Jei kabinu ant sienos, vadinasi tai menas

Modernus ir šiuolaikinis menas – tikras nesusipratimas.

Ką tada tu, šarlatane kritike Tarška Patarška, laikai suprantamu menu? – paklausite jūs.

Suprantamas menas – tai, ką tautiečiai gausiai perka ir kabinasi savo namuose, – atsakysiu aš. Ir ne tik tautiečiai. Taipogi kaimynai baltarusiai, lenkai ir visas civilizuotas pasaulis.

Pažvelkime tiesai į akis. Populiariausia Vilniaus galerija (cha, jau pats populiarios galerijos išsireiškimas skamba kaip oksimoronas), prekiaujanti namų dekorui skirtais paveikslais, yra „Ikea“. (Toliau „Ikea“ linksniavimo patogumo dėlei vadinama Ikėja). Prunkštelėjote perskaitę „paveikslais“? Taip savo parduodamas prekes įvardina Ikėja. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, rodos, tam neprieštarauja: paveikslas yra „dailės kūrinys plokščiame paviršiuje“. Jei plaukai šiaušiasi piestu perskaičius žodžius „Ikėja“ ir „kūrinys“ vienoje pastraipoje, nuraminsiu jus vėl gi pasitelkdama žodyną: kūrinys – „kas sukurta, kūrybos vaisius“. Apie tiražą ir žmogaus rankų darbą apibrėžimas nutyli.

Neketinu pateikti jokių įrodymų, bet teigiu, kad Ikėjos meno asortimentas yra plačiausiai po visą pasaulį pasklidusi vaizdų kolekcija. Kolekcijos aprėptis gana plati – ir fotografija (gausiausia kategorija), ir grafika, ir tapyba. Ne ta gremėzdiška tapyba, kuri taip puikiai traukia dulkes, kurią taip sunku nuvalyti (ar patys gerb. dailininkai bandė valyti dulkes nuo savo storasluoksnės aliejinės tapybos?). Ikėjos paveikslus paprasčiau prižiūrėti – juos net galima lyginti (aukščiausia temperatūra – 150°C, nors apie skalbimą nutylima). Kitaip tariant, tai išskirtinės kokybės reprodukcijos, atspaustos ant aukščiausios kokybės drobės. Kaip rašo Ikėja, todėl paveikslas „ryškus ir gyvybingas“.

Ikea instrukcija, kaip prisiklijuoti paveiklą prie sienos, nuotr. šaltinis ikea.lt

Bet grįžkime prie meno suprantamumo.

Aiškiausias menas – fotografija. Pageidautina – tvarkingi (Paryžiaus, Niujorko) miesto vaizdai. Meniškumo jiems suteikia dramatiškas dangus ir juodai baltas koloritas. Labiausiai mėgstami motyvai – nuo XIX a. nepakitęs romantiškas Paryžiaus amplua, Manheteno dangoraižiai ir Bruklino tiltas. Dar vieni suprantami motyvai – miško ar kalnų peizažai. Čia jau gali būti šiek tiek spalvų, nors geriausia, jei jos – lyg per rūką – prigesintos, santūrios.

„Kas Ikėjoje per fotografijos, ar bent autorius jos turi?“ – visai teisėtai paklausite jūs.

Turi, atsakau aš. Jie nurodomi Ikėjos svetainėje, jei pageidaujate sužinoti „daugiau informacijos apie prekę“. Autorius nurodomas prie pagrindinių prekės savybių, tačiau antroje vietoje po užrašo „galite išpjauti reikiamo dydžio“.

Kam autoriams parduoti savo nuotraukas Ikėjai, jei jie nurodomi tik po užrašo „galite išpjauti reikiamo dydžio“? Kad ir dėl materialinių priežasčių – vienas fotografas išsidavė, kad už nuotraukos tiražavimą Ikėja sumokėjo 40 000 $ honorarą[1]. Žinoma, turint omenyje parduodamų nuotraukų kiekį, autorius vargu ar gauna bent po vieną centą nuo parduoto vieneto.

Šalia darbščių niekam nežinomų (aš, kaip virš kritikos olimpo skraidžiojanti patarška, drįstu apibendrinti – jei nežinau aš, tai vargu bau ar žinosite jūs) švedų gamtos fotografų, Ikėja po savo sparneliu priglaudžia ir fotografijos istorijoje įsirašiusių (įsipaišiusių?) autorių vaizdus. Šiuo metu lietuviškoje Ikėjoje tik už 5 eurus be vieno cento galima įsigyti 61 × 91 cm Berenice Abot fotografijos plakatą.

Šioje vietoje galiu paminėti ir Gustavo Klimto „Bučinio“ reprodukciją, kuri jums atsieis beveik 25 eurus. Ją Ikėja reklamuoja šūkiu „suteikite namams išskirtinumo ir išreikškite save“. Gražus paveikslas, nieko neprikiši. Bet su tuo išskirtinumu, sakyčiau, tai perlenkė. Savo svetainėje Ikėja atsiprašo, kad šiuo metu prekės neturi. Vadinasi, žmonės išpirko. O jei jau išpirko, darau aukštąja logika grįstą įžvalgą – paveikslas populiarus. Populiarumas ir išskirtinumas, manding, koja kojon neina.

Jei jau paminėjau Klimtą, pereikime prie Ikėjos tapybos, kuri vienas du ir atsako į klausimą, kas yra suprantama tapyba. Vienas – pertapytos fotografijos, tie patys bruklinai ir paryžiai, tik paspalvinti akvarele. Du – vėl peizažai, tik šį kartą į topus įžengia jūros mėliai.

Phil Handsley, „Audrey Hepburn“, nuotr. šaltinis ikea.lt

Liko išsiaiškinti, kas laikytina suprantama grafika. Taupydama jūsų laiką, rėžiu tiesiai šviesiai – čia topuose paukštukų, gėlių piešiniai ir popartiška stilistika sukurti Audrey Hepburn ir klasikinio fiato atvaizdai.  

Vietoj moralo, pabaigai pasidalinsiu senu geru 2015-iaisiais olandų (v)blogerių darytu eksperimentu[2]. Jie Ikėjoje 10 eurų kainavusią reprodukciją nunešė į Modernaus meno muziejų Arnheme, ir kaip išskirtinį kūrinį kolekcijos kontekste, rodė ją lankytojams. Šie pagarbiai žiūrėjo, o paprašyti spėti jos vertę, vardino sumas nuo 1 000 iki 2,5 mln. eurų.

Tad palinkėsiu naujųjų metų proga – būkite akyli ir nepraleiskit progos savo 10 eurų vertės Ikėjos paveikslą pasitaikius progai parduoti už 2,5 mln. eurų.