80 km/h greičiu perpildytomis Pekino gatvėmis

Nuo 1999-ųjų Kinijos pramonės ir informacinių technologijų ministerija bei Kinijos žurnalistų asociacija tęsia kultūrinių mainų programą, skirtą fotomenininkams iš viso pasaulio. Mainų programa yra penkerius metus vykdomos „Vienos juostos, vieno kelio“ strategijos, skatinančios vystyti prekybos, pramonės ir infrastruktūros tinklų plėtrą tarp Azijos, Europos ir Afrikos valstybių, nusidriekusių Šilko kelio trajektorijomis, dalis. Gegužės 7–13 dienomis fotografai iš 10-ties Europos šalių: Lietuvos, Latvijos, Vengrijos, Rusijos, Baltarusijos, Serbijos, Makedonijos, Lenkijos, Juodkalnijos ir Bulgarijos atvyko į senąją sostinę Pekiną atrasti istorinio, kultūrinio paveldo objektų, naujausių technologijų centrų, verslo dangoraižių, užmiesčio rajonų.

„Ši programa vykdoma kasmet, kinai ieško skirtingų perspektyvų, kaip perteikti savo miesto pramonę, inovacijas, kultūrą. Praėjusiais metais Pekine lankėsi fotografai iš Graikijos, o šiais buvo pakviesti dalyvauti Rytinio bloko šalių atstovai“, – pasakoja Lietuvai atstovavęs fotomenininkas Donatas Stankevičius. „Tai unikali galimybė pažinti Pekiną pačiu geriausiu būdu, kadangi detaliai išanalizavę atrinktų fotografų portfolio, programos kuratoriai kiekvienam pagal kūrybinį braižą parinko skirtingus miesto objektus, kurių nereikėjo ieškoti mums patiems, o visą reikiamą informaciją suteikdavo paskirti mentoriai – gidai.“ Fotografas susikoncentravo į jam parinkto kultūrinio sektoriaus – mokyklų, teatrų, visuomeninių pastatų, dangoraižių, parkų, kultūros paveldo objektų – dokumentaciją. „Kiekvieną dieną turėjome sudarytą kūrybinį tvarkaraštį, kuriame buvo sužymėtos vietos fotosesijoms. Išėjus iš viešbučio, pasitikdavo gidas ir užsakytas automobilis. Nebuvome apkrauti pašaliniais dalykais, todėl galėjome susikoncentruoti tik į tai, ką kuriame. Viskas vyko be įtampos ar reguliavimo, kaip ir ką turi daryti“, – sako menininkas. „Suplanuotas laikas buvo gana intensyvus. Nors atstumai tarp fotografuojamų objektų nebuvo dideli, kartais reikėdavo išvažiuoti tikrai anksti, nes didelę laiko dalį teko praleisti kamščiuose. Įdomu tai, jog nepaisant didžiulių pikų, gatvėse, kuriose automobiliai juda daugybe eilių, per visą kelionės laiką mačiau tik vieną nedidelę avariją.“

D. Stankevičius pasakoja, jog kelionės metu teko lankytis įvairiose vietose. Vieną didžiausių įspūdžių paliko apsilankymas 550 metrų aukštyje pastatytoje šventykloje, į kurią pakilti reikėjo  atviru keltuvu. Čia menininkas kūrė 720 laipsnių panoramines fotografijas. „Kyli, kyli, po kojomis – miškas, virš galvos – dangus. Jausmas keistas, tačiau ypatingas“, – pasakoja fotografas. Nustebino ir apsilankymas pradinėje mokykloje. „Moksleivius fotografavau pirmadienį, kuomet pirmosios pamokos metu jie daro rytinę mankštą, o vėliau yra iškeliama valstybės vėliava. Į mokyklos stadioną buvo atvesta 1500 vaikų, kurie klusniai klausė man už nugaros stovinčio mokytojo, vedusio mankštą, balso.“

Donato Stankevičiaus nuotr.

Nauja patirtis D. Stankevičiui buvo kurti urbanistines Pekino miestovaizdžio fotografijas, užsilipus ant dangoraižių viršuje esančių terasų, į kurias patekti reikėjo specialių leidimų. Menininkas pasakoja, jog kinai į jį, sėdintį ant dangoraižių atbrailų, reaguodavo ramiai, nors kartais paprašydavo būti atsargiam. Įspūdį paliko ir didžiulio futuristinių pastatų, skirtų kitų šalių kultūroms pristatyti, paviljonų statybos, kurių bendras plotas galėtų būti lygus vieno iš mažesnių Lietuvos miestų dydžiui.

Fotografuojant gamtovaizdžio elementus mieste, D. Stankevičiui įsiminė tai, jog nors Pekine sąlygos augmenijai nėra palankios ir jai sukurti reikia daug darbo, žmonės stengiasi, kad laisvuose plotuose atsirastų ne naujos automobilių parkavimo aikštelės, o žalieji plotai. „Eidamas miesto gatvėmis, pastebėjau medžių, įkomponuotų į statinius (kad tik jų kirsti nereikėtų), mačiau kaip sodina jaunus medelius, greta supylinėja kalnelius, akmenimis juos sutvirtina, kuria gamtos oazes“, – įspūdžiu pasidalina fotomenininkas.

Pirmą kartą taip intensyviai fotografavęs miestą, D. Stankevičius sako, jog Pekinas yra gera vieta ir miesto ritmą bei jo socialinius aspektus fiksuojantiems fotografams. „Gatvėse galima fotografuoti laisvai. Nesvarbu, ką – skubantys praeiviai, turistai iš kitų miestų ar net vaikai neklaus, kodėl tu tai darai, o neretai tau dar ir nusišypsos. Priešingai nei Europoje, kur asmens teisė į atvaizdą ypač saugoma“, – skirtumus įvardina fotografas. Megapolis kūrėjui pasirodė labai pozityvus. „Žmonės bendrauja noriai ir maloniai. Jie niekada tavęs neapšauks, neapgaus, neapstumdys. Gyvenimo išvargintų žvilgsnių keliaujant po miestą irgi retai sutiksi“, – sako menininkas.

Nors dėl intensyvios dienotvarkės laisvo laiko buvo nedaug, tačiau jį išnaudoti pavyko naudingai. D. Stankevičiui įsiminė kelionė ir vietos, kurioje vyko Pekino galerijų savaitgalis, paieškos. „Visai kaip kino filme: nežinai kalbos, susistabdai taksi, parodai adresą ir klausi vairuotojo: „Good?“, o jis tau atsako: „Very good!“, tu įlipi ir didžiulėmis gatvėmis, prigrūstomis automobilių, važiuoji kone 80 km/h greičiu. Vairuotojas išsitraukia cigaretę, prieš prisidegdamas pasiūlo tau ir jūs tylėdami važiuojate toliau. Tą akimirką aplanko jausmas, jog miestas tave priėmė“, – kinematografišku kelionės momentu pasidalina D. Stankevičius. Malonių įspūdžių ir atrastų vietų netrūko: senos fototechnikos turgus, muzikos prekių ir vinilinių plokštelių parduotuvės, keistos, ypatingai skanų maistą ruošiančios, vietos. Kelionės metu taip pat aplankyta Didžioji kinų siena. „Atrodo kaip stebuklas, tačiau žinant, su kokiu užsidegimu ši tauta daro viską, tai nestebina  net ir atsižvelgiant į laikmetį“, – šypsosi D. Stankevičius.

Donato Stankevičiaus nuotr.

Atsigręždamas į kelionėje įgytą patirtį, fotomenininkas sako, jog svarbų įspūdį paliko žmonių mentalitetas. „Nepaisant to, ar su žmogumi palaikai darbinius santykius, ar tai yra nepažįstamasis, sutiktas gatvėje, jis elgiasi su tavimi gražiai, žmogiškai. Prieš vykdamas į Pekiną mąsčiau, kas manęs laukia toje šalyje, klausinėjau ją jau aplankiusių ir, tiesą pasakius, buvau vedamas stereotipų. Tačiau dabar suprantu, kokie tai skirtingi ir nuostabūs žmonės. Tai patvirtina ir ši kultūrinių mainų programa. Iš vienos pusės, lyg ir akcentuojanti įstabiausius objektus, iš kitos pusės, paliekanti galimybę pamatyti kitą, jiems patiems mažiau reikšmingą, miesto pusę. Šis balansas yra puikus būdas komunikuoti su pasauliu, parodant jam, kad kinai gabūs, imlūs, atsakingi, o viena pagrindinių jų vertybių yra tikėjimas ateitimi, kurioje viskas auga ir vystosi“, – reziumuoja D. Stankevičius.