Racionaliai suvaldyta netvarka
Aliejinė tapyba yra apie laiką. Laiką, praleistą prie molberto ir paletės ruošiantis kūrybiniam procesui, dažų maišymą ir perkėlimą ant drobės, jų džiūvimo procesą, naujo sluoksnio tapymą ir laukimą, kada laku padengta kūrinys nukeliaus iš dirbtuvių į eksponavimą vietą. Paveikslai yra dailininko istorinės patirties ir išgyvenimų ekranai, tačiau tapybos medija yra apie išlaikymą ir konservavimą – (ne)egzistavusios praeities akimirkos išsaugojimą ateičiai. Į Monikos Radžiūnaitės parodą „Stultus Pictorem“ (kaip rašoma jos anotacijoje, tai tyčinis netikslus žodžių junginio „kvailas tapytojas“ vertimas iš lotynų kalbos) atėjau klausdama savęs, ar įmanoma išspręsti tapybos pobūdyje užprogramuotą konfliktą ir įkūnyti vaizde dabarties tiesą. Menininkės darbai perša mintį, kad kūryba yra praeities mito konstravimo procesas. Jo iššifravimas visų pirma reiškia savo paties iliuziškumo įsisąmoninimą, išsitapatinimą iš vaidmenų, pereinant į objektyvaus stebėtojo poziciją.
Tematika varijuoja nuo viduramžiškų scenų, kūrinių, keliančių aliuzijas į 6–7 dešimtmečio amerikiečių gyvenimo būdą, ir futuristiškų, sustiprinto netikrumo įspūdžio gamtos peizažų. Fantastinės, vaizduotės sukurtos scenos su žmogiškai besielgiančiais gyvūnais dera šalia tiek pat nerealių, fikcinių šiuolaikybės intarpų. Apžiūrint parodą, eklektiška jų kaita priverčia pasijusti tarsi kino archyve: kyla noras apsigyventi kiekviename paveiksle ir tapti jo istorijos dalimi. Operuojama sąmonėje įsitvirtinusiais vaizdiniais iš aukštosios ir masinės kultūros, tačiau jų perteklius nesukelia pasimetimo. Priešingai – formaliu požiūriu, paveikslai yra itin apgalvoti ir harmoningi. Laikomasi taisyklingos geometrinės perspektyvos, spalvų dermės, apgaubtos minkštomis ir švelniomis linijomis, pasikartojančių simetriškų ornamentų, ryškaus dekoratyvaus kolorito. Norėtųsi pripažinti, kad visos detalės ten, kur ir turi būti – nėra net smulkiausio netikslaus potėpio.
Monika Radžiūnaitė, „Padaryk mane kvailą“, nuotr. G. Jasinsko
Atsiribojimas ir šaltas, tarsi skalpelio pjūvis, žvilgsnis į savo vidinę realybę reikalingas ir asmeninės istorijos (at)kūrimui, ir tapybiniam pasakojimui išreikšti. Autorės psichinė energija yra kontroliuojama logiškojo, racionaliojo ego, kurio priimami meniniai sprendimai siekia skaidraus ir aiškaus estetinio vaizdo. Liūdnai pagarsėjęs Freudo teiginys apie silpnesnį moterų superego ir to nulemtus menkesnius gebėjimus sublimuoti yra sutriuškinamas į šipulius – daugelis kruopščiai nutapytų darbų yra iš sapnų ir vaikystės pasaulio. Šių sferų problemos tiriamos su humoru: pamaldžiai susidėjusį rankas, gulintį lovoje šventiką puola būrys juodų šernų (kūrinys „Padaryk mane kvailą“), kambaryje, ant išdirbto gyvulio kailio šoka gaidys ir lapė, pavydžiai stebint ant sofos sėdinčiam lokiui, cirko artistai stovi rateliu aplink didžiulį lokį-pliušinį meškiną, pririštą prie dar neliepsnojančio laužo („e2b227“).
Arbitralų ir dirbtinį kultūrinių kodų pobūdį atskleidžia paveikslai su moterimis. „Piknike“ vaizduojamos stilizuotos, tarsi inspiruotos Marilyn Monroe laikotarpio grožio etalonų, figūros, nerūpestingai leidžiančios laisvalaikį ant žolės... Šalia šviežios mėsos gabalo. Kitame paveiksle jos nuogos, tik su aukštakulniais besiimančios imtynėse, kurias fone stebi į savo muscle car atsirėmęs vaikinas. Aliuziškame į gotikos periodą darbe karūnuotą aukštuomenės damą apsupę sveikinantys angelai. Švytinti balta oda viduramžiais reiškė aukštą visuomeninį statusą, tačiau jos buvo siekiama ne itin sveikomis priemonėmis – nuodinga kosmetika su gyvsidabriu ir švinu. Ironiška, tačiau susirūpinusi dama su krentančia iš atviros suknelės širdimi, rizikuoja prisijungti prie savo palydos transcendentinėje plotmėje. Viename asociatyviausių, geometrinių darbų nutapyta tai, kas, mano akimis žiūrint, yra smulkiai ornamentuoti moters lytiniai organai, apsiausti karaliaus mantija. Ant viršaus uždėta akinamai balta masė su raudonu skrituliu. Tortas? Džiaugsmas atradus konfliktą tarp vaikystės oralinių ir suaugusio žmogaus seksualumą konotuojančių genitalinių fazių vaizdinijos, kuris vis dėlto suvaldomas sodrios violetinės fono kolorito.
„Stultus Pictorem“ kūriniuose spalva pasitelkiama sukonstruoti vieną iš realybės versijų, kaip „galėjo būti“. Menininkė vengia teigti absoliučią tiesą: spalvų kodai virsta signifikantais, išskleidžiančiais daugybę reikšmių stebėtojo vaizduotėje. Priešprieša tarp fantastinių scenų ir tikslaus formalios paveikslo logikos taisyklių išpildymo verčia išlikti kritiškam ir abejoti vieno totalizuojančio naratyvo galimybe.