Pirmasis žingsnis savarankiškos kūrybos kelyje

Kokia pirma mintis šauna į galvą išgirdus žodį „vogue“? Dažnam iškart prieš akis iškyla visame pasaulyje įžymaus mados žurnalo „VOGUE“ viršelis. Kitam žodis „vogue“ – tai tam tikras šokio stilius ir savita kūno kalba. O ką pamanytumėte, jei pamatytumėte šiuolaikinio šokio spektaklio iškabą su joje įraitytu spektaklio pavadinimu „in/vogue“? Nors dažną mūsų visuomenės pilietį terminas „šiuolaikinio šokio spektaklis“ atbaido, galbūt šįsyk bent pavadinimas, keliantis asociacijas su populiariąja kultūra, jam būtų patrauklus? Atleiskite už neišprususią burną ir šiokį tokį nuokrypį, tačiau turbūt dažna mergiotė, vartanti „Vogue“ žurnalą, pristato save kaip aukšto intelekto elito  atstovę. Tačiau taip ir norisi jai užduoti klausimą: „Mergaite, kaip dažnai lankaisi teatre, muziejuje ar šokio spektakliuose? Ir svarbiausia, ar tavo dūšelėje kas pasilieka, ar užgauna ją kas?“

Ema Nedobežkina (o dabar jau ir Senkuvienė) yra viena iš tų, kuria džiaugtis ir didžiuotis būtina. Ilgą laiką šoko Kauno šokio teatre „Aura“, nepaisant jauno amžiaus, jau buvo nominuota Auksiniam scenos kryžiui, negana to – nusprendė savo jėgas išbandyti choreografės vaidmenyje. Kaip žinia, kiekvienam menininkui virsmas iš šokėjo, -os į choreografą, -ę – ne iš lengvųjų, tad kiekvienas toks šuolis iš komforto zonos yra sveikintinas. Jaunajai kūrėjai šiuo atveju atsispirti padeda Kauno šokio teatro „Aura“ vykdoma platforma „Ant Auros batuto“. Ši platforma suteikia kūrėjui galimybę dirbti su „Auros“ trupe ir tuo pačiu „prilaiko už rankos“ žengiant pirmuosius savarankiškos kūrybos žingsnius.

Taigi, 2016 metų rugsėjo 16 d. Kauno Kameriniame teatre įvyko Emos Nedobežkinos-Senkuvienės choreografinis debiutas. Jauki ir kartais atrodanti lyg guminė Kamerinio teatro salė prisipildė smalsuolių, susirinkusių „paragauti“ pirmojo jaunosios choreografės blyno. Tiesa, publika susirinkusi teatriuke – jau ne vieną sykį matytas šokio praktikų ir aistruolių ratas. Ir nei vienos netyčiom užklydusios ir savo akiratį norinčios praplėsti dūšios su „Vogue“ žurnalu užantyje. O gaila...

Spektaklis prasideda tamsoje. Čia pat išryškėja žmonių siluetai. Figūros išsidėsčiusios veidu į tris sienas. Ketvirtoji paliekama laisva, tad būtent per ją žiūrovas kviečiamas stebėti, kas vyksta scenoje. Šokėjams pradėjus judėti ir keistis užimamomis pozicijomis (tačiau visuomet paliekant vieną sieną laisvą) atpažįstame šokėjų lytis, kurias iš pirmo žvilgsnio buvo sunku nustatyti. Du iš jų vilkėjo vyriškus drabužius, na, o trečioji, kiek akivaizdžiau – moteriškus (Gabijos Blochinos kostiumai). Čia galime stabtelėti ir grįžti prie šokio stiliaus „vogue“ ištakų. Jis išpopuliarėjo aštuntajame dešimtmetyje, o jo atstovai dažniausiai buvo seksualinių mažumų bendruomenių nariai vyrai, šiuo atveju homoseksualai, transeksualai ir transvestitai. Spektaklyje išvystame merginą (šokėja Oksana Griazniova), apsirėdžiusią vyrišku kostiumu, panašiu vilki ir vaikinas (šokėjas Juanas Madero). Jie parodo, kad apranga nėra tapatinama su turima lytimi. Ji tampa saviraiškos priemone, kas buvo būdinga ir tada, kai šokio stilius „vogue“ iškilo iš pogrindžio.  Negalima nuslėpti ir to, kad parinkti rūbai iškart sukelia asociacijas su Michaelu Jacksonu. Kiek trumpokos kelnės, baltos kojinaitės, juodi bateliai ir jau šiek tiek pradedi jausti Amerikos dievaičio dvasią, kuri protarpiais atsispindėdavo ir šokėjų judesiuose (kaip antai slydimas-išsikėlimas ant pirštų galų).

Spektaklyje įsimintinas veidrodinio dueto motyvas. Pirmąjį kartą jį atlieka dvi merginos (šokėjos Okasana Griazniova  ir Aime Irasema Sanchez), vėliau Sanchez jį pakartoja su vaikinu. Judėjimas primena savęs tyrinėjimą veidrodyje, pozavimą. Tai yra dar viena sąsaja su „vogue“ šokiu stiliumi, kurio vienas iš atspirties taškų yra pozavimas. Stiliui būdingas izoliuotas judėjimas, simetrija, linijos. Šiuos požymius galime užčiuopti ir minėtame, tarsi veidrodyje įrėmintame, šokėjų duete, kuris eigoje išlipa iš rėmų. Mergina, kuri, priešingai nei likusieji du šokėjai, nedėvi kostiumo,  atlieka atspindžio – kitokio aš – vaidmenį. Pirmuoju sykiu ji taip ir lieka kitoje pusėje, tačiau antrąjį kartą išlipa iš būtų ar nebūtų rėmų ir tiesiogine to žodžio prasme pasileidžia plaukus. Palaidi plaukai lyg ir simbolizuoja laisvę. Juk ir mes patys kartais juokais svaidomės tokiomis skambiomis frazėmis kaip „pasileisiu plaukus“, kuriomis norime išreikšti savo laisvės troškulį. Choreografė šiuos palaidus plaukus įveiksmina ir šokėja Sanchez savo kūno kalba ir judesiu tampa panaši į populiariosios kultūros ikoną.

Dar vienas įsimintinas spektaklio aspektas, tai kelios šokėjų ištartos frazės, kurios galvoje lieka visą likusį vakarą. Kaip fonas pirmame plane šokančiam merginų duetui girdimos įvairios žodžių lips, stick, kiss moduliacijos. Šokėjas Juanas Madeiro kiekvieną kartą praverdamas lūpas stengiasi vis kitaip pateikti šiuos žodžius juos jungdamas, kartodamas ar pakeisdamas eilės tvarką. Visą šią moduliaciją vainikuoja žodis kiss ir bučinys į ranką salėje sėdinčiai žiūrovei. Išgirdusi gerai vaikystėje pažinoto personažo ančiuko Donaldo vardą (spektaklyje tariamas angliškai – Donald Duck) susiskribau, ar teisingai išgirdau, ar nebuvo tai Donaldas Trumpas – žvelgiant į šių dienų politines aistras, tai būtų nieko nuostabaus. Visa laimė, Ema Nedobežkina išties pasirinko širdžiai mielesnį ančiuko Donaldo skambesį. Tiesa, užplūdus prisiminimams apie vaikystėje mėgtą personažą, taip ir likau nesupratusi jo paminėjimo prasmės. Galbūt tai buvo nuorodą į labai įtaigų, tačiau laikiną populiarumą, kuriame ančiukas Donaldas nardė prieš penkias dešimtis metų?

Beje, buvo smagu klausytis Nedobežkinos pasirinkto Andriaus Stakelės kuriamo garso takelio. Stakelė jau ne pirmą kartą atsiskleidžia ne kaip šokėjas, o kaip muzikos montažo virtuozas, gebantis sujungti muziką nuo skoningos prancūziškos iki „užvežančios“ elektroninės (atleiskite, jei klystu).

Kaip pirmas savarankiškas darbas Nodobežkinos karjeroje, spektaklis „in/vogue“ – šiek tiek nedrąsus ir neužtikrintas. Spektaklyje daug asociacijų ir įdomų užuominų, kurių sprendimai dar neišplėtoti. Tai, kad kūrinys kelia daug klausimų apie choreografės išraiškos pasirinkimus bei sprendimus, tam tikrus simbolius ar galimas metaforas, jokiu būdu nėra trūkumas. Tai tik parodo, kad nuo pat pirmųjų savarankiškos kūrybos žingsnių jaunoji menininkė skatina ne tik save, bet ir žiūrovą mąstyti, ieškoti, klausti. Linkėčiau dar daugiau drąsos ir ryžto nebijoti klysti. O svarbiausia – nerti į dar nepažintus klodus. Nežinia, ką gi iš tų klodų kitą sykį ištrauksi.