Franzas Rogowskis: „Esu kalbantis šokėjas“

Franzas Rogowskis – jaunosios kartos vokiečių aktorius, platesnę žiūrovų auditoriją patraukęs Boxerio vaidmeniu Berlyno kino festivalyje pasirodžiusiame filme „Viktorija“ (Victoria, 2015). Praėjusiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė naujausią Michaelio Hanekės kūrinį „Laiminga pabaiga“ (Happy End, 2017), kuris pabėgėlių situacijos fone pavaizdavo turtingos, problemų skaldomos šeimos portretą. Šiame filme Rogowskis suvaidino Isabelės Hupert sūnų.  Šiais metais aktorius Berlinalėje pateko į Europos kylančių žvaigždžių  (European Shooting Stars) dešimtuką, o pagrindinėje konkursinėje programoje pristato du filmus – Christiano Petzoldo „Tranzitą“ (Transit, 2018) ir Thomo Stubero „Koridoriuose“ (In den Gängen, 2018).

 

Ką tau reiškia būti išrinktu „European Shooting Stars“?

Tai – didelė garbė. Tam tiesiog negali pasiruošti. Tai – didelis nuotykis.

Kaip tapai šokėju?

Aš visada buvau „kūniškas“ vaikinas. Pradėjau lankyti teatro mokyklą. Vėliau mokiausi šokio akademijoje. Vis labiau ir labiau pasinėriau į kūno kalbą, šiuolaikinį šokį.

Kodėl pradėjai vaidinti?

Net ir vaidindamas aš šoku. Kai vaikštau, sėdžiu ar krentu ant žemės – tai tarsi šokio judesiai. Dabar aš esu kalbantis šokėjas. Kartais smagu tiesiog pasakyti „labas, kaip tau sekasi?“.

Pastaruoju metu pasirodei tarptautinės gamybos filmuose. Kiek tau svarbu vaidinti vokiečių ir tarptautiniuose filmuose?

Manau, mes visi tiesiog norime kurti filmus. Man pačiam įdomūs geri vaidmenys. Šiuo metu jaučiuosi tarsi gyvenčiau nuostabų gyvenimą. Aš niekada nemaniau, kad vaidinsiu ir dirbsiu su žmonėmis, kuriuos mačiau kine. Visada apie tai svajojau, o dabar tai tapo realybe. Smagu, kai svajonės virsta galimybe pamatyti, kaip dirba kiti žmonės, kuo jie gyvena.

Kaip jauteisi dirbdamas su Terrancu Mallicku?

Nuostabiai. Po penkiolikos minučių praleistų drauge, jaučiausi lyg mes būtume šeima. Jis žino, kas aš esu, jis mane myli, saugo. Vienas aktorius man pasakė, „yra laikas prieš Terrancą ir po jo“. Dabar aš suprantu, ką jis norėjo tuo pasakyti.

Tu taip pat dirbai su austrų režisieriumi Michaeliu Haneke  filme „Laiminga pabaiga“.

Haneke yra vienas mėgstamiausių mano režisierių. Jis kitaip nei Terrancas mato savo darbą. Jis neleidžia tau improvizuoti, bet pats turi labai aiškią savo kūrinio viziją. Ruošdamasis vaidmeniui tiesiog stengiesi suprasti, ko jis iš tavęs reikalauja. Haneke savo filmus sumontuoja per dvi savaites, o Mallickas dirba prie filmo metus ar net du, kol gauna galutinį produktą.

Franzas Rogowskis T. Stubero filme „Koridoriuose“, 2018

Filmuojant vieno kadro filmą „Viktoriją“, buvo pasirinktas trečiasis dublis...

Mes ruošėmės filmui dešimt naktų. Po to turėjome tris savaitgalius, kuomet filmavome filmą. Pirmasis bandymas buvo neblogas, antrasis buvo košmaras ir trečiasis pavirto kūriniu.

Su kokiomis problemomis susidūrėte?

Filme nėra montažo, kaip ir spektaklyje. Mes turėjom tik dešimt dienų trukusias repeticijas. Filmuodami turėjome daug vietos improvizacijai, o tai kartais būna labai rizikinga.

Ar norėtum kada sukurti dar ką nors panašaus?

Žinoma. Viskas priklauso nuo laiko, scenarijaus ir vaidmens. Sebastianas Shipperis sukūrė unikalų filmą.

Kaip manai, kodėl tau buvo pasiūlyti šie vaidmenys?

Aš – labai spontaniškas vaikinas. Galiu nustebinti žmones. Tikriausiai dėl to.

Kaip ruošiesi vaidmenims?

Stengiuosi būti kuo sąžiningesnis su savo veikėju ir scenarijumi. Kartais turi atsisakyti vaidmens, net jei ir režisierius yra nuostabus.

Šiais metais Berlyno kino festivalyje atlikai du pagrindinius vaidmenis konkursinėje programoje. Kuo tave patraukė filmas „Tranzitas“?

Mes gyvenome Marselyje du mėnesius. Filmavimo aikštelė buvo arti mūsų gyvenamosios vietos. Rytais prigriebdavome kavą ir eidavome dirbti. Iš pradžių repetavome be operatoriaus, ir tik vėliau kinematografijos skyrius atvyko į miestą. Kūrinį nufilmavome per kelis kartus. Viskas vyko ramiai, tarsi besiruošiant spektakliui nuostabiame mieste. Petzoldas labai myli savo veikėjus. Jis duoda labai daug patarimų aktoriams.

Taip pat vaidini teatre. Kiek tau svarbus teatras?

Man jis labai svarbus. Deja, dėl filmavimų negaliu tiek jame vaidinti tiek, kiek norėčiau. Teatre mes ilgiau ruošiamės vaidmenims, stengiamės suprasti savo veikėjus. Tai – ilgas procesas. Kine viskas paprasčiau. Teatre taip pat pilna keistų spektaklių. Po šio festivalio dirbsiu su vienu režisieriumi, kuris tave verčia judėti keistais judesiais, lyg būtum koks padaras. To niekada nedariau kine, bet čia tai galiu.

Franzas Rogowskis S. Shipperio filme „Viktorija“, 2015

Filmuose vaidini ir jautrius, ir blogus, problematiškus veikėjus. Kaip prie jų prieini?

Visada turi atrasti ką nors savo viduje, kas tave sieja su šiuo veikėju. Turi jam pasakyti „taip“. Klemensas filme „Myliu kepsnius“ (Love Steaks, 2013) yra labai jautrus, mielas vaikinas. Todėl turėjau mėnesį į jį įsijausti. Tuomet nusiskusti galvą ir vaidinti agresyvų, nesuprastą, tatuiruotą Boxerį grupėje žmonių, kurie tikrame gyvenime nėra tavo draugai. Šiam vaidmeniui turėjau labiau apsimetinėti. Save labiau matau kaip švelnų, o ne agresyvų žmogų. Džiaugiuosi įkūnijęs šiuos du veikėjus, kurie yra labai skirtingi.

Vaidinai filmuose, kurie turi puikius garso takelius. Kaip manai, kiek muzika yra svarbi filmui?

Muzika yra itin svarbi, tačiau labai pavojinga. Dažnai filmuose muzika tokia stipri, kad jautiesi tarsi filmas ir garsas būtų du atskiri kūriniai. Muzika turi leisti džiaugtis filmu. Turi labai atsargiai su ja elgtis.

Nilsas Frahmas sukūrė nuostabų garso takelį „Viktorijai“.

Taip. Jis tikrai puikus. Mano nuomone, muzika yra tarsi šio filmo montažas. Ji kuria nuotaiką ir visą atmosferą. Jeigu „Viktorijoje“ reikėtų ieškoti montažo, tai tikrai būtų garso takelis.

Muzika taip pat svarbi ir šokio teatre. Kiek tau svarbi muzika ruošiantis vaidmenims?

Gyvenime aš nelabai klausausi muzikos. Man labai patinka tyla. Joje randu save ir savo veikėjus. Nors man patinka ir miesto triukšmas.