Sharon Lockart videoinstaliacija „Rudzienko“: žvilgsnis per Matricos teoriją

Amerikiečių menininkės Sharon Lockhart videoinstaliacija „Rudzienko“ buvo pristatyta ŠMC Didžiojoje salėje (kuratorės – Inesa Brašiškė ir Justina Zubaitė). Jos tema yra paauglių merginų santykis su pasauliu, savimonė, būdai išreikšti save. Šios merginos gyvena globos namuose, vadinamuose Jaunimo Socioterapijos centru, Rudzienko kaimelyje Lenkijoje. Socialiai angažuotame kūrinyje menininkė stengiasi sukurti lygiavertišką, bendradarbiavimu grįstą ryšį su savo herojėmis. Jos turi galimybę kalbėti savo balsu ir papasakoti istorijas, kupinas nusivylimo, skausmo, vienišumo, nesupratingumo iš tėvų, išmokti naujų įgūdžių, kaip reaguoti į aplinką ne per agresiją ir priešiškumą, atskleisti save kūrybiškai.

Videoinstaliacija sudaryta iš dviejų dalių. Pirmojoje lenkų kalba skaitomas centro auklėtinės eilėraštis, o projektoriaus akis skleidžia skaudžių žodžių apie nemeilę ir atstūmimą akinančią šviesą. Antrojoje rodomas 40 minučių filmas apie merginų tarpusavio bendravimą kaimelio gamtoje: tarp lėtų ir ramių scenų, filmuojamų nejudančios kameros, tolygiai atsiranda ir vėl išnyksta jų pokalbių nuotrupos, kuriose asmeniniai išgyvenimai persipina su svarstymais apie visuomenės negeroves. Visgi, mano akimis, šis kūrinys apima daugiau nei socialinių problemų eskalavimas, vaikų nepriežiūros ir integracijos klausimai. Atskleisti videoinstaliacijos reikšmes, nurodančias į žmogaus egzistencijos pamatus – savęs suvokimą, prasmės ieškojimą, autentišką ryšį su kitais – gali padėti šiuolaikinės psichoanalizės atstovės ir tapytojos Brachos Lichtenberg Ettinger suformuluota Matricos teorija.  

Matrica (šio žodžio lotyniška šaknis nurodo į su gyvybės pradėjimu ir nėštumu susijusius procesus) yra teorinis subjektyvybės ir psichinių procesų modelis, kuriame žmogiškumas konstituojamas iš pirminio, bendramačio moteriškumo. Šiame modelyje psichinės veiklos produktai (atmintis, mąstymas, afektai) yra besidalijami su Kitu. Matricoje nėra autonomiškų, aiškiai apibrėžtų ribų individų: ši paradigma teigia pliuralią subjektyvybę, esančia prenatalinio abipusiško santykio tarp vaiko ir motinos tęsiniu. Moters seksualinio skirtumo pagrindu, kuris pirmą kartą psichoanalizės istorijoje yra signifikuojamas ir prasmingas, atjaučiantis ir kupinas geranoriškumo, matricinis ryšys padeda suprasti Kito skausmą, jį „apdoroti“ ir padėti asmeniniam tobulėjimui ir savižinai. Metamorfozės būdu lakaniškosios psichikos plotmės apjungiamos į tolydų, reikšmes generuojantį tinklą, susiformuojantį iš kūniškosios tikrovės nereprezentuojamos, bet nuolat pasikartojančios traumos, per fantazija ir susitapatinimu grįstą Įsivaizduojamą plotmę į Simbolinę tvarką, kurioje susitikimo-įvykio rezultatai išartikuliuojami per etiką ir estetiką. Taigi šių intra- ir inter- psichinių veiklų konceptualizavimas matricinės teorijos sąvokomis leidžia išplėsti pasąmonės ir kultūros ribas specifiniu, iš moteriškumo kylančiu žinojimu, kuriame tarpusavio ryšys turi kūrybinį ir terapinį potencialą. „Aš“ ir Kitas Matricoje esame trans-objektyvaus žinių lauko, apimančio skirtingų vietų, laikų, žmonių, istorijų ir išgyvenimų pėdsakus, dalyviai, gebantys empatiškai reaguoti vienas į kitą ir taip išpildyti savo žmogiškumą.

