Fokstrotas su mirtimi
Gerus filmus geriau atrasti vėliau, negu niekada. Neseniai Skalvijos kino teatre rodytas šių metų „Kino pavasaryje“ pristatytas lenkų kilmės žydų režisieriaus Samuelio Maozo filmas „Fokstrotas“ (Foxtrot, 2017). Filmas Venecijos kino festivalyje buvo apdovanotas Didžiuoju prizu, surinko daugybę kitų festivalių apdovanojimų. Tai antrasis vaidybinis Maozo filmas, kuris, kaip ir pirmasis, buvo įkvėptas asmeninės dalyvavimo Izraelio ir Libano kariniame konflikte patirties.
Filmą, lyg klasikinę graikų tragediją, sudaro trijų dalių veiksmas. Visose filmo dalyse plėtojama žmogaus akistatos su mirtimi linija. Apie ją režisierius (taip pat ir scenarijaus autorius) Maozas ima kalbėti pasirinkęs Izraeliui politiškai jautrią temą. Čia gyvenantiems filmo herojams – Feldmanų šeimai – karas yra ir praeities košmaras, ir šiandienos aktualija – o prošvaisčių, kad ateityje kas nors keisis, nematyti.
Pirmajame veiksme sėkmingas architektas Maiklas Feldmanas (Lioras Ashkenazis) gauna žinią, kad tarnaudamas Izraelio kariuomenėje žuvo jo sūnus. Su kariškiais atvykęs medikas jo žmonai Dafnai (Sarah Adler) iš karto suleidžia raminamųjų, tad žinią tenka atlaikyti vienam. Iš pradžių bandydamas atrodyti ramus, greitai Maiklas praranda savitvardą. Pirmoji filmo dalis pribloškia stambiuose planuose išryškėjančiu tėvo vaidmenį atlikusio Lioro Ashkenazio meistriškumu. Aktoriui pavyksta perteikti plačią emocijų skalę nuo ramybės, šoko, iki isterijos ir agresijos. Režisierius pasakojo, kad Maiklo veikėjas reprezentuoja visą kartą dabartinių maždaug į šeštą dešimtį įkopusių žmonių, kuriuos augino holokaustą išgyvenę tėvai. Patys neišgyvenę tokio siaubo, jie niekuomet neturėjo teisės skųstis gyvenimu, tad įprato slėpti savo skaudulius, nepasitenkinimą ar nusivylimą. Ashkenazio herojus kenčia šiai kartai būdingą likimą. Nors pats, kaip paaiškėja filmo pabaigoje, yra kamuojamas dalyvavimo kare patirties, išoriškai privalo išlikti santūrus, kurti pasitikinčio savimi žmogaus įspūdį.
„Fokstrotas“
Nors filme veiksmo vieta keičiasi tik keletą kartų, režisierius nuolat žaidžia su žiūrovų vaizduote. Veikėjų pasakojimai kuria alternatyvias, ekrane nevykstančias, tačiau tokias pat gyvas scenas. Kai kariškiai nesutinka Maklui leisti pamatyti sūnaus palaikų, prieš akis ima kilti siaubingas vaizdas – toks, kurio nebūtų leista pamatyti mirusiojo artimiesiems. Vėliau, veikėjams sužinojus, kad įvyko klaida ir žuvo jų sūnaus bendravardis, tarp kino ekrano ir žiūrovo lieka tvyroti žinojimas, kad ką tik matyta tragedija netrukus kartosis kituose namuose.
Antrojoje ir trečiojoje filmo dalyse situacija keičiasi, vis labiau aiškėja veikėjų tarpusavio santykiai: nuoskaudos, konfliktai, bendri prisiminimai. Lėtas filmo tempas leidžia įsižiūrėti personažų aplinką. Režisierius mėgaujasi didžiuliais kontrastais. Operatoriaus Gioros Bejacho kamera iš viršaus filmuoja geometriniais raštais ornamentuotas plyteles Feldmanų bute. Antroje filmo dalyje analogiškai iš viršaus filmuojama galinių mašinos šviesų apšviesta purvynė su didžiule duobe. Tokie kadrai vaizdžiai kalba apie Izraelio gyventojų kasdienybę, nuolatinį tėvų nerimą dėl vaikų, vaikams per sekundės dalį tenkančius priimti sprendimus, kurių pasekmės paliečia daugelio žmonių likimus.
Visgi, mano nuomone, kitų kritikų jau pastebėtas filmo barokiškumas, tam tikras pretenzingumas, filmui persiritus į antrą pusę ima kiek erzinti. Ilgainiui jis pradeda trukdyti susitapatinti su veikėjais. Nepaisant to, „Fokstrotą“ pažiūrėti verta.