Iš dulkių į dulkes. Iš vandens į vandenį?
Jūrų biologas Alisteris Hardy 1960 m. paskelbė paties suformuluotą hipotezę, teigiančią, jog žmonių rūšis, tiksliau atitinkamos rūšies šimpanzės (kurios vėliau, pasak Charles‘o Darwin‘o, evoliucionavo į modernųjį žmogų) kilo iš vandens. Ši hipotezė taip pat žinoma kaip vandens šimpanzės teorija (angl. aquatic ape theory, AAT). Kiek vėliau, pradedant XX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais, ši teorija buvo argumentuotai atmetama antropologų ir kitų evoliucijos tyrinėtojų, tačiau išliko ganėtinai gaji neakademiniame lygmenyje. Vandens, jo stygiaus (portalas water.org teigia, jog 785 mln. planetos gyventojų šiuo metu neturi prieigos prie švaraus vandens), mitybos pobūdžio, visuotinio emisijos mažinimo siekio bei kitų globalių problemų nagrinėjimas bei viešinimas yra dažnos šiuolaikinio meno temos. Atsigręžimo – vedamo tiek teigiamų (autorės atžvilgiu), tiek neigiamų (teršėjų atžvilgiu) intencijų – į vandenį temą galime laikyti pagrindine menininkės, Vilniaus dailės akademijos Grafikos katedros dėstytojos Jolantos Mikulskytės parodos „Vis drumstas vanduo“ ašimi.
Šių metų rugsėjo 27-ąją atsidariusioje ir iki spalio 19-osios veikusioje parodoje eksponuojami skirtingomis estampinės grafikos technikomis atlikti kūriniai, vaizduojantys vandens pasaulį: kašalotai, povandeninė flora, žmogiškieji artefaktai (tinklai), į vandenį įkritusios ir potencialiai amžiams ten liksiančios medžių šakos, ar net, kaip pati menininkė įvardina, povandeniniai „kanjonai“. Parodos anotacijoje esantis sakinys „17 kašalotų (2016 m. litografijų serija), 29 kašalotai (2019 m. projekto pradžia): visi pilni plastiko, automobilio detalių“ kelia smalsumą sužinoti kodėl yra minimos dvi šių vandenynų milžinų grupės. Pasitelkus internetą, greitai sužinoma apie gamtines nelaimes, kuomet 2016-iais į Šiaurės jūros krantus buvo išmesti negyvi kašalotai, kurių skrandžiuose buvo rasti dideli kiekiai plastiko, tačiau, kita vertus, dalies straipsnių teigimu, tai nėra pagrindinė banginių mirties priežastis. Plastiko suradimo didžiųjų žinduolių skrandžiuose faktas žymi neigiamą atsigręžimą, minėtą pirmojoje pastraipoje – atsigręžimą į vandenį bei pasinaudojimą juo atliekų atsikratymui. Nusigręžiama nuo prievolės atliekas tvarkyti pagal atitinkamas taisykles ir už atitinkamus mokesčius. Plastikas ir kitos atliekos „iškeliauja“ į atvirus vandenis, taip užteršiant vandenų florą bei fauną. Grafikė Mikulskytė darbų serijomis „Kašalotai“ siekia ne tik aktualizuoti konkrečias problemas, sukeliamas teršiant vandenis, bet taip pat ir išryškinti šias problemas sukeliančiųjų sąžinės užterštumą.
Jolantos Mikulskytės parodoje skleidžiasi paradoksas, kai susiduria du skirtingi poliai: modernizmo laikotarpiui priskiriamam absoliutaus grožio bei formos grynumo siekiui, ką atspindi parodos kūriniai, vaizduojantys unikalią savo imanentine išvaizda bei itin įtaigia autorės sukurta grafine raiška povandeninę florą; ir postmodernizmui būdingam visuotiniam aktyvizmui pasitelkus kūrybą, meną, kuomet estetinės raiškos svarba užleidžia vietą konteksto svarbai. Prie kūrinių stebėjimo veiksmo prisijungia savirefleksijos, asmeninės pozicijos gamtos taršos atžvilgiu išraiška. Šie du siekiai – estetizmo bei aktyvizmo – iš dalies atspindi parodos autorei aktualius asmeninės kūrybos kriterijus. Dar vienas paradoksas – atvirkštiniame vaizde. Ant kolonos pritvirtintame veidrodyje atsispindi juodalksnio šaka, esanti galerijoje ant grindų. Viena šios sandūros galimų interpretacijų – siekimas parodos žiūrovus paskatinti apmąstyti objektus ne savo vietoje. Kitaip nei plastikas vandenyse ar gyvūnų skrandžiuose, juodalksnis su veidrodžiu parodos salėje bent jau niekam nekelia žalos.
Parodoje, be grafikos kūrinių, taip pat eksponuojamas vienas vaizdo įrašas. Jame matomas lėtas filmavimas nardant ežero (?) dugnu, beveik visiškoje tamsoje. Filmuojamas tik priešais esantis vaizdas, neatskleidžiant ar filmuojantysis nardo vienas, o garso nebuvimas gelmės po vandeniu įspūdį tik sustiprina. Skelbiama, jog garsusis Italijos miestas Venecija paskęs po vandeniu dar iki 2100-ųjų. Galbūt tai, kas matoma eksponuojamame Mikulskytės įraše, taps neišvengiama daugeliui miestų?
Šiųmetinės Venecijos meno bienalės „Auksinio Liūto“ laureatės menininkių komanda bei jų performansas-opera „Sun & Sea. (Marina)” įrodė, jog meno lauke globalių ekologinių problemų naratyvas yra aktualus bei gali būti įtaigus, ir paskutiniu metu visur šmėžuojanti jaunoji švedė Greta Thunberg ekologinio sąmoningumo naratyvo ryškumą dar labiau sustiprina, kas daliai žiūrovų gali skatinti kelti prielaidą, jog Jolantos Mikulskytės paroda – tik bandymas spėti į traukinį, tačiau faktas, jog pirmasis menininkės darbų ciklas apie į krantus išplautus kašalotus buvo pradėtas kurti 2016-iais, minėtąją prielaidą panaikina.
Galbūt parodos autorė mums suponuoja mintį, jog, jei nebus imtasi konkrečių veiksmų, nemarioji vandens šimpanzės teorija atsisuks prieš mus pačius, dėl ko anksčiau ar vėliau po vandeniu atsidurs daugiau nei tik garsusis Italijos miestas.