Sharon Lockhart, „Rudzienko“, 2016

Sharon Lockart veikėjos nereprezentuoja ir neatvaizduoja moteriškumo. Videofilme filmuojama jų būtis „čia ir dabar“, neiškarpyta montažo ar specialiųjų efektų. Taikios scenos, kuriose mergaitės guli ant žolės, laido aitvarus ar šnekučiuojasi prie apgriuvusio pastato, kažkuo primenančio sovietinius laikus menančias apleistas lietuviškas gyvenvietes, leidžia žiūrovui pajusti ir sutapatinti savo asmeninio laiko tėkmę su projektoriaus vizualizuojamais kadrais. Tai sudaro sąlygas ramybei, susikaupimui ir kontempliatyviai žiūrai, tačiau mėgavimasis vaizdais yra užpildytas emociškai sunkiu turiniu reflektuojant apie merginų patirtas nuoskaudas. Menininkė sugebėjo sukurti saugią atmosferą veikėjoms: stebina jų atviri ir nuoširdūs pasakojimai apie šeimą, padarytas klaidas, drąsa ir pasitikėjimas vienas kita. Merginų ryšys yra labai artimas ir intymus, kupinas artimo kontakto ir prisilietimų. Visgi nebūtų teisinga šiuose veiksmuose įžvelgti homoseksualią romantinę potekstę. Jų dalinimasis šiluma ir švelnumu, rūpestis ir globėjiškumas labiau primena instinktyvų norą ap(si)saugoti ir padėti viena kitai, kai artimiausi žmonės paliko likimo valiai. Epizodas su lėtai šokančia susiglaudusių merginų pora apleistame pastate, iš kurio telikę žalios apsilaupusios sienos, sukelia sumišusius tragizmo, komiškumo ir tikėjimo žmogaus stiprybe, prigimtiniu gerumu jausmus. Lockart randa, tiksliau sukuria, grožį iš to, ką visuomenė atstumia ar net nepripažįsta egzistuojant. Merginų sugebėjimas rasti vidinių jėgų sunkumams įveikti ir valia gyventi įkvepia labiau nei bet kokie mainstreaminio kino herojų žygdarbiai.   

Vartojant Ettinger terminologiją, Rudzienko kaimelį galima įvardinti ribine plotme (borderspace). Tai nuolat besikeičianti, pralaidi afektams archajinio moteriškumo erdvė, kuri perduoda Kito psichinės medžiagos elementus. Individualūs merginų tapatumai joje tampa slenksčiais, kuriuose ribiniais saitais dalinamasi mentaliniais įvykiais, pakeičiančiais abi partneres. Šie santykiai yra asimetriški ir, kalbant deleuziškais terminais, konstituoja susitikimą-įvykį tarp tapsmo-moterimi ir tapsmo-vaiku – procesualus Matricos pobūdis išreiškia potencialumą keistis ir ateities galimybes. Moteriško geismo pagrindu steigiamas Matricos žvilgsnis, kuris psichiniame regos lauke susijęs su sensorine informacija. Taip artimas merginų ryšys tampa lyg perkėlimo santykis tarp psichologo ir kliento, kurio metu praeities įvykiai yra įsisąmoninami ir įgyja naujas prasmes. Šį laiko tolydumą Lockart išreiškia minimaliu montažu, o stabili kamera fiksuoja konkrečias tikrovėje egzistuojančias laiko ir vietos plotmes arba realybės atplaišas. Matricinis žvilgsnis nėra vizualus, o perduodamas intensyvumu ir bangomis: jis išreiškia ne trūkumą (filmo interpretacijoje tai nurodytų į aplinkinių meilės ir supratingumo stoką) ar polinkį kartoti (neadaptyvių gynybos mechanizmų), bet tarpusavio sąryšius tarp žmonių ir juose glūdintį pozityvų pokytį. Ši pilnatvė atsispindi scenoje miško atodangoje. Mergaitės guli ant žolės ir kalbasi apie savo gyvenime padarytas klaidas ir pasirinkimus, o tylūs jų balsai susilieja su gamtos šlamesiu ir paukščių čirpimu. Matricinis skaitymas leidžia suvokti jų psichinės realybės tolydumą, gamtos ir kultūros neatsiejamumą.

Sharon Lochart videoinstaliacija „Rudzienko“ yra apie pažeidžiamo žmogaus galimybes atsitiesti ir perrašyti tėvų auklėjimo modelio nulemtą nelaimingo gyvenimo scenarijų į kūryba ir sąmoningumu grįstą būtį pasaulyje. Matricos teorija leidžia pažvelgti į šių merginų likimus iš humanistinės ir jautrios perspektyvos, kurioje jų išgyvenimai įsilieja į bendražmogišką savęs ieškojimų ir noro būti mylimam tėkmę. Tokiu būdu, anot Ettinger, „mes nesąmoningai dalyvaujame kito trauminiuose įvykiuose, o menas skatina atskleisti mūsų vaidmenį įvykiuose, kurių šaltinis nesu „aš“ [1].

 

[1] Bracha Ettinger, The Matrixial Borderspace, Minneapolis: University of Minnesota Press, 2006, p. 155.