išskirčiau Andrių Zakarauską ir Gia Ram. Būtent pastarieji jaunieji menininkai puikiai išmano viešuosius ryšius, žino, kas žiūrovui ar potencialiam pirkėjui yra įdomu. Nemanau, kad yra blogai pristatyti ne tik savo darbus, bet ir kūrybos procesą, įkvėpimo šaltinius. Juk dažniausia turime galimybę vertinti jau pabaigtą darbą, o jo kūrybinis procesas mums lieka nežinomas. Todėl ir A. Zakarauskas, ir Gia Ram ne tik linkę parodyti asmeniškumus, bet ir palikti intrigą – kas iš tiesų jiems yra kūryba, kas įkvėpimo šaltinis. Įdomu pastebėti, kad aktyvumas socialiniuose tinkluose skirtingai pabrėžia autorių kūrybos filosofiją. Jei Gia Ram konstruoja savo kūrybos pamatą, taip kasmet demonstruoja skirtingus darbus, tai A. Zakarauskas įvairiai pristato savo kūrybos išskirtinumą, kas atrodytų jau ir taip žiūrovui aišku iš ankstesnių parodų.

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Vasarą Klaipėdoje buvo surengta Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus dailininkų paroda „Vakarų vėjai“ (rengiama kas 2 metai), kuri parodė, kokiais autoriais galima nušluostyti nosis kitiems didiesiems miestams. Uostamiestis taip pat gali pasiūlyti menininkų-deimančiukų, kurie, gaila, bet parodas mieliau rengia Vilniuje ar Kaune. Kuo būtent patraukė „Vakarų vėjai“ – parodė, kad klaipėdiečiai – ypač stiprūs konceptualiajame mene.

Sausį – kovą Kauno M. Žilinsko dailės galerijoje vyko Rimvydo Jankausko-Kampo retrospektyva. Turbūt pirmą kartą taip buvo išsamiai pristatytas autorius, nuosekliai ir atidžiai. Darbai buvo paskolinti iš skirtingų muziejų, privačių kolekcininkų. Meistriškai parodos rengėjai, kuratorė Genovaitė Vertelkaitė-Bartulienė pristatė R. Jankauską-Kampą publikai, kuri plūdo į galeriją be jokios reklamos, kas iš tiesų šiandien keista.

Audronės Petrašiūnaitės siuvinėtų kilimų ir grafikos paroda

Taip pat savo paprastumu ir nuoširdumu sužavėjo bei papirko Audronės Petrašiūnaitės siuvinėtų kilimų ir grafikos paroda Kauno paveikslų galerijoje. Pristatyti ciklai – „Kūno namai“, „Sniego laikas“ ir „Amy Winehouse svaigulys“ – parodė, kad kartais neprireikia garsių kuratorių ar grandiozinės reklamos. Tada, kai pirmoje vietoje yra darbai, iš kurių juntamas autorės nuoširdus noras žiūrovui parodyti išgyventą skausmą ir džiaugsmą, patirtą liūdesį ir optimizmo paieškas.

Ko pasigedote savo srityje?

Kartais norisi, kad parodinis gyvenimas nebūtų toks greitas, nes parodos organizuojamos gana intensyviai. Viena keičia kitą kas savaitę, kas dvi. Turbūt greitas tempas neleidžia kartais mums suspėti apžiūrėti parodų, bet pokyčiai priklauso nuo privačių galerijų ir institucijų. Pastebiu, kad privačios galerijos imasi organizuoti parodas kas dvi savaites, yra buvę ir tik savaitę trukusių parodų.

 

Monika Valatkaitė

Įsimintiniausi, aktyviausi jaunieji menininkai

Šią akimirką kiek apmaudu, kad smegenyse nėra algoritmo, padedančio lengviau atskirti, kada „susipažinau“ su autoriumi. Mat, aktyvių jaunųjų menininkų veiklumo nulinksniuotos pavardės gali sukelti klaidingą įspūdį, kad meno lauke jų būta ilgai ar net visada. Tad, kurį laiką svarsčius kas ir kada, sudėliojau mozaiką.

Surengęs autorinę parodą ir dalyvavęs kolektyvinėse, šiemet ryškiai įsiminė Kazimieras Brazdžiūnas ir jo kūryba. Šio menininko darbuose man, neabejingai didžiajam ekranui, sekėsi aptikti skirtingas kino citatas (gal ir be menininko intencijos?). Tai ir Davido Lyncho „Twin Peaks‘as“, ir Weso Andersono „Didysis Budapešto viešbutis“ ir, net netikėtai, Damieno Chazelle‘io „Kalifornijos svajos“. Taip pat buvo malonus jo skirtas dėmesys kai kurioms Lietuvos asmenybėms. Menininko kolegės, tapytojos Auksė Miliukaitė ir Vita Opolskytė, šiemet taip pat įsiminė dėl aktyvaus dalyvavimo parodose ir sluoksniuotų reikšmių darbų. Skulptūros lauke, anksčiau šmėžavęs mano periferiniame matyme, Tauras Kensminas labiausiai sudomino šiemet. Pirmiausia metų pradžioje publikuotu interviu, vėliau žiūrėtu vaizdo įrašu ir, galiausiai, aplankius autorinę menininko parodą. Įvairiapusiškas aktyvumas leido įvairiais pjūviais draugauti su autoriaus kūryba.

Tauro Kensmino paroda „Levitavimas“, nuotr. šaltinis artnews.lt

Įsimintiniausi renginiai ar projektai

Šioje vietoje būtų mažų mažiausiai keista neužsiminti apie MO muziejaus atidarymą, kuris kaip cunamis nusirito per meno ir kultūros lauką šių metų rudenį. Pirmojoje muziejaus parodoje buvo malonu pamatyti darbus, kurie iki tol buvo dažniau aptikti reprodukcijų formate leidiniuose ir internete.

Kiti įsimintini renginiai vyko Nacionalinėje dailės galerijoje. Pirmiausiai, pavasarį vykusi paroda „Kolekcionuojant hitus“, kurioje vaizduojamojo meno kūriniams akomponavo muzikos įrašai. Tai leido įsiklausyti ne tik į paties intuityviai juntamas paveikslų ar fotografijų nuotaikas, bet taip pat praplėsti jų suvokimą, kai jutimai sudilginami kitos raiškos kūriniais. O metų pabaigoje, pasiilgus žmogiškumo dabarties technologizuotame pasaulyje, buvo malonu vaikščioti Antano Sutkaus „Kosmos“ parodoje ir atpažinti Vilnių bei prisiminimus sužadinančius atributus.

Ko pasigedote savo srityje?

Pirmiausia galvoju, kad šie metai buvo aktyvūs, bendruomeniški, net maištingi kultūros lauke. Atsirado naujų vietų, netrūko susivienijimo kovojant už šio lauko interesus. Tačiau galiausiai vis tiek grįžau prie minties, kad, nepaisant, įvairių pastangų, toliau stinga išorinės aplinkos supratimo, kartais net palaikymo kultūros laukui. Tad veikiausiai norėtųsi palinkėti vienybės ateinantiems metams ir rasti daugiau sprendimų ir išeičių iš keblių situacijų.