Martyno Pekarsko paroda „Limbo“ galerijoje „Akademija“

2018 10 15 – 2018 10 27

VDA galerija „Akademija“

Pilies g. 44

Atidarymas spalio 15 d. 18 val.

Limbo katalikiškoje tradicijoje nusako buveinę sielų, neįžengusių į dangų, bet nepasmerktų ir keliauti pragaran ar skaistyklon, kaip, tarkime, nekrikštytų vaikų sielos. Savo parodoje terminą limbo Martynas Pekarskas vartoja kaip neapibrėžtumo, nežinojimo, belaikio laukimo metaforą. Nemaža dalis M. Pekarsko kūrinių, pristatomų parodoje, peržengia įprastą mūsų suvokimą apie tapybą. Dirbdamas prie didžiulių, monumentalių mastelių, menininkas atsisako pretenzijos į kūrinių ilgalaikiškumą. Priešingai, dažnai naudoja neprofesionalias, pramonines medžiagas ir dažus, studijoje ar lauke rastus objektu, o tapomą drobę, užuot užtempdamas ant porėmio, drąsiai pjausto, kerpa, susuka į ritinius.

Gaivališkame ir ekspresyviai chaotiškame kūrybiniame procese, kuriame jungiami dailės ir kasdienės buities elementai, menininkas daug vietos skiria eksperimentui, improvizacijai, vidinių būsenų išlaisvinimui ir išreiškimui. Tačiau visi eksperimentai pasiekiami per sistemingą darbą, kartojimą ir pasiektų rezultatų apmąstymą.

Parodoje pristatomas ne vienas menininko autoportretas M. Pekarskui yra kaip būdas apmąstyti savo egzistenciją, kaip būdas priartėti prie sujauktos vidinės ir išorinės tvarkos. Galiausiai autoportreto tapymas – tai būdas apmastyti savo paties egzistenciją bei tapybos prasmę individui ir sociumui. Tokie pastarojo laikotarpio apmąstymai, klausimai (į kuriuos atsakymą rasti teks kiekvienam individualiai), savotiškas menininko dialogas su savimi ir su žiūrovu ir pristatomi parodoje „Limbo“.

Gediminas Jasinskas

Atsiveria durys. Durys, kurios ragina pabėgti nuo dvidešimt pirmo amžiaus realybės. Erdvė, kurioje sustoja laikas, mainosi dėsniai, žingsniai nutyla prabilus protui ir sielai. Tai – dvidešimt pirmojo amžiaus galerija. Pro šias duris įžengia nelauktas svečias, nešinas plėvele apvyniotu kroviniu. Visų akys įsminga į šį nelabąjį ištapytais rūbais, su drobe rankose, įžengiantį į šią amžinybe alsuojančią vietą. Tapytojas yra iliuzionistas alchemikas, arba šiaip šarlatanas, kuriuo mes linkę nebepasitikėti. Ne tik dėl pasenusių ritualų propagavimo, bet ir dėl kategoriško ir teisiančio žvilgsnio, kuris slysta ekspozicijoje. Visi sustingsta, laukia: jis tuoj apsuks ratą ir prabils.

Tapytojas greitu žingsniu apsuko ratą ir nieko netaręs nėrė pro duris.

Niekas nežino, kodėl žmonės tapo. Ar tapyba iš tiesų yra kažkas, stimuliuojančio mūsų regą? Kažkas panašaus į muziką? Tai, kas yra įgimta žmogiška savybė? Žmonės tapo nuo neatmenamų laikų, tačiau mūsų amžius į šią archajišką veiklą žvelgia skeptiškai. Dvidešimtas amžius discipliną išgryninęs iki savi-susinaikinimo lygio, tapybą paliko neapibrėžtoje limbo būsenoje. Vaizdiniai kartu su kūrybiniu aktu savaime neteko prasmės. Ratas apsisuko ir tapybą pastatė akistaton su savo egzistencija. Taip ši ir esti. Dažu nebegali pasakoti istorijos, kurti iliuzijos apie neregėtą, kabo, guli ar stovi prieš prasmę čia  būti. 

O aš visai kaip ta drobė. Stoviu galerijoje, tyliu. Gyvenimas kaip limbo. Neapibrėžtas. Nežinia, ką mes čia veikiame ir kas mūsų laukia. Tarpinė civilizacijos istorijos stotelė tarp dviejų amžinybių. Todėl tyliu. Kartu su savo drobėmis, kurios guli, stovi, kabo. Jose sustingę veikėjai, sustingę dažai, sustingę atsakymai. O klausimas vienas, aplenkiantis istorijas, potėpius, ekspoziciją, šviesas. Ką reiškia čia būti?      

Martynas Pekarskas