Kas įsiminė 2017-aisiais?
Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.
Kokius Jūsų srities jaunuosius menininkus šiemet pastebėjote ir išskirtumėte kaip aktyviausiai besireiškiančius?
Laura Šimkutė: Išskirčiau Kamilę Gudmonaitę, kurios rudenį Oskaro Koršunovo teatre pasirodęs spektaklis „Trans Trans Trance” – itin stiprus pareiškimas su galingu socialiniu užtaisu, galinčiu išbudinti užmigusią, kartais nenorinčią kito suprasti ir išgirsti sąmonę. Tokių spektaklių reikia, nes jie tampa įvykiais, aplink save sukuriančiais platų kontekstą. Manau, kad paminėti verta ir naują Lietuvos rusų dramos teatro erdvę „A – Z“, kurioje Jono Vaitkaus vaidybos ir režisūros ketvirto kurso studentai rodo savo darbus. Kol kas tai, kas vyksta šioje erdvėje, gal nėra žinoma plačiai auditorijai (tikriausiai dėl teatro komunikacinių dalykų), bet neabejoju, kad ten išvysime įdomių teatrinių eksperimentų. Kol kas repertuaras formuojamas iš klasikinių kūrinių: Henriko Ibseno „Hedos Gabler”, Gerhardto Hauptmanno „Vieniši žmonės”, Augustro Strindbergo „Kreditorių”, kuriuos jaunieji kūrėjai paverčia aktualiais ir kalbančiais apie šią dieną.
Miglė Munderzbakaitė: Aktyviausi nebūtinai reiškia geri ir sėkmingi. Kita vertus, aktyvumas, ypač kalbant apie lietuviško kino kontekstą ir žinoma, ne komercinę kino kūrybos dalį, yra sąlygojamas galybės įvairiausių priežasčių bei aplinkybių. Šiais metais itin daug dėmesio sulaukę jaunesnės kartos režisierių filmai – Linos Lužytės „Amžinai kartu“ ir Andriaus Blaževičiaus „Šventasis“ – turbūt yra tie pilnametražiai filmai, kuriuos išskirčiau kaip įdomiausius, reikšmingiausius darbus. Taip pat ,,Kino pavasario” metu teko matyti trumpametražius filmus: Karolio Kaupinio „Budėjimą”, taikliai keliose minutėse sutalpinusį daugeliui atpažįstamas, sudėtingas būsenas, bei Gedimino Šiaulio animacinį filmą „Kaukai”, pasižymėjusį ne tik geru naratyvu, bet ir techniniais sprendimais, muzikos parinkimu.
Karolio Kaupinio trumpametražis filmas „Budėijmas"
Teatre pastaraisiais metais išties daugėja sėkmingų jaunų menininkų debiutų tiek didžiųjų teatrų scenose, tiek ir pavienių menininkų, nedidelių kūrybinių komandų drąsių bei ambicingų iniciatyvų, bandymų eiti savuoju keliu, gana sudėtingomis sąlygomis kurti savo teatrus. Jau kelerius metus, manyčiau, reikšmingą poziciją čia užima klaipėdiečių „Apeirono“ teatras, pamažu kuriantis atpažįstamą stilių savo kūrybos principais, temomis bei išraiškos priemonėmis. Žinoma, šiame kontekste negalima nepaminėti Artūro Areimos įkurto teatro, kuris neretai, vis dar efektingai sudrumsčia užsistovėjusį tradicinių teatro kūrėjų (ko gero, ir žiūrovų) vandenį. Šiais metais taip pat intensyviai reikšmingai darbavosi ir daugelis kitų režisierių: Eglė Kižaitė, Marija Klimaitė, Žilvinas Vingelis, Jūratė Trimakaitė bei kiti. Teko matyti daugiau nei metus bręstantį, augantį, besitransformuojantį režisierės Eimantės Urmonaitės ir VDU Vaidybos programos studentų spektaklį „Mano instrukcija“, kuris tikrai puikiai parodė, kad aktyviai, intensyviai dirbdami jaunieji kūrėjai, net dar būdami studentais, tikrai gali pasiekti gerų rezultatų.
Deima Žuklytė-Gasperaitienė: Įsiminė Mato Janušonio ir Džiugo Šukio paroda „Sutapimai“ galerijoje „AV17“. Ši jaunų skulptorių paroda pasirodė brandi, sužavėjo jų gebėjimas įtraukti į savo kuriamą sukeistintą, nors ir tokį panašų į mūsiškį, pasaulį. Nors menininkai turi skirtingą braižą (Matas kuria technologiškai sudėtingai įgyvendinamus kūrinius, Džiugas video formate fiksuoja performansus ir savo instaliacijas; pirmasis kuria iš ketaus ir stiklo, antrasis – iš polietileninės plėvelės, naudoja betono luitus), paroda vieningai nagrinėjo monotonijos ir neįprastų kasdienybės akcentų ryšius. Taip pat įsiminė grafiko Vytenio Tolučio paroda Šv. Jono gatvės galerijoje. Mane sužavėjo jo kuriamų atspaudų autentiškumas (jie kuriami nuimant dažų sluoksnį nuo senų, visko mačiusių baldų), estetika (atspaudai sukurti ant juodos drobės).
Monika Valatkaitė: Šiais metais dažnai sutiktos pavardės buvo Andrius Zakarauskas, Povilas Ramanauskas, Gia Ram.
Austėja Mikuckytė: Šiemet atradau tapytoją-sielos draugę Ingą Mrazauskaitę, kuriančią, galima sakyti, lietuvišką siurrealizmą, daug dėmesio skiriančią archetipiniam pasauliui. Aktyviai parodiniame gyvenime dalyvavo jaukių apleistų erdvių fiksuotoja ir kūrėja Goda Lukaitė. Labai patiko grafikės Urtės Baranauskaitės baigiamasis VDA bakalauro studijų darbas – profesionalu, atmosferiška, įtaigu. Pastebėjau Antano Dubros taiklius, ironiškus tapybinius komentarus. Įdomus reiškinys – Antano Šerono tapyba, alsuojanti tapybine jėga ir tikro lietuviško kaimo neskubra.
Inga Mrazauskaitė, „Gilus miegas. Kur tu", 2017
Kokie Jūsų srities renginiai įsiminė labiausiai?
L. Š.: Metų teatriniu įvykiu laikyčiau Lukaszo Twarkowskio režisuotą spektaklį „Lokis“, kurio kokybės kontekste kiti spektakliai tarytum nublanksta. Spektaklis sužavi savo technologine precizika, forma, atlikimu, medijų kokybe bei jų kuriama filosofija, atsiremiančia į post-tiesos koncepciją.
M. M.: Kaip jau tapo įprasta lietuviškame kino kontekste, kiekvienais metais išvystame du solidžius festivalius: Vilniaus kino festivalį „Kino pavasaris“ bei Europos šalių kino forumą „Scanorama“, kurių sukuriamu kokybiško kino maratonu, apimančiu įvairiausius kino žanrus bei kūrėjus abejoti tikrai negalima. Ypatingai džiugu dėl po metų pertraukos sugrįžusio Tarptautinio Kauno kino festivalio, kuriame dėmesys šįsyk buvo sutelktas ne tik į filmų peržiūras, bet ir į komunikaciją su žiūrovu, buvo rengiami įdomūs susitikimai su kino kūrėjais. Vienas iš jų – susitikimas su menininkėmis Anouk De Clercq ir Emilija Škarnulyte, kino kūryboje pasitelkiančiomis ir naujausius mokslininkų pasiekimus, jų naudojamus įrenginius, prietaisus.
Visai neseniai teko dalyvauti „AVAKA“ organizuotuose kino mokymuose „Filmo kūrimo procesas: nuo idėjos iki didžiojo ekrano“, kuriuose dalyvavo Stanley Kubricko prodiuseris Janas Harlanas ir kino scenaristas Jimas Fernaldas. Po lektoriaus Harlano pateiktų įžvalgų bei parodytų gausių pavyzdžių analizuodama filmus ėmiau atkreipti dėmesį į tuos momentus, kurie kartais praslysdavo nepastebėti. Tai buvo tikrai puikiai sustruktūruoti mokymai.
Dar norėtųsi prisiminti tuos, kurie nepelnytai paliekami nuošalėje. Mes vis kalbame apie kino kūrinius, jų režisierius, aktorius, tačiau ne mažiau svarbu tai, kas vyksta su filmu po jo išleidimo. Džiugu dėl 2015 m. startavusio projekto Kinofondas.lt, kuris ir toliau sėkmingai plėtoja savo veiklą ir lietuviškas kinas (netgi dalis šiuolaikinio, visai naujo) yra prieinama ir lengvai pasiekiama internete, o tai, be abejo, leidžia pažinti lietuvišką kiną kiekvienam norinčiam. Šiais metais kino paveldu ir edukacija besirūpinančio „Meno avilio“ iniciatyva startavo ir Nepriklausoma sinemateka („Sinemateka.lt“), kurioje jau pasiekiama ir dalis restauruoto lietuviško kino.
Teatro pasaulyje nepaneigiamu lietuviško teatro centru, kaip jau įprasta, tapo rudenį vykstantis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, suteikęs galimybę pažvelgti į užsienio kūrėjų darbus, iš kurių išskirčiau režisierių Enrico Casagrandės ir Danielos Nicolo „MDLSX“, Kirilo Serebrenikovo „Artimą miestą“ bei Stefano Kuegio „Nachlass, Kambariai be žmonių“. Taip pat norisi pasidžiaugti rudenį Kaune įvykusiais dviem teatro festivaliais (abiem tai antrasis kartas): Kauno miesto kamerinio teatro festivaliu „Išeities taškas“, atsigręžusiu į jaunų žmonių auditoriją, bandžiusį analizuoti jos poreikius bei suteikusį galimybių pasireikšti jauniesiems teatro kūrėjams ir ryškiai išaugusiu nuo praėjusių metų Žaliakalnio turgaus teatro festivaliu, skatinusiu menininkus nužengti iš komfortabilios scenos erdvės į prekybvietę. Šiemet Kaune įvyko dar vienas reikšmingas įvykis – Tautos namuose „Teatrono“ ir jo vadovo Gildo Aleksos iniciatyva buvo įkurta nauja kūrybinė erdvė – platforma „Šelteris“. Ši kūrybinė komanda nieko nelaukusi ėmėsi reikšmingų darbų ir rudenį publikai pasiūlė „Foreign Friendly Performance Platform“ renginių, susitikimų bei spektaklių ciklą.
Zane Skersienė, „Tapatybė", nuotr. Z. Skersienės
D. Ž. G.: Atkreipiau dėmesį į galerijoje „ARgenTum“ pristatomus Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto metalo meno ir juvelyrikos specialybės studentų baigiamuosius darbus. Manau, kad tai puiki galimybė žiūrovams susipažinti su geriausiai išplėtotais, galbūt pirmaisiais rimtais studentų projektais. Iš jų norėtųsi paminėti bent dvi parodas: Ievos Sadauskaitės „Atgal į širdį“ ir Zanės Skersienės „Tapatybę“. Iš tiesų būtų įdomu pamatyti ir daugiau dėmesio vertų diplominių darbų kitose galerijose, jiems galėtų būti skiriama kiek daugiau laiko nei viena gynimų diena.
Iš solidesnių projektų didelį įspūdį paliko Kauno bienalėje instaliuota Tatzu Nishi „Laisvė“. Be to, pradžiugino Paulinos Pukytės atkreiptas dėmesys į seniai pastatytą Juozo Zikaro paminklą Jonui Basanavičiui, kurio atidaryme 1923-aisiais netgi dalyvavo pats tautos patriarchas. Stiprų įspūdį paliko Šiuolaikinio meno centre vis dar veikianti Arturo Bumšteino garso instaliacija. Tai buvo viena iš nedaugelio parodų, kuriose tiesiog gera būti – norisi prisėsti ir pasinerti į transliuojamus garsus. Beje, paroda dar veiks iki 2018-ųjų sausio 14 dienos, tad ją aplankyti – dar ne vėlu.
Dar labai reikalingas pasirodė projektas „Vilnius Art Walk“, prie kurio džiaugiuosi galėjusi prisidėti. Tai – dailėtyros studenčių vedamos ekskursijos miestiečiams po kelias vienu metu vykstančias parodas. Jų metu susipažįstame su parodų autoriais, užduodame jiems klausimus, diskutuojame, kaip suprantame jų kūrinus. Džiugu, kad ekskursijose dalyvavo su menais nesusiję žmonės, kurie galbūt atrado naujas meno erdves. Tikiuosi, kad pavasarį, pagerėjus orams, pavyks projektą tęsti.
M. V.: Tarp didžiųjų renginių įsiminė Kauno bienalė. Jos įspūdį sustiprino ir maršrutą susidėlioti padėjo recenzijos kultūrinėje spaudoje. Viena labiausiai išsiskyrusių ir palikusi didžiulį įspūdį buvo Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko paroda „Monologai“, vykusi Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje.
A. M.: Šiemet ypatingai vykęs buvo „Galerijų savaitgalis“. Nustebino tiek renginių kiekybe, tiek kokybe. Kaip ir kasmet daugiau mažiau džiugino „Kultūros naktis“, šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“, „Jaunojo tapytojo prizas“. Panemunės pilyje išeksponuota Justino Vaitiekūno tapyba suskambėjo itin didingai. Asmeniškai man didelis įvykis – Kazio Varnelio paroda. Išskirtinė pasirodė Indrės Stulgaitės-Kriukienės ir Remigijaus Kriuko meninio stiklo paroda „Monologai“. Patiko jaunųjų autorių parodos „Pareiškimas“ energija, jaunatviškumas, žaismė.
Atvira erdvė „Šelteris", nuotr. iš „Šelterio" archyvo
Ko pasigedote savo srityje?
L. Š.: Komunikacijos. Žinios apie kai kuriuos įvykius pasiekia tik jau post factum. Formos ir teatrinės kalbos paieškos, naujos idėjos – viskas bus, o gal jau ir yra, svarbiausia – juos teisingai ir aiškiai iškomunikuoti, kad žinia pasiektų auditoriją ir ši jau galėtų vertinti, suprasti ir atrasti.
M. M.: Ko gero, esminė problema (šįkart kalbu ne apie nekintančią problemą – finansavimo stygių), lydinti visas meno, kultūros sritis – susikoncentravimas, galima sakyti, viename – dviejuose miestuose. Didysis festivalių, renginių virsmas vyksta sostinėje, kitus miestus proporcingai, gerokai atsilikę paliečia tik tų didžiųjų atgarsiai. Neverta apgaudinėti savęs – juk retas žmogus, gyvendamas už kelių šimtų kilometrų, važiuos į kitą miestą dėl filmo peržiūros ar susitikimo su menininku (nekalbu apie kinotyrininkus ar absoliučius kinomanus). „Išrinktieji“ atstovai kalba apie visuomenės, ypač jaunimo edukaciją, atskirties mažinimą, tačiau paradoksaliai imasi priešingų veiksmų. Tai rodo ir studijų situacija, kuomet visi valstybės krepšeliai sutelkiami vienoje vietoje, taip atimant šansą iš kitų miestų, dar labiau didinant centralizaciją, naikinant konkurenciją ir neišvengiamai stabdant progresą.
Teatro srityje, manyčiau, vis dar trūksta realios, iš tikrųjų veikiančios cirkuliacijos. Didieji teatrai tik formaliai „pasivažinėja“ su keliais spektakliais per kelis kitus teatrus. Jaunesnieji, nevalstybinių teatrų kūrėjai čia juos stipriai lenkia.
Vienoje vietoje susikoncentravusi ne tik kultūra ir menai, bet ir jų refleksija. Tad, manau, kad uždarydami keliolika metų aktyviai veikusią meno, kultūros refleksijos platformą „Kamanė.lt" ir nepasiūlydami alternatyvos jai, tikėtina, susidursime su panašiomis problemomis...
D. Ž. G.: Dailės srityje pasigendu šiek tiek lėtesnio parodų ritmo. Dauguma parodų mažesnėse galerijose veikia dvi savaites, tad dažniausiai spėju pamatyti tik kvietimą feisbuke į parodos atidarymą. Nė nespėju apsižiūrėti, o jį pakeičia naujas atidarymo renginys.
M. V.: Šiais metais pasigedau geografinės įvairovės atspindžių. Buvo įdomu pamatyti skirtingais sluoksniais narpliojamą Vilnių. Čia mintyje turiu ne didžiųjų portalų antraštes, o miestui skirtas parodas, daugiausiai vykusias Nacionalinėje dailės galerijoje. Nors į dėmesio tinklą pateko ir Kaunas, atsižvelgiant į bendrą geografinį aktyvumą, kitų miestų garsai atrodė pritildyti.
Gal taip yra visada. Juk daugiausia recenzijų ir kitų straipsnių sulaukia sostinės renginiai. Tik susiklosčius pastarosioms šių metų aplinkybėms (suintensyvėjusioms kalboms apie Vilniuje vykdomas veiklas), išryškėjo menkas miestų tarpusavio dialogas kultūros žemėlapiuose.
A. M.: Pasigedau demokratijos (Lukiškių aikštės paminklo istorija) ir, kaip visada, ilgaamžė ir nežinia-nuo-ko-pradėti-spręsti problema – kultūros finansavimas (neadekvati parama kultūriniams leidiniams, todėl juokingi honorarai kritikams, todėl gal ne visada ideali ir tekstų kokybė). Apskritai projektinė rėmimo sistema – ydinga